– Koks tavo santykis su Antikos mitais bendrai ir Prometėju konkrečiai?
– Mano santykis su Antikos mitais pradėjo formuotis pirmaisiais metais akademijoje Pirmame kurse mums vyko dramaturgijos paskaitos, kurias vedė dėstytoja Gabrielė Labanauskaitė ir ten aš, ko gero, pirmąkart susidūriau su Antika. Man būdavo įdomu skaityti senuosius tekstus – jų archajiškumas intriguodavo. Taip pat įdomios šiuose tekstuose narpliojamos problemos. Kitaip nei šiuolaikinėse dramose, kuriose dažniausiai svarstomi lokalūs, asmeniški klausimai, mituose žmogaus kančia yra universali. Mane taip pat domina, Antikos dramaturgų rašymo kontekstas – koks buvo rašiusiųjų santykis su tuo, ką rašė? Šie tekstai, kaip savotiška prieiga, leidžia priartėti prie gyvenusiųjų prieš mus, svarstyti apie tai, ką tie žmonės jautė, suprato ir kuo tikėjo.
Kalbant bendrai senosios kultūros mane traukia, tai lyg mįslė, kurią norisi išpinti ir suprasti. Aš augau krikščioniškoje šeimoje, mama nuo pat vaikystės diegė krikščioniškas vertybes, o kadangi pati yra ir istorijos mokytoja – labai aiškiai supažindino su krikščionybės ištakomis ir istorija. Kai pradėjau bręsti, man iškilo klausimas: kodėl turiu tikėti būtent šia religija?
Tiek tikėjimų, tiek kultūrų klausimai man pradėjo pintis, ėmiau suprasti, kad skirtingose religijose yra labai daug panašumų. Vadinasi, kuo tikėti, yra žmogaus pasirinkimas, priklausantis nuo to, kas tau yra kultūriškai artimiau. Juk visos religijos moko tikėti šviesa ir gėriu. Tas pats Prometėjas yra šviesos, gėrio ir vilties nešėjas.
Trečiame kurse pasirinkau Prometėjo mitą skaityti Scenos kalbos dalykui, kurį vedė Arvydas Dapšys. Tuomet po atsiskaitymo dėstytoja Ieva Stundžytė man patarė neužmiršti šito darbo.
Magistro metais nusprendžiau, kad noriu giliau pasikapstinėti Antikoje, pasirinkau Prometėjo mitą. Svarsčiau, kaip apie Antiką, apie kurią yra šitiek kalbėta, papasakoti kitaip, savaip, kad žmonėms būtų įdomu.
Tada šovė mintis pasitelkti „Atviro rato“ metodą, kuris yra labai šiuolaikiškas, mažiausiai vaidybos ir personažo kūrimo reikalaujantis metodas. Kartu, šis metodas leidžia kalbėti kitiems atpažįstama, atvira kalba – juk čia pat scenoje aktoriai pasakoja autobiografines, savo patirtas, išgyventas istorijas. Tokia dviejų labai skirtingų polių – kažko labai senoviško ir sunkiai įkandamo, bei kažko ypač šiuolaikiško ir suprantamo – sintezė atrodė neįtikėtinai įdomi. Nežinojau, ar tai pavyks, tačiau su savo tuometinių darbo vadovų pagalba, idėja išsigrynino ir laukė tolesnis darbas – kaip tai padaryti scenoje.
– Galbūt galėtumei papasakoti bendrai apie spektaklio pasiruošimo procesą – kuo jis skiriasi nuo turėtų patirčių?
– Kitoniškumą diktuoja pats „Atviro rato“ metodas. Aišku, šioje vietoje galiu ir nusišnekėti, nes aš ne jo kūrėjas, bet aš papasakosiu iš savo perspektyvos.
Mano galva, pats metodas yra labai apgaulingas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tu nieko sudėtingo nedarai, tik pasakoji vaikystės istorijas. Tai atrodo labai paprasta – ateisiu, papasakosiu ir viskas. Tačiau tos istorijos tampa spektaklio dalimi, tad, jas pasakosime ne vieną sykį. Vadinasi, aš turėsiu pragyventi savo gyvenimą vis iš naujo.
Kiekvieną kartą pasakojant savo istorijas, turėsiu atsakyti sau, kodėl jas pasakoju, prisiminti, ką jos man reiškia. Viename Ievos Stundžytės darbe apie šį metodą yra labai taikliai parašyta: reikia atgaivinti savo emocinę atmintį. Tai reiškia, kad reikia atsiminti ne tik patį įvykį, bet ir jausmą, kaip tu jauteisi, kai tai darei. O būtent tos tikros jausenos pasiekimas yra labai sunkus, reikia būti išanalizavus save ir tą situaciją. Kitu atveju tai taps ne šilta, kvapnu, bet infantilia nesąmone.
– Spektaklyje taip pat atkreipiate dėmesį į skirtingus žmogiškuosius Prometėjo prototipus, pasirodančius pasaulio ir Lietuvos istorijoje. Jei reikėtų išsirinkti vieną asmenį, kas tau pačiam būtų tuo žmogiškuoju Prometėjo prototipu ir kodėl?
– Žvelgiant į Prometėją kaip į paprastą žmogų tų pavyzdžių galima rasti daugybę. Norisi tikėti, kad kiekviename iš mūsų galime rasti prometėjiško, pasiaukojančio dėl kitų, poelgio galimybę. Jei reikėtų išskirti, man tas pavyzdys būtų mama, nes tai žmogus, kuris padarė labai daug mano ir mano brolių gyvenime. Ji mus, tris sūnus, užaugino viena, suteikė mums viską, o kad tai padarytų – paaukojo visą gyvenimą.
Atrodo, iš vieno pusės smulkmena – ji neišgelbėjo pasaulio kaip Jėzus ar Prometėjas, bet mano lokalioje situacijoje ji padarė labai daug ir vis dar daro.
– Be aktorystės, užsiimi ir pedagogine veikla – dėstai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dirbi teatro mokytoju mokykloje, o taip pat dalyvauji kitos Keistuolių teatro premjeros „Šekspyro raštai sutrumpinai“ kūrybiniame procese, į kurį yra įsitraukę ir mokiniai. Ar jau esi atradęs kelią, padedantį vaikus ar jaunus žmones sudominti teatru ar literatūros klasika?
– Tikriausiai ne, dar nesuradau. Nežinau kodėl, bet dažnai pastebiu, kad mūsų visuomenėje yra gajus paprotys į teatrą žiūrėti lyg į kažkokią nuobodeną, kaip į kažką sunkiai prieinamą ar suprantamą. Tuo tarpu kinas visada buvo masių pramoga, jį ir dabar gali pasiekti bet kur, tereikia išsitraukti telefoną. Į teatrą jau turi eiti, tyliai ir ramiai sėdėti, atidžiai žiūrėti, kas vyksta, pageidautina – gerbti.
Toks žvilgsnis į teatrą kaip į kažkokį sunkiai suprantamą meną iš M didžiosios vaikams yra nuobodus, juk jie nori žaisti, linksmintis. Tada atsirandame mes, žmonės iš teatro, kurie nori pakviesti vaikus ir jaunus žmones pažiūrėti į teatrą kaip į kažką azartiško, šiuolaikiško, užvedančio, dominančio, prasmingo. Ypatingai prasmingo.
Norisi parodyti, kad teatras yra kaip tik kupinas ugnies, draivo, kad teatre galima šėlioti, o vaidyba nebūtinai yra tik pasitempimas, buvimas oriu, oratoriškas skaitymas skaitovų konkurse eilėraščio, kurio nė pats gerai nesupranti. Vaidyba yra didelės šėlionės, džiaugsmas, čia pat gausu gyvybės ir prasmės – tą norisi papasakoti vaikams.
Kai vesdami edukacijas, skirtas premjerai „Šekspyro raštai sutrumpintai“, klausiame mokinių, kas yra Šekspyras, jie atsako: kažkoks senovės rašytojas. Mums svarbu parodyti, kad apie jį galime galvoti ir plačiau, todėl atsakome: taip, tačiau tuo metu jis rašė ypatingai novatoriškai. Kitaip tariant, mes norime su jaunų žmonių pagalba pažvelgti į Šekspyrą šiuolaikiškai, sujungti šiuos du pasaulius – senąjį ir naująjį.
Galiausiai, siūlome jauniems žmonėms į šiuos tekstus pasižiūrėti, kaip į klausimą sau – o kaip jūs elgtumėtės, jei taip būtų? Juk tiek teatras, tiek literatūros klasika klausia to paties, – kaip mes elgtumėmės būdami toje situacijoje?
