Daugelyje pasaulio šalių didelio dėmesio sulaukusi praktinių patarimų knyga yra apie tai, kaip turėtume kvėpuoti, kad geriau miegotume, susidorotume su stresu, pagerintume savivertę ir deramai pasirūpintume savo psichikos sveikata.
S. Sandemanas – Škotijos dziudo čempionas, buvęs finansininkas, muzikos prodiuseris ir radijo didžėjus, tapęs pasauliniu mastu pripažintu kvėpavimo ekspertu, bendradarbiaujančiu su tokiomis bendrovėmis kaip „Google“, „Nike“ ir „Spotify“, taip pat įvairių sričių menininkais, Olimpinėms žaidynėms besirengiančiais sportininkais.
Siūlome paskaityti ištrauką iš netrukus pasirodysiančios knygos „Įkvėpk. Iškvėpk”.
KAIP VĖL PRADĖJAU KVĖPUOTI
Tris kartus spustelėjau jos ranką. Tai buvo mūsų kodas. Aš esu čia. Tu man rūpi. Aš tave myliu. Turėjau išlikti stiprus dėl jos. Tačiau žiūrėdamas į kitapus stalo sėdintį ir užrašus skaitantį gydytoją jutau, kaip darosi sunku kvėpuoti. Nervingai judinau kojos kelį.
Vos prieš porą mėnesių mano draugė Tifa krūtyje apčiuopė žirnio dydžio gumbelį. Iki tos akimirkos mūsų gyvenimo netemdė nė menkiausias debesėlis. 30-metė Tifa mėgavosi gyvenimu smagiai leisdama laiką ir pirkinėdama įvairius madingus daikčiukus. Man buvo 31-eri, dirbau didžėjumi, kuriam daugiau niekas pasaulyje nerūpėjo. Bet tada į mudviejų vakarėlį atsėlino vėžys ir negailestingai adata perrėžė mūsų tobulo gyvenimo plokštelę. Dabar netardami nė žodžio sėdėjome Kalifornijos universiteto Medicinos centro onkologijos skyriuje Los Andžele ir laukėme, ką pasakys specialistas.
Jis prakalbo po kelių sekundžių, prieš tai giliai įkvėpęs, bet atrodė, kad praėjo kelios valandos.
– Tyrimas patvirtino, kad jūsų vėžys metastazavo. Aptikome auglių kepenyse, blužnyje ir smegenyse.
Vakarų kultūra nemoko mūsų susitaikyti su mirtimi, kol dar esame gyvi ir visa širdimi trokštame gyventi. Todėl sunku suvokti, kad mylimas žmogus gali mirti. Elgiausi taip, kaip visada: slėpiau silpnumo požymius, užgniaužiau savyje emocijas, iš visų jėgų tvardžiausi. Būk stiprus. Būk tvirtas. Pasisukau į Tifą. Jos akyse sublizgo ašaros.
– Mes jį įveiksime, – pasakiau.
Būti stipriam man buvo savaime suprantamas dalykas. Užaugau Škotijoje su pliušiniu meškiuku vardu Kietuolis Tedas. Ant sienos kabėjo Rokio[1] plakatai. Nuo ketverių metų pradėjau lankyti dziudo treniruotes, o šešiolikos jau turėjau juodąjį diržą; daug metų buvau Škotijos čempionas. Taip gyvenau visą gyvenimą. Vėžys buvo tik dar vienas priešininkas.
Tifa buvo kilusi iš Taivano, bet užaugo Niujorke. Ji buvo protinga, neįtikėtinai apsiskaičiusi, puikiai prisitaikiusi prie didžiulio miesto ritmo. Prireikus Tifa mokėjo veikti greitai ir ryžtingai. Kartu buvome pasiryžę įrodyti, kad gydytojai klysta.
Per metus, praėjusius po lemtingojo pokalbio Kalifornijos universiteto Medicinos centre, padarėme viską, ką galėjome. Ieškodami gydymo iš Los Andželo keliavome į Niujorką, iš Londono – į Taipėjų. Lankėmės pas ekspertus, konsultantus ir gydytojus. Susitikome net su gydūnais, šamanais ir vienuoliais. Pažadėjome vienas kitam, kad neprieštarausime niekam, kad išbandysime viską. Deja, atrodė, niekas nepadeda. Tifos sveikata ėmė silpti.
Vis dėlto po šešių mėnesių įvyko kažkas stebuklingo. Regis, chemoterapijos ir operacijos, sulčių ir meditacijos kokteilis pasiteisino. Tifa pradėjo rodyti sveikimo ženklus. Gydytojai sakė, kad nieko panašaus dar nebuvo matę. Atrodė, kad mano mergina grįžta nuo mirties slenksčio. Smegenų augliai išnyko, priepuoliai liovėsi, Tifa vėl ėmė šypsotis. Galvojau, kad netrukus įvyks tai, ko nė vienas gydytojas nesiryžo prognozuoti – kad Tifa pasveiks.
Padrąsintas tokių vilčių, tą dieną palikau ją ligoninėje. Norėjau pagaliau sutvarkyti kiaurą būsto stogą, nes atidėliojau šį darbą jau kelis mėnesius. Buvau tikras, kad ilgai neužtruksiu. Tačiau grįždamas su gėlėmis pamačiau keturis praleistus skambučius ir žinutę nuo Tifos mamos. Mano širdis apmirė. Kažkodėl dar prieš atverdamas žinutę ekrane nujaučiau, ką išvysiu. „Grįžk kuo greičiau! Tifos širdis sustojo!“
Netrukus atskriejo dar viena žinutė: „Gydytojai nieko negali padaryti...“
Tai buvo 2016 m. vasario 14 d. Valentino dieną Tifa įkvėpė paskutinį kartą.
NETIKĖTAS SUSITIKIMAS
Mirus Tifai, negalėjau mąstyti. Negalėjau jausti. Pasinėriau į visus su Tifos mirtimi susijusius reikalus: guodžiau jos mamą ir organizavau laidotuves. Kai viskas baigėsi, užsisklendžiau savyje. Nežinojau, kaip išreikšti emocijas. Kaip susidoroti su netektimi. Blaškiausi tarp pykčio protrūkių ir visiško atsiribojimo. Maniau, kad viską ir visus atstumdamas pajėgsiu susidoroti su sielvartu, bet taip nenutiko. Be Tifos negalėjau bendrauti su aplinkiniu pasauliu, negalėjau rasti sau vietos. Nuolat demonstruojamas mano stiprybės įvaizdis ėmė eižėti. Reikėjo kažko kito.
Visada laikiau save logiškai mąstančiu žmogumi – man ši savybė atrodo geras dalykas. Atėjau iš veiklos ir mokslo pasaulio. Be dziudo treniruočių, universitete studijavau matematiką, vėliau dirbau finansų srityje. Net ir tada, kai nepabūgau esminių karjeros posūkių ir biržos operacijų salės chaosą iškeičiau į klajoklišką didžėjaus gyvenimo būdą, dariau tai labai atsakingai: rinkau informaciją, vertinau riziką, įgyvendinau pokyčius ir stebėjau rezultatus. Taip elgiausi visada. Deja, Tifos mirtis pačiu tragiškiausiu, kokį tik galėjau įsivaizduoti, būdu parodė, kad toks požiūris turi trūkumų.
Praėjus amžinybei prilygusioms aštuonioms savaitėms po Tifos mirties, kartu su mama atsitiktinai atsidūrėme kvėpavimo seminare. Tai buvo dovana, kurią nupirkau jai Motinos dienos proga. Nusiavę batus įžengėme į natūralios šviesos sklidiną kambarį aukštomis lubomis ir spalvingais ornamentais ant sienų. Erdvė buvo užpildyta ambientinės[2] muzikos garsų; atrodė, kad dainuoja augalai ir statulėlės. Pajutau sudegusių pušų – palo santo, „šventosios medienos“ smilkalų, kuriuos šamanai naudojo Tifos gydymo seansuose, kvapą.
– Sveiki, – tarė besišypsanti baltai apsirengusi moteris. – Jūs tikriausiai Stiuartas. Sėskitės į bendrą ratą.
Mano žvilgsnis nukrypo į kitus grupės narius. Širdis nusirito į kulnus. Jėzau, – pagalvojau. – Nekenčiu tokių dalykų.
Ar galite mane dėl to kaltinti? Per pastaruosius metus mačiau tiek medikų ir gydūnų, kad užtektų visam gyvenimui, ir visi jie tvirtino turintys stebuklingų vaistų nuo bet kokių ligų. Mano pakantumas viskam, kas atrodė bent kiek „dvasinga“, jau buvo išsekęs –iki tol, kol į mano delnus kažkas iš grupės narių įspraudė širdies formos akmenį ir paprašė „pasidalyti lūkesčiais“.
– Esu Stiuartas, – ištariau abejingai. – Neseniai netekau savo merginos, kuri sirgo vėžiu. Taigi, galbūt norėčiau... hmm... kad man šiek tiek palengvėtų.
Nors neslėpiau cinizmo ir, ką čia slėpti, jaučiausi gana nejaukiai, buvau dėkingas už meilės ir palaikymo žvilgsnius, kurių sulaukiau ištaręs tuos kelis žodžius. Bet jeigu to, kas iki šios minutės vyko seminare, man nepakako, kad išeičiau iš komforto zonos, tai to, kas įvyko vėliau, buvo daugiau negu gana. Man parodė specialų kvėpavimo būdą: atsigulti ant nugaros ir pakaitomis sunkiai bei giliai kvėpuoti ir daryti tai, kas priminė įniršio priepuolį. Jeigu tik Tifa dabar galėtų mane pamatyti, – pamaniau.
Pasigirdo Naujojo amžiaus[3] transo muzika, ir visi kambaryje ėmė sunkiai ir garsiai kvėpuoti. Atmerkiau vieną akį, kad įsitikinčiau, ar tai ne pokštas. Bet pamačiau, kad ir mama kvėpuoja taip, kaip buvo liepta. Kadangi seminaras – mano dovana jai, norėjau palaikyti ją, kaip ji palaikė mane. Tiesiog turėjau laikytis bendrų žaidimo taisyklių. Į balą kritęs, sausas nekelsi.
Po poros kvėpavimo, purtymosi ir rėkimo ciklų atsitiko kažkas keisto. Pajutau, kaip per visą kūną plūsteli elektra, sukeldama vibraciją, tartum stovėčiau festivalyje priešais milžinišką garsiakalbį. Akyse šokinėjo ir blykčiojo šviesos. Manyje kilo milžiniška emocijų banga. Ir tada pirmą kartą po labai ilgo laiko aš pravirkau. Verkiau, verkiau ir verkiau. Staiga pajutau, kaip nuo manęs ne tik nusirita sielvarto akmuo, bet ir į atmosferą išgaruoja pasąmonėje susikaupusi viso gyvenimo įtampa. Labai aiškiai jutau, kad kažkas yra šalia – net neabejojau, kad ten buvo Tifa, laikiusi mane už rankos. Kai apie tai pagalvoju, man vis dar šiurpsta oda. Buvo keista. Buvo stipru. Šis potyris pakeitė mano gyvenimą.
Bet net ir sielvartaudamas suvokiau, kad mano potyris nėra logiškas. Neradau jam jokio racionalaus paaiškinimo. Mano racionalioji pusė matė tik dvi galimybes: arba visiškai praradau ryšį su tikrove, arba kažkas į gėrimą įmaišė haliucinogeno.
Vienos iš seminaro vedėjų paklausiau, kas nutiko. Ar mano potyris buvo normalus? Ką aš ką tik išgyvenau? Moters ametisto auskarai blykstelėjo šviesoje. Ji nusišypsojo.
– Jūs susijungėte su dvasia, – trumpai atsakė.
Galbūt kai kuriems žmonėms tokio atsakymo ir pakaktų, bet ne man. Privalėjau išsiaiškinti, kas nutiko, – bet taip, kad smegenys viską suprastų.
Turėjau klausimų, į kuriuos reikėjo atsakyti. Atėjo laikas imtis darbo.
KVĖPAVIMO PASAULIS
Niekaip negalėjau įsivaizduoti, kad toks paprastas dalykas kaip kvėpavimas gali išgydyti mano sielvartą ir pakeisti gyvenimą. Tikrai? Tas veiksmas, kurį atliekame visą dieną? Kaip jis gali ką nors pakeisti? Niekada negalvojau apie kvėpavimą kaip apie praktinę priemonę ar treniruotę. Visada buvau pernelyg užsiėmęs, kad kvėpuočiau. Ir apskritai, jeigu Tifai sergant vėžiu man kas nors būtų pasakęs, kad reikia tiesiog kvėpuoti, būčiau tokį patarėją iškoneveikęs arba pamėginęs nudobti žvilgsniu.
Ir vis dėlto per metus po lemtingojo seminaro Motinos dieną reguliarios kvėpavimo treniruotės ne tik išlaisvino mane nuo sielvartą lydinčio skausmo ir nežinomybės: pagausėjo energijos, išsivalė mintys, o fizinė forma viršijo visus lūkesčius. Nustojau sapnuoti košmarus, miegas tapo gilesnis. Netgi balsas mano galvoje ėmė skambėti šiek tiek maloniau. Pajutau, kad pagaliau galiu judėti į priekį. Vėl pajutau viltį ir norą gyventi.
Kuo daugiau mokiausi, treniravausi ir stebėjau, tuo labiau stiprėjo mano įsitikinimai. Ne, tada nepraradau ryšio su tikrove. Ir niekas nieko neįpylė į mano vandens buteliuką. Patirtą išsilaisvinimą, gebėjimą išreikšti ir suprasti jausmus, užplūdusius po Tifos mirties, gebėjimą prisijungti prie galingos būsenos, gilesnės nei bet kokia meditacija, su kuria buvau susidūręs, lėmė kvėpavimo galia. Jeigu ji padėjo man, vadinasi, gali padėti ir kitiems.
Pasinėriau į kvėpavimo pasaulį. Išstudijavau daugybę kvėpavimo būdų, – taip, jų yra keletas: vieni – praktiški ir moksliniai, kiti – labiau dvasiniai ir mistiniai. Skaičiau mokslinius žurnalus. Susipažinau su kvėpavimo specialistais. Bendravau su konsultantais, jogais, gydūnais ir guru. Kol pasaulis miegojo, žiūrėjau dokumentinius filmus, rijau knygas arba nepailsdamas treniravausi. Buvau lyg apsėstas.
Ilgą laiką manęs nedomino niekas daugiau pasaulyje. Visa energija, ryžtas ir entuziazmas, kurie palaikė mane dziudo treniruočių ir kovų bei profesinės karjeros metais, dabar buvo skirti šiai naujai misijai. Jaučiausi taip, tarsi Tifa būtų šalia manęs ir drąsintų, skatintų judėti pirmyn, o aš norėjau, kad ji manimi didžiuotųsi. Nusimačiau tiesiausią kelią, kaip galėčiau padėti žmonėms tapti laimingesniems ir sveikesniems kvėpuojant. Po dvylikos mėnesių įkūriau savo nedidelę privačią kliniką, kurios tikslas – kuo daugiau žmonių supažindinti su gyvenimą keičiančia kvėpavimo galia.
Mano klientai vienas po kito ėmė stebuklingai keistis. Mačiau, kaip stresą patiriantys miestiečiai atranda ramybę, o iki skausmo drovūs vaikai pradeda pasitikėti savimi. Stebėjau, kaip depresijos apimti žmonės tampa laimingi ir optimistiškai nusiteikę dėl ateities. Netgi nesibaigiančios nemigos kamuojamiems žmonėms padėjau pagaliau išmiegoti visą naktį. Jauni ir seni, skeptiški ir imlūs naujovėms žmonės atsikratė neigiamų emocijų naštos, kurią su savimi nešiojosi daugelį metų.
Nepaisant to, neturėjau iliuzijų, kad tie dalykai, kuriuos mačiau savo klientų istorijose ir buvau patyręs pats, galbūt dar nepakankamai ištirti. Puikiai žinojau, kad daugelyje kultūrų ir tradicijų kvėpavimas nuo seno buvo naudojamas padėti žmonėms ištverti likimo smūgius. Kinų qi, sanskrito prana, egiptiečių ka, hebrajų nefesh ir ruah, graikų psuchē ir pneuma, lotynų anima ir spiritus, polineziečių mana, irokėzų orenda... Net Biblijoje Dievas įkvepia gyvybę Adomui. Visi jie pabrėžia kvėpavimo svarbą kūnui ir protui bei jo ryšį su kažkuo gilesniu. Tačiau manęs tai netenkino. Norėjau remtis žiniomis, kurias entuziastingai kaupiau. Norint padėti kuo platesniam ratui žmonių, reikėjo imtis pildyti kolektyvinių žinių spragas ir visais įmanomais būdais rinkti duomenis. Akivaizdu, kad šių kvėpavimo seansų metu žmonėms atsitikdavo kažkas nepaprasto, kaip ir man tuomet. Pasikeisdavo jų savijauta, jie išsivaduodavo iš senų ir sudėtingų traumų, sugebėdavo judėti pirmyn ir imdavo kitomis akimis žvelgti į gyvenimą. Tačiau vis dar nebuvo aišku, kas tiksliai vyksta kūne ir galvoje. Mano atsakymų paieškos nesibaigė.
Pasaulinio garso mokslininkas, o dabar ir mano bičiulis dr. Normanas Rosenthalis paskatino mane registruoti klientų potyrius ir bandyti perprasti, kas vyksta seansų metu. Mano turima informacija buvo fragmentiška, todėl reikėjo pradėti pildyti spragas. Tikrai nenoriu pasakyti, kad šiuolaikinis mokslas nesupranta gydomojo kvėpavimo potencialo, tačiau daugybę dalykų dar tik aiškinamės. Buvo labai įdomu stebėti, kaip kadaise atrodę mistiniai senųjų tradicijų mokymai, filosofijos pradeda įgyti mokslinę prasmę. Vėliau knygoje susitiksite su Normu ir perskaitysite mudviejų išvadas.
Viena, ką iš tiesų supratau, – kad kvėpavimas yra tiltas tarp mūsų fizinės, protinės ir emocinės būsenos. Tai galingas įrankis, padedantis pagerinti sveikatą, pasveikti nuo neigiamų praeities įvykių ir netgi pasiekti aukštesnes sąmonės būsenas. Tai raktas nuo durų, skiriančių sąmoningą ir nesąmoningą protą. Jeigu galime kontroliuoti vieną, galime kontroliuoti ir kitą.
Kvėpavimo terapija nėra išskirtinai dvasinio elito ar specifinių žmonių grupių privilegija. Jums nereikia guru, mokytojo ar sensėjaus. Kvėpavimas – jūsų nuosavybė, o kai žinote, kaip teisingai su ja elgtis, galite tą daryti bet kur – nuo vienuolyno kalnų viršūnėje iki traukinio, kuriuo vykstate į darbą. Nesvarbu, ar kvėpuojate norėdami atsipalaiduoti, ar siekdami tikslo, ar norėdami asmeninių pokyčių, – viskas jūsų pačių rankose.
