Na, o šiais metais pasižiūrėjau tikrai nemažai gerų filmų, iš kurių atrinkau dešimt kol kas man labiausiai patikusių. Juos aš ir noriu Jums pasiūlyti pasižiūrėti dideliame ekrane, nes kaip mes visi puikiai žinome – tikra kino magija gimsta kino salėje sėdint kartu su bendraminčiais ir kitais kino entuziastais.
O štai ir mano rekomendacijų dešimtukas:
„Kitų žmonių vaikai“ (angl. „Other People‘s Children“), rež. Rebecca Zlotowski
Ne vienai moteriai sužinoti, kad ji negali susilaukti vaikų arba tai bus jai ar jos nešiojamam vaisiui rizikinga, prilygsta tikram košmarui. Tačiau, aišku, alternatyvų yra tikrai daug, svarbiausia sutikti žmogų, su kuriuo norėsis dalytis tėvystės džiaugsmu. Taip bando gyventi keturiasdešimtmetė šios juostos veikėja Rašėlė, kuri nesijaučia nelaiminga, bet jaučiasi šiek tiek užspausta tam tikruose gyvenimo rėmuose.
Ir čia yra svarbiausias šios juostos momentas, kuriuo žiūrovams pristatoma nelengva, jaudinanti ir kartu netgi graudi gyvenimiška istorija, kuri priverčia visais įmanomais būdais susitapatinti su pagrindine heroje ir tokiu būdu išgyventi viską, ką jai paruošė likimas. Manau, kad ne vienam žmogui šiuo atveju susikaups ašaros, nes gyvenimas toks ir yra – skaudus ir ne visada jis rožėmis klotas.
„Mariupolis 2“ (angl. „Mariupolis 2“), rež. Mantas Kvedaravičius
Pristatinėti Manto Kvedaravičiaus, manau, niekam nereikia – režisierius buvo nužudytas rusų padugnių Ukrainoje, kai bandė trauktis iš Mariupolio baigęs savo juostos filmavimus. Tačiau jo palikimas gyvuoja ir mes visi galime dideliame ekrane išvysti tai, ką jis pamatė ir pajautė būdamas užpultoje Ukrainos žemėje.
Filmas nėra iš lengvųjų, todėl jeigu esate silpnesnių nervų, raginčiau nuo jo atsiriboti, nes tiek vaizdais, tiek mintimi ir pačia iš ekrano sklindančia atmosfera filmas šokiruoja, slegia ir kartu priverčia labai rimtai susimąstyti apie XXI amžiuje vykstantį nužmogėjimą.
„Moonage Daydream“ (angl. „Moonage Daydream“), rež. Brett Morgen
Dokumentiniai filmai apie muzikos žvaigždes dažniausiai yra kuriami pagal tą patį „Wikipedia“ tinklapyje pateiktos informacijos šabloną, todėl jokio didesnio išskirtinumo juose mes nepamatome. Tačiau kartais pasitaiko ir nestandartinio stiliaus dokumentikos, kurioje pateikiama ne vien sausų faktų mišrainė, bet ir meninis žvilgsnis į artistą. Toks filmas ir yra šis spalvingas pasakojimas, kurio epicentre atsiduria muzikos ikona, stiliaus guru ir roko žanro genijus Davidas Bowie‘is.
O didžiausias šio filmo privalumas toks, jog jį bežiūrint galima pasijusti taip, lyg patekus į Davido Bowie‘io pasąmonę, kas negali nedžiuginti ir kartu nejaudinti tiek ištikimų šio atlikėjo gerbėjų, tiek dar jo muziką tik atrandančių žmonių.
„Paskutinis šokis“ (angl. „Last Dance“), rež. Delphine Lehericey
Kai visą gyvenimą kas nors praleidžia su vienu žmogumi, o jis staiga išeina anapilin, likęs visiškoje vienatvėje žmogus gali palūžti ir netgi išprotėti. Bent jau taip dažnai galvoja artimieji, kurie savo įkyriais skambučiais ar vizitais sukelia didesnį chaosą žmogaus gyvenime nei jo mylimo žmogaus netektis.
O šis filmas kaip tik ir yra apie tai, kai vienas vyras bando nepalūžti ir vykdyti savo žmonai duotą pažadą gyventi, būti laimingam ir tuo pačiu neužsibūti toje pačioje vietoje. Filme netrūksta rimtų išvedžiojimų, kaip ir netrūksta subtilaus humoro, kuris žiūrovams neleidžia nuobodžiauti nei vieną akimirką.
„Aštuoni kalnai“ (angl. „The Eight Mountains“), rež. Felix van Greoningen
Be abejonės – vienas stipriausių ir tuo pačiu geriausių šių metų „Kino pavasario“ filmų, kokį man teko žiūrėti. Tokio jautraus, nuoširdaus, paprasto ir tiesiog įtraukiančio pasakojimo apie vyrišką draugystę galima ilgai ieškoti ir tai vargu, ar atsiras daug šią temą gvildenančių projektų, kurie pavergtų tokiu tikrumu, koks jaučiamas čia.
Žinoma, be nuostabaus ir prasmingo pasakojimo, filmas siūlo dar ir išties akis kerinčius kadrus, gerą aktorių vaidybą, nuotaiką pagal rodomas scenas keičiančią muziką ir dar daug kitų puikių techninių sprendimų. Man buvo vienas malonumas stebėti šią tiek audiovizualiai, tiek savo turiniu turtingą kelionę po dviejų žmonių gyvenimą.
„Amžinai jauni“ (angl. „Forever Young“), rež. Valeria Bruni Tedeschi
Visuomet mėgau prancūzų filmus, todėl ir ši juosta man buvo viena iš laukiamiausių šių metų „Kino pavasario“ repertuare, nes kaip gi galima praleisti menišką, bet tuo pačiu labai tikrą ir režisierės patirtimi įkvėptą istoriją apie teatro mokyklos užkulisius, kuriuose visiškame chaose verda tikras gyvenimas.
Būtent tą ir dovanoja mums ši chaotiška, energinga ir ganėtinai atvirai teatro užkulisius demonstruojanti juosta, kuri net leidžia susimąstyti apie tai, kad pasirinkus tokią profesiją kaip aktorius, galima pralaimėti ir tiesiog susigadinti savo ateitį. O pačios emocijos ir jausmai šiame filme yra tokie tikri ir nuoširdūs, kad kiekviena šios juostos scena leidžia tiesiog mėgautis rodomu estetiškai ekrane pateiktu reginiu.
„Sent Omeras“ (angl. „Saint Omer“), rež. Alice Diop
Stebėti, kaip vyksta teismo procesai kino ekranuose, dažnai žiūrovams tampa ne itin lengva užduotimi, nes tenka įnikti į problemą ir žiūrėti, kokius įkalčius bei įrodymus pateikia prokurorai, todėl dažnai esame vedžiojami už nosies ir iki galo nežinome, ar kaltinamasis yra kaltas, ar visgi jis nėra nieko blogo padaręs. Taip jaučiasi iš šios juostos veikėja Rama, kuriai tenka dalyvauti jai pačiai dėl asmeninių nusistatymų ir požiūrio į konkretų nusikaltimą nelengvame teismo procese.
Tad filmo metu mes gauname daug įvairiausių apsvarstymų ir minčių, kurias bando savo galvoje teisingai susidėlioti pagrindinė veikėja, kad jos įsitikinimai neprieštarautų tam, kokį verdiktą galiausiai priims teismas. O žinant, kad tai dar ir yra tikra istorija, filmas pavergia emocionaliai dar stipriau. Filmą rekomenduočiau visiems teismų procesų gerbėjams, nes stebėti jį šiame pasakojime buvo tikrai intriguojančiu potyriu.
„R.M.N.“ (angl. „R.M.N.“), rež. Cristian Mungiu
Šiame filme gvildenama istorija, bendra tema bei pagrindinis veikėjas yra labai artimi daugeliui lietuvių, kuriems teko paragauti emigracijos duonos, uždirbti pakankamai pinigų, kad galėtų grįžti į tėvynę ir bandyti čia kurti sau naują gyvenimą. Tik ne visuomet viskas tokiems žmonėms eidavosi, einasi ir eisis pagal planą.
O čia dar ir yra pateikta nemažai niuansų, kurie priverčia pagalvoti apie tai, kokius planus daugelis gali turėti ir kaip galima svajoti apie karališką gyvenimą, o kokia gali būti realybė, kurioje gali atsidurti kiekvienas iš mūsų. Tad šis slegiantis, bet itin tikras žvilgsnis į buvusį emigrantą pavergia savo tikrumu ir neromantizuotu požiūriu į svajonių siekimą savo gimtinėje.
„Poliamorija“ (angl. „Borders of Love“), rež. Tomasz Wiński
Gyvenant konservatyvioje visuomenėje mes dažnai susiduriame su įvairiais ribojimais ir vidiniais pamąstymais apie tai, ką kiti žmonės pasakys apie mūsų poelgius. Ir seksualinis gyvenimas dažnai tampa apkalbų epicentru, nes kitiems patinka smerkti kitaip mąstančius, jaučiančius ir savo seksualinius poreikius norinčius patenkinti suaugusius žmones.
Šiame filme kaip tik ir yra nagrinėjama svingerių tema, kuri daug kam gali būti nepriimtina, bet tuo pačiu artima, nes susimąstyti apie gyvenimą, pasirinkimus ir norus šis filmas tikrai leidžia. Tuo pačiu šis filmas priverčia pažvelgti per pakankamai atvirą prizmę, kaip gali atrodyti dviejų vienas kitą mylinčių žmonių gyvenimas, kai jame atsiranda pašaliniai sekso partneriai. Tad kam patinka atvirai pateiktas „buitekas” ir pamąstymai apie šeimyninio gyvenimo rutiną, šis filmas turėtų padaryti gerą įspūdį.
„Meilė mano“ (angl. „Love Life“), rež. Koji Fukada
Kiekvienais metais „Kino pavasaryje“ nepraleidžiu nei vieno azijietiško filmo, nes jie būna labai retais svečiais Lietuvos kino ekranuose. Šiais metais iš šio regiono atkeliavo ne tiek ir daug filmų, bet visi jie labai geri. Pavyzdžiui, šis japonų projektas, kuris sugeba pakerėti savo ramybe ir filosofiniais išvedžiojimais apie gyvenimo prasmę per vieno konkretaus žmogaus matomą prizmę.
Filme gvildenamos tokios rimtos ir aktualios temos kaip meilė, nelaimė, praradimo jausmas, noras susitaikyti su savimi ir dar daug vidinius žmogaus jausmus paliečiančių potemių, be kurių ši juosta galbūt taip neįtrauktų. Visgi tai labai gyvenimiškas ir prasmingas filmas, kuriam reikia atitinkamo nusiteikimo.
