Tautodailininko Vlado Martikonio palikimas – margučiai broliams ukrainiečiams ir svarbus pamokymas ateities kartoms

Šviesaus atminimo tautodailininko Vlado Martikonio senaisiais ornamentais ir raštais išmargintus margučius išsaugojo jo sūnus – Vidmantas Martikonis. Savo įkurtoje galerijoje–muziejuje „Autoportretai“, Velykų proga, jis atidarė tėvo skutinėtų margučių parodą. Vidmantas prisipažino – skutinėjimo paslaptis žino, bet pomėgio tai daryti nepaveldėjęs, labiau linkęs į kolekcionavimą, nei kūrybą. „Labiau esu saugotojas, ko tik nekolekcionuota – pilna kolekcijų! Nuo pašto ženklų iki paveikslų. Saugoti moku, man tai tinka. Net ir senelių buities rakandus saugau, tokiu būdu sugrįžti į vaikystę, į praeitį, atsiminimus“, – sakė V. Martikonis.

Šeimos tvirtinimo, susirinkimo tradicija

Vaikystėje ir Velykos, anot V. Martikonio, būdavo „labesnės“ – vaikams žaidimai įdomesni, o ir tradicijų būdavo labiau laikomasi.

„Velykos buvo reikšmingesnės, margučius ridendavome... Dabar liko Velykos, verbos, rūkytas kumpis su krienais, na, ir margučiai. Su margučiais vėl vargas – reikia užsiimti, prisiruošti. Velykos, kaip ir Kalėdos – šeimos tvirtinimo, susirinkimo tradicija“, – sakė jis.

Kai V. Martikonis ėmė auginti žąsis, jo tėtis aktyviau pradėjo skutinėti margučius. „Seniau tik per Velykas, o kai pas mane pradėjo augti žąsys – ištisus metus dažydavo, skutinėdavo. Vištų kiaušiniai labai gležni, bet ir iš priešžąsinio periodo, tėvo margučių buvo įsigijęs Nacionalinis dailės muziejus, nuo 1980-ųjų, nuo tų laikų. Jis ne senjoru būdamas pradėjo skutinėti, tai darė nuo senų laikų. Turėjo potraukį kruopštumui, pindavo dekoratyvinius krepšelius, kiekvieną šakelę / šaknelę – išskutinėdavo, išlygindavo. Toks kruopštumas man visai priešingas: galiu dengti stogą, kuo didesniais lapais – man tinka“, – prisipažino V. Martikonis.

Tėvai papildydavo vienas kitą

Paklaustas, ar tėtis šeimoje ir buvęs ta pagrindine Velykų šventės siela, V. Martikonis tikino, kad abu tėvai vienas kitą papildydavę: „Mama palaikė religinę šventės pusę, o tėtis organizuodavo tradicinius Velykų veiksmus – dažyti, ridenti kiaušinius. Tėvai vienas kitą papildydavo, o vaikams – pažaidimas. Nors, tiesa, būdavo gaila ridenti margučius, jie ridenami sukiūžta...“

Šiandien V. Martikoniui rūpi, kas gi šeimoje perims saugotojo pareigas. „Gal anūkė ar anūkas? Bet kitais hobiais užsiėmę... Matyt, jauniausia dukra Gintarė, ji domisi. Taip, kai liepi – visi kažką padaro, bet kada savo noru ima daryti – kitoks požiūris. Galbūt ir išsisaugos“, – vylėsi pašnekovas.

Vidmanto šviesaus atminimo tėtis iš pradžių tik sau margučius skutinėdavo, vėliau ir draugus, ir bendradarbius apdovanodavo. O kai susikaupė kolekcija, tautodailininkui visai patiko, kad žmonės jo darbus mato.

„Tėtis suorganizavo vieną kitą parodą, vedė dailės pamokas, mokino vaikus [skutinėti margučius]. Mokytojai kviesdavo, būdamas beveik aštuoniasdešimties eidavo į Balsių mokyklą, jam patiko. Vieną gabų berniuką buvo nusižiūrėjęs, sakė, kad kiti „varnas gaudo“, o iš to – kažkas bus; Būtų įdomu tą patį vaiką susirasti“, – smalsavo pašnekovas.

Dirbtinai tradicijų neišlaikysi

Ne kartą etnografų yra pažymima, kaip svarbu perduoti tradicijas, bet, deja, ilgainiui jos vis tiek nyksta.

„Tradicijų perdavimas – viena dalis išsaugojimo, svarbu, kad būtų norinčių jomis naudotis. Jeigu tradicijos apkrautos ritualais, apsunkinimais – jos, aišku, asimiliuojasi, dingsta, paprastėja, bet kažkas išlieka. Laiko galia tokia ir yra: išeina vienos, ateina kitos – dirbtinai tradicijų neišlaikysi. Kas tinka žmonėms, turi kažkokio šiltumo, ar atlieka kitą funkciją, jos išgyvena, kitose tautose – kitos tradicijos. Jos turi būti gyvos, transformuotis, taip atsiranda naujos. <...> Būtų gražu, kad išliktų margučiai, marginimas, skutinėjimas. Tačiau būtent skutinėjimas – nykstantis. Esu matęs tik šviesaus atminimo poeto Marcelijaus Martinaičio darbų, o šiaip skutinėjančių – ne. Dauguma margučių marginti vašku, klijuoti šiaudeliais. Tautodailininkų palikti darbai – savotiškas autoportretas – ir įamžinimas, ir atsiminimas. Geri darbai išlieka, per juos gali ir žmogaus charakterį pažinti“, – pažymėjo V. Martikonis.

Vladas Martikonis buvo žinomas ir kaip projektuotojas, numizmatas, medžiotojas, bitininkas, dainininkas, skrybėlių bei dėžučių pynėjas. Išskirdamas tėčio charakterio bruožus V. Martikonis įvardino kruopštumą ir pedantizmą. „Tėtis visada laikėsi žodžio ir nuostatos: pradėjai darbą – baik“, – sakė jis ir pridūrė, kad tėčio pamokymų besistengiantis laikytis visose gyvenimo srityse.

Viskas bus gerai – pagal gamtos virsmą

Velykų švęsti V. Martikonis su šeima vyks į Marcinkonis, kur brolis Rytis turintis sodybą. „Brolis šiaip dirba ir gyvena Briuselyje, bet stengiasi palaikyti tradicijas, – tiek patiekalus, tiek kitas apeigėles. Marcinkonyse taip pat išlikusi ir stipri bendruomenė, organizuoja šventes“, – pasakojo pašnekovas.

Ko palinkėtų visiems Velykų proga? „Velykinio zuikio?... Linkėti galima, bet realybė [parodo] savo... Kad visur būtų taika! Džiaukimės gyvenimu, Velykos – pradžių pradžia, atgimimas, visos tradicijos susiję su gamtos reiškiniais. Kai 2014-aisiais Krymą užėmė rusai, tėtis skyrė margučius broliams ukrainiečiams... Viskas bus gerai, taip, kaip turi būti – pagal gamtos virsmą“, – sakė jis.

Paprašytas pacituoti savo tėčio kokį nors pasakymą ar išmintį, V. Martikonis prisiminė, kad jis rašęs ir eiles: „Viena sentencija, kurią radome jo užrašytą: „Kodėl tokios ilgos skausmo sekundės ir tokios trumpos džiaugsmo valandos?“. Ir apie dangų – nėra ten taip gerai tame danguje, jeigu girdisi, kaip ten dunda [griaustinis].“