Algoritmas veikia!

Išanalizavęs S. Gutautės parodos pristatymo žodžius, kuriuose autorė aiškina, kad drobės neturi pavadinimų dėl to, kad juos sukurtų žiūrovas, DI, darydamas išvadą sako, kad šitaip menininkė išreiškia norą sukurti meno kūrinius, kurie nebūtų vien estetinio pasigrožėjimo objektai, o aktyviai įtrauktų žiūrovą į intymų savęs atradimo procesą.
Dirbtinis intelektas
„Menininkė pasirinko reikšmingą sprendimą paveikslų neįvardinti, nes kviečia žiūrovą aktyviai dalyvauti prasmės kūrimo procese. Neprimesdama išankstinio naratyvo ar interpretacijos, S. Gutautė leidžia žiūrovui kūrinį suvokti iš savo unikalios perspektyvos, sukuriant labiau individualizuotą ir asmeniškesnę patirtį.<...> Kurdama meną, skatinantį savistabą ir apmąstymus, Solveiga siūlo atsvarą šiai tendencijai, primindama, kaip svarbu skirti laiko sau ir ugdyti savo vidinį pasaulį.

Galiausiai Solveigos, kaip menininkės tikslas yra ne tik sukurti estetiškus ar susimąstyti verčiančius meno kūrinius, bet ir palengvinti gilesnį ryšį su savimi ir su mus supančiu pasauliu“

„Atrodė, kad mano pasakytuose žodžiuose telpa labai daug. Vis dėlto, pamaniau, kad reiktų pratęsti šias mintis. Su šiuo galvosūkiu kreipiausi į DI, ką jisai man atsakys, gal duos nuorodų, idėjų? Kai išmetė atsakymą, supratau, kad jis žino daugiau negu man reikia. Palietė ir socialinį gyvenimą, savęs atradimą, daug temų iš mūsų gyvenimo. Supratau, kad šitas algoritmas veikia, galbūt reikia ir saugotis, – mes dabar taip žaismingai žaidžiame su juo, kažkada jis su mumis gali pažaisti... Tos visos pranašystės savotiškai pildosi, baugu pasidarė“, – nejaukiai pasijutusi prisipažino S. Gutautė.

Paklausta, ar DI leido prisiliesti ir prie savo kūrybos, menininkė neigė net tokią galimybę ir patikino, kad šita erdvė – tik jos!

„Žinau, kad DI ir kuria, bet čia kaip mano šventorius, prašau jo nebesikišti. Šitai jau mano, tegu kuria savo“, – juokdamasi bendradarbiavimo su DI ribą nubraukė menininkė.
Solveiga Gutautė

„Quantum“ pagal Solveigą ir DI

Vis dėlto, jei jau pradėjome eksperimentą su DI... Paklausiau menininkės, ką ji turėjo omenyje parodą užvadinusi žodžiu „Quantum“, ir DI, kaip jis manantis, kodėl autorė pasirinko būtent šį žodį?

Kaip DI asistentas jis esą nemokantis aiškinti menininkų sprendimų ir minties procesų, bet, anot DI, galima tikėtis, kad kūrėja pasirinko žodį „Quantum“ dėl to, kad šis gali simbolizuoti naujas idėjas, naujoves, kitokius požiūrius.

Chm, galima būtų dėti pliusiuką DI naudai, už bandymą suktis iš situacijos, visgi, S. Gutautė savo pasirinkimą aiškina kiek kitaip: „Viename atsitiktinių pokalbių plenere su latvių menininkais, kai kalbėjome apie gyvenimą ir kūrybą, ištariau žodį „Quantum“ – tokia neapčiuopiama kosmoso nežinomybė, to, ko mes nematome, bet žinome, kad yra, tačiau negalime pačiupinėti. Šis pavadinimas [brendo mintyse] nuo seno, rašant paklodes minčių srauto. Pavadinimo kurti nereikėjo, išėjo natūraliai.“

Vėl kreipiuosi į DI, sakydama, kad jis kiek klysta, autorė kalba ne apie naujoves, o neapčiuopiamumą... DI tikina suprantąs ir prideda, kad kai kurie žodžiai turi skirtingų reikšmių, gali būti interpretuojami įvairiais būdais, ypač menininkų kalboje.

„Quantum“, nepasidavė jis, gali būti naudojamas ne tik moksle, kalbant apie skaičius ir jų santykius, bet ir meninėje srityje kaip metafora „nesuvokiamam“ ar „neapčiuopiamam“ dalykui, tarsi kažkam, kas peržengia mūsų įprastą supratimą apie pasaulį.

„Menininkė, kuri kalba apie neapčiuopiamumą gali naudoti „quantum“ kaip žodžio simbolį, kuris reiškia kažką, kas yra nežinoma arba sunkiai suvokiama“, – paaiškino jis.

Nežinomybė yra apie dabartį

Štai taip... daugiau klausimų DI neužduodu, liekame dviese su S. Gutaute, pratęsiame temą apie nežinomybę, kuri, bent jau anksčiau – žavėdavo. Tačiau šiandieninis pasaulis privertė pajusti, kad ji gali atnešti ir blogį – karą, pandemijas, problemas, apie kurias anksčiau net negalėjai pagalvoti.

„Nežinomybė yra apie mūsų dabartį. Ji nėra tik masinantis žvaigždynas, kuris gražiai žybsi ir leidžia sugalvoti svajones... Nežinomybė karo ir pandemijos akivaizdoje – turi mokėti su ja gyventi, rasti ramybę. Matome puikių stiprybės pavyzdžių Ukrainos žmonėse, kurie stebina savo ramumu, ateities planavimu. Turime mokytis iš tokių tragiškų situacijų, kaip ir mokėjimo išbūti žmogumi. Pandemija daug išmokė – atsigręžėme į save ir pamatėme, kad tas bėgimas, lėkimas duoda savų neigiamų rezultatų, siekimo to, ko mums patiems gyvenime nereikia, tik tam, kad kažką įrodytume, pabėgtume nuo savęs“, – sakė S. Gutautė.
Solveiga Gutautė

Pagal išsilavinimą S. Gutautė keramikė. Ar tapyba – savotiškas maištas? Menininkė tikino, kad kūryba ją lydėjo nuo vaikystės, todėl pajuokauja: dailė gerai sekėsi – bus dailininkė.

„Keramiką pasirinkau atsitiktinai, bent jau šiuo metu taip atrodo. Retkarčiais tapydavau, miniatiūras sau, namams, nesureikšmindama, kad tai tapyba. Draugė pasikvietė mane į vasaros plenerą, važiavau jai palaikyti kompanijos iš smalsumo, prisimenant studentiškus laikus. Plenerą organizavo tapytojas Gintaras Zubrys. Susirinko daugiausia moterys, jos realistiškai, savitu stiliumi tapė, o aš liejau nedideles akvareles, bet tai nedžiugino, nesupratau, kodėl, – nepatyriau malonumo“, – atviravo pašnekovė.

Karštą vasaros dieną atsisėdusi atokaitoje po klevu, S. Gutautė pasakojo išsitraukiusi dienoraštį ir pradėjusi rašyti, klausdama savęs – kas ji, kas patinka, kodėl tapanti gėlytes, kurios nedžiugina?

„Aplinka šaukte šaukė, tik pasižiūrėk, kokie ženklai! Pakėliau akis, jau buvau pasistačiusi drobę tapyti, siūbavo klevas, šešėliai krito ant drobės... Supratau, kad šešėliai, atspindžiai, miglos – neapčiuopiama – ir būtis, ir nebūtis vienu metu. Pagalvojau, kad noriu tai įamžinti. Gerai, kad šalia buvo žmogus, kuris moka, padrąsina. G. Zubrys patarė tapyti aliejiniais dažais, kurį laiką atsikalbinėjau, esą tik mėgėjiškai tapau, bet jis primygtinai ragino pabandyti. Aš pabandžiau, išradau tokią savitą savo techniką, supratau, kaip noriu perteikti spalvų peršviečiamumą, gylį. Taip tame plenere užgimė pirmieji darbai, <...> pradėjau nebijoti sugadinti drobės“, – pasinėrimo į tapybą aplinkybes pasakojo S. Gutautė.

Įkvėpimas egzistuoja, bet jis turi atrasti tave dirbantį

Tačiau, anot menininkės, savęs pranokimas gali būti suvokiamas klaidingai – kaip nuolatinis savęs drąsinimas būti geresniu ir geresniu. S. Gutautės manymu, buvimas „-iausiu“ varo į neviltį – gražesnis, puikesnis, sėkmingesnis, turtingesnis, begalybė, kuri, iš tikrųjų, beprasmiška: „Pirmiausia, reikia būti pakankamam sau. Galima diskutuoti, ar tas pakankamumas nėra variklis, sakyčiau, reikia išlaikyti viduriuką, kad norėtum daryti, tobulėti, kurti, bet kuo kitu užsiimti, bet tuo pačiu – ir sustoti, pasidžiaugti, patirti malonumą.“

S. Gutautei patiko seminare išgirsta vieno menininko iš Amerikos ištarta frazė, kurią ji užsirašė ant savo darbastalio: „Įkvėpimas egzistuoja, bet jis turi atrasti tave dirbantį.“

„Mūza yra, įkvėpimas ateina tada, kai tu su balta drobe ateini į studiją – čia yra variklis. Drugeliai nelaksto, jų nereikia gaudyti laukuose, tiesiog darbuotis ties tuo. Ta frazė, parašyta su markeriu ant stalo – nudyla, vėl ją paryškinu, kad nepamirščiau, kas yra variklis – ne kartą tai pasiteisino. Atrodo, gal kartais nuotaikos nėra, reikalų yra, tačiau stengiuosi kuo daugiau laiko skirti sugebėjimui atsijungti, kad nemąstyčiau apie reikalus, o galėčiau susikoncentruoti ties tuo, ką jaučiu, ką noriu pasakyti, kaip noriu išreikšti mintį“, – atviravo kūrėja.
Solveiga Gutautė

Paklausus, kas įkvepia, dera pasiteirauti, ir kas trukdo kūrybai? Gyvenimas, anot S. Gutautės, susideda iš daug puzzle detalių – yra ir buitis, ir reikalai, ir finansiniai dalykai, kuriuos reikia spręsti.

„Uždirbu [pragyvenimui] iš savo porcelianinių papuošalų – turiu projektinę veiklą, turiu VŠĮ, rūpinuosi, kaip pritraukti lėšų. Kadangi dar nauja veikla, dar nėra lengva įsisiūbuoti – tai atima daug laiko, o kartais taip norisi ilgiau studijoje pabūti, bet turi atseikėti laiko ir kitiems dalykams. Šeimai, buičiai, pabuvimui namie, naminiam maistui... Viena vertus, gali sakyti, kad tai trukdo, bet, kita vertus, aš to nenoriu atsisakyti. Suprantu, kad [be to] nesijausčiau laiminga ir įkvėpta, – turi būti balansas. Norisi ir jaukių namų, ir tapybos sau. Gerai, kai gali pasirinkti, derinti visus tuos dalykus“, – sakė ji.

S. Gutautės paroda „Quantum“ „Lietuvo dailininkų sąjungos Projektų Erdvėje“ (Vokiečių g. 4, Vilniuje) vyks iki gegužės 19 d.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją