Tam tikro etapo pabaiga, kito – pradžia

Paklaustas, kaip klostosi karjeros reikalai, ir kuo pasibaigė nesutarimai su Nacionaliniu dramos teatru, M. Ivaškevičius sakė, kad kol kas niekas neišsisprendė. (Pasikeitus teatro kūrybinės veiklos krypčiai ir pradėjus dirbti naujiems meno vadovams, dramaturgo pareigos esą tapo perteklinės, M. Ivaškevičius atleistas iš darbo, – aut. past.)

„Bus matyti, kol kas – linksta link to, kad kaip dramaturgas nematau pareikalavimo Lietuvoje, matyt, tai tam tikro etapo pabaiga, kito etapo pradžia. Galbūt tuo metu atrodo, kad pasaulio pabaiga, kad esi su ta vieta suaugęs, bet paleidimas turi savo pliusų, nes atsiveria nauji vartai“, – sakė jis.

Permainų metu pasirodę M. Ivaškevičiaus filosofiniai pasvarstymai apie vidutinybes iššaukė krūvą klausimų. „Apie ką užuominomis kalba dramaturgas?“, – gūžčiojo visi pečiais.

„Kam norėjosi, „sukergė“ su mano situacija, su teatru. Parašiau šiuos tekstus lengva ranka, greitai, išmečiau iš savęs, kad galėčiau daryti kitus darbus. Nesitikėjau, kad jie sulauks tokio dėmesio, analizės. Man buvo smagu, kad galime ne tik apie gatvių siaurinimą / platinimą kalbėti, dėl to aspekto, kad nesame užsidarę vien buityje, platesnės temos gali iššaukti didelę reakciją, sudominti. O ta vidutinybių tema – kiek kalbu su kolegomis, visi pastebi, kad ypač tokios situacijos kaip karas, karo grėsmė duoda žmonėms, kurie nėra verti, galimybę būti ant pjedestalo, savo nuomonę padaryti vyraujančia. Bet nieko nepadarysi – tokie gamtos, žmonijos dėsniai“, – kalbėjo jis.

Gavome paragauti grėsmės

Treji paskutinieji metai, pandemija, užsidarymas, karas, M. Ivaškevičiaus manymu, pasaulį pakeitė labai stipriai.

„Nors gal išoriškai tie pokyčiai neatrodo dideli, bet vidinius dalykus jie pakeitė. Aišku, jeigu imti didžiuosius pasaulinius karus, mes matome, kad pasaulis po jų buvo neatpažįstamas – po Pirmojo, po Antrojo pasaulinių karų – galima ieškoti ir minusų, ir pliusų. Kažkas pasistūmėjo į nebūtį, atsirado kažkas naujo – galima kalbėti apie menines formas, kurios atsiranda būtent visais pokariais, matyt, kažkas vyksta ir šiuo metu, ko negalime iki galo suvokti, nes mes vis dar esame tame procese. Taip, šitie treji metai man asmeniškai buvo labai blogi, tikiuosi, kad pagaliau, galbūt, poryt – persivers į kažką pozityvesnio“, – vylėsi literatas.
Marius Ivaškevičius

Visada gąsdinančiai skambėjo įspėjimas, kad istorijos spiralė linkusi atsisukti. Dabar iš tikrųjų matome – ji sukasi!

„Istorija, turint galvoje jos baisias spalvas, puses – dabar esame jos deltoje. Ačiū Dievui, mes tiesiogiai nejaučiame karo, tik psichologiškai – matome pasekmes, pabėgėlius, stebime žinias, turime karo grėsmę, bet, ačiū Dievui, gyvename taikoje. Reik tikėtis, kad taip ir bus, kad ta baisi lemtis aplenks. Gavome paragauti grėsmės, to, kas vyksta arti mūsų. Pamatėme, kaip tai veikia visuomenę, kaip žmonės sureaguoja, baimes, skirtingą reakciją į tai. Kažkas bando būti radikalesnis už kitus ir pan. Jeigu prasidėtų karas, šitie dalykai paūmėtų dar dešimt kartų... Matome, tarkim, 10 proc. to, jeigu būtų iš tikrųjų“, – samprotavo rašytojas.

Tačiau, atrodytų, bėdos turėtų suvienyti, o ne priešingai? „Manau, tas susiskaldymas dėl to, kad tai tik grėsmė, o ne tikras karas. Jeigu grėsmė realizuotųsi, manau, ta vienybė ateitų, smulkmenos nueitų į šalį“, – įsitikinęs pašnekovas.

Su mintimi, kad tai neįvyks realybėje

Ar rašytojiška vaizduotė galėjo numatyti tokį apokaliptinį scenarijų – karą XXI amžiuje? „Rašytojiška vaizduotė gal ir galėjo, bet žmogiška – ne. Dariau tokius modelius, ir dar baisesnius – savo pjesėse. Kas dabar žiūrėjo „Miegančius“, sako, kad nusirašiau nuo to, kas vyksta dabar. Bet kai rašai distopiją – rašai su mintimi, kad tai neįvyks realybėje. Kaip rašytojas nuspėjau, kaip žmogus tikėjau, kad mus visus tai apeis, ir vis dar tuo tikiu“, – sakė M. Ivaškevičius.

Pasvarsčius, kad rašytojams, ko gero, gali tapti baugu dėl to, kad jie gali nuspėti įvykius gan toli į ateitį, M. Ivaškevičius sakė, kad tokie kūriniai gimsta analizuojant: „Kaip tema ateina – sunku pasakyti. Bet, kai ateina, analizuoji tai, kas vyksta dabar aplink tave. Būni labiau pasinėręs negu visi kiti, iš to atrodo, kad įžvalgumas ar pamatymas, bet tu dirbi analitinį darbą, rašydamas savo kūrinį. Nemažai analizuoju distopijas XX a., tarp jų ir Džordžo Orvelo. Šalia analizuoju patį laikmetį, matai, iš kur žmonės ėmė įžvalgas, detales, matė pasaulio užuomazgas, kuris bus jų kontekste, po dešimties ar dvidešimties metų, stebėjo, ir iš to stebėjimo darė išvadas.“
Marius Ivaškevičius

M. Ivaškevičius po dvidešimties metų sugrįžo su atviru romanu „Tomas Mūras“ (leidykla „Tyto alba“, 2022). Pagrindinis romano herojus – rašytojas, buvęs teatralas, negalintis atsiriboti nuo savo garsiausio kūrinio „Išsiveržimas“ šlovės. Imta kalbėti, kad romano autorius neatsispyrė pagundai sukurti savo prototipą. Esą rašytojai dažnai į veikėjus „sudeda“ ne tik save, bet ir savo aplinką, pažįstamus. Tačiau M. Ivaškevičius su šiuo teiginiu nesutinka, galbūt herojui suteikė tam tikrų savybių, bet aprašytasis personažas – nėra jis.

„Be abejo, tam tikrų detalių ar savybių turi suteikti herojui, tai, kaip sakant, patikimiausias tavo šaltinis. Bet nė vienam savo kūrinyje, – tiek prozos, tiek dramos – nėra taip, kad kažkuris personažas būčiau aš. Daugelis turi kažkokių mano gyvenimo fragmentų, be abejo, to nepaneigsi. Gal tai bus ateityje? Tomas Mūras labai skirtingas nuo manęs, visiškai kitokio tipo žmogus, gal netgi priešingybė man. Nors pasaulį pats matau per rožinius akinius, kaip rašytojas kartkartėmis kuriu kitokį pasaulį, tarkim, personažas Tomas Mūras mato vien tamsą“, – esminį skirtumą tarp savęs ir sukurto herojaus įvardino M. Ivaškevičius.

Įkvėpimas yra tai, ką susikuri

Paklaustas, ar rašytojas herojui suteikia savybių, kurių norėtų kažkiek ir pats turėti, M. Ivaškevičius tikino, kad tokių norų neturįs.

„Jeigu noriu kokios nors savybės, bandau ją išsiugdyti, jei pajausčiau, kad trūksta, nedavė gamta. Visai neplanavau rašyti šio romano. Tačiau vakaras po vakaro jaučiau, kaip į mane veržiasi būtent tokia istorija, su tokiu herojumi. Tuo metu jis visai nebuvo į mane panašus, nebent sutapo mūsų buitinės sąlygos, – gyvenau rezidencijoje, ir jis buvo numatęs ten gyventi. Supratau, kad jo atsikratyčiau – turiu apie jį rašyti, paskui [istorija] apaugo kitais dalykais“, – apie kūrybinį procesą pasakojo literatas.

Šis momentas, tikriausiai, labiausiai ir žavi rašytojo profesijoje. Kažkoks magiškas momentas, gal tai įkvėpimas, – teiraujuosi pašnekovo.

„Taip, galbūt, bet aš įkvėpimą neigiu, kaip tokį, kurio kiekvieną dieną lauki ir, jeigu sulauki – puoli rašyti. Manau, kad įkvėpimas yra tai, ką susikuri. Vėlgi, labai stipriai save talpindamas į medžiagą, į temą. Bet čia vienas tų atvejų, kai kažkas neplanuotai į tave beldžiasi – inspiracija ar kažkokia idee fix, kuri neduoda ramybės. Kai sau pasakai, pabandysiu parašyti porą puslapių, gal atstos? Parašai tuos puslapius ir supranti, kad ir pats nori žengti į tą herojų. Tada iš tavęs atimamos gyvenimo naktys, kol parašai romaną“, – tęsė M. Ivaškevičius.

Stebuklas įvyko

Kokia pusė už skverno tempia stipriau – dramaturgo ar rašytojo? „Rašau pjesę Estijos dramos teatrui – apie totalitarizmą, pradedant nuo trečio dešimtmečio, nuo stalinizmo, iki šių dienų margaspalvių diktatūrų, išdygusių buvusios imperijos šalyse. Pjesėje konkrečiai dvi istorijos – apie Tadžikistaną ir Uzbekistaną. Tokia šimto metų totalitarizmo mozaika, kuris keičia formas, niekaip neapleidžia šitų plotų, pasekmė – karas. Didžiulė pjesė, skubu rašyti. Gegužės mėnesį prasidės repeticijos, rugpjūtį – premjera“, – planais dalijosi M. Ivaškevičius.

Nesusituriu nepasmalsavus, – jeigu reikėtų parašyti savo gyvenimo pjesę, kokia ji būtų – fantasmagorinė, o gal įgautų ir kokių nors kitokių spalvų?

„Nežinau apie pjesę, bet žinau, kad sėsiu rašyti knygą, kurioje bus mūsų vaikystės zona, kur būsiu aš, kur bus mano 50 gyvenimo metų ir dar šiek tiek anksčiau. Apie žmogų, kuris 90-aisiais, kai jam buvo aštuoniolika metų, buvo turistu toje autoritarinėje sistemoje, blogio pasaulyje. Išėjo iš jo visiškai nesužalotas, dabar gyvena laisvame Vakarų pasaulyje. Vis dėlto, paaiškėjo, kad sužalojimai yra, per tą laiką sovietizmo sugebėjo kažkiek įtraukti. Murkdomės tame pačiame... Atrodė, kad išėjome negrįžtamai ir visiems laikams. Tokia nelabai linksma prozos knyga“, – konstatavo M. Ivaškevičius.

Nors, tęsė jis, vis dėlto, jaučiasi gyvenantis laimingą gyvenimą: „Turiu nuostabius žmones, supančius mane, turiu tėvus, savo šeimą, savo nuostabią dukrą. Vėlgi, kaip pasižiūrėsi. Politinė pusė – norėtųsi gyventi ramiau Vakaruose, bet, kita vertus, supranti, kad galbūt tavo paskirtis gyventi čia, fiksuoti viską, kas vyksta – suprantant, suvokiant. Bet... sėdžiu dabar Neapolyje, ar aš galėjau apie tai pasvajoti, kai man buvo dvylika metų? Maniau, kad niekada nepavyks ištrūkti, kad niekada nepamatysiu nei Europos, nei pasaulio. Supranti, kad tam tikras stebuklas įvyko. Manau, kad turime būti dėkingi likimui.“

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją