– Andrijau, iš tiesų interviu su Jumis buvo sutartas dar prieš metus, kai 2022 metais turėjote atvykti į Vilniaus knygų pristatyti savo knygos „Karbidas“. Tada, suprantama, planus teko keisti, o šiemet sužinojusi apie Jūsų atvykimą bandžiau ieškoti tada pasirengtų klausimų, bet neradusi nusprendžiau, kad jie vis tiek vargiai dar būtų aktualūs. O kaip Jūs pats jaučiatės, ar labai pasikeitėte per tuos vienerius, bet beprotiškus metus, ar tebesate toks pats žmogus?
– Manau, kad pasaulis dabar yra visiškai kitoks, bet aš pats kaip žmogus galbūt esu toks pats. Be abejo, karas yra tragedija, bet jis taip pat veikia taip, kad paryškina tai, ką tu savyje turi – tiek gero, tiek blogo. Tad esu tas pats žmogus, bet dabar daugiau žinau apie save.
Bet aš nesu tikras, ar mes kaip europiečiai, ar tautos, net lietuviai, nepaisant jūsų labai stiprios paramos, iš tikrųjų suprantame, kad kažkas pasikeitė amžinai. Kai aš kertu sieną, dažniausiai mane apima gana keistas jausmas, nes žmonės išvyksta apsimesdami, lyg nieko neatsitiko. Neseniai buvau Stokholme, Šiaurės ir Baltijos šalių forume, kuriame tarp kitų temų kalbėjome ir apie Ukrainą, o mane pakvietė į kažkokį vakarėlį, kur turėjau paskaityti kažką iš savo kūrybos. Aš sėdėjau ten, rinkosi žmonės, kažką gėrė, dalinosi paskalomis – buvo geras jaukus vakarėlis. Žmonės aplink mane buvo labai laimingi, daug juokėsi ir aš jaučiausi, kad aš čia tiesiog netinku – supratau, kad aš esu netinkamas žmogus čia skaityti savo kūrybą. Tai turbūt buvo pirmas kartas, kai aš pabėgau iš savo paties kūrybos skaitymo.
– Kodėl taip pasielgėte?
– Nes mačiau, kad kalbėti tiems žmonėms apie karą būtų pernelyg manipuliatyvu. Skaityčiau ir neva bandyčiau pažadinti kažkokį supratimą, pabudinti emocijas ir panašiai – aš nenoriu toks būti. Net dabar čia, Vilniuje, kartais reikia visai ne to. Mano ukrainietė kolegė pasakojo, kad po renginių vakare vaikščiojo Vilniuje – ne tik dėl to, kad visada malonu pasivaikščioti po kitą miestą, bet suprato, koks malonus jausmas, kai tu vaikščioji ir mieste matai įjungtas šviesas.
Mes daug kalbame apie karą, skaitome žiniose, žiūrime vaizdo įrašus, bet žmonių patirtys yra labai skirtingos ir jas sunku aprašyti. Mums viskas pasikeitė – gal tai bus mūsų ateities darbas rašyti, parodyti, kaip atrodė gyvenimas, kasdienybė, rutina per tą brutalų karą. Bet vėlgi, labai skiriasi tai, ką patiriame mes ir tie žmonės, kurie iš tiesų kovoja apkasuose. Jų patirtis yra visiškai kitokia – tu negali lyginti mūsų bėdų dėl elektros neturėjimo, šaltų butų, kurie buvo pagrindinė problema žiemą karo metu. Dėl to būdamas čia, Vilniaus knygų mugėje, stengiuosi nešti žinią, kad karas sukūrė 44 milijonus asmeninių istorijų ir kiekviena jų skirsis nuo kitos. Kažkam šiuo dramatišku metu buvo sunku pragyventi okupacijoje, o kažkam teko žudyti rusus. Neįmanoma papasakoti visos istorijos – tai taip unikalu ir asmeniška. Ir šiame kontekste, aš galiu tik dar kartą pasakyti, kad nors pasikeitė mano darbas, mano įpročiai, mano gyvenimas, aš pats nepasikeičiau, tik apie save daugiau sužinojau.
– Galėtumėte pasidalinti kuo? Vienas Lietuvos rašytojas sakė iki karo galvojęs esantis pacifistu, bet matydamas, kas vyksta, suprato, kad ir pats galėtų paimti ginklą į rankas. Ar ir Jūs pastebėjote panašius pokyčius?
– Tam tikra prasme aš turbūt esu pacifistas. Manau, kad karas visų pirma yra ne tik nusikaltimas, bet kvaila klaida ir aš esu prieš jį. Bet tam, kad baigtum karą, tu turi jį laimėti. Tu negali pasiduoti – tai būtų ne karo, o Ukrainos ir tavo gyvenimo pabaiga.
Kalbant apie tai, ką aš atradau, lėmė ir aplink mane esantys žmonės. Aš esu rašytojas, bet pastaruosius metus aš nerašau – vietoj to esu savanoris, perku karui automobilius ir dėl to dirbu su kitokiais žmonėmis nei anksčiau. Iki karo aš daugiausiai bendraudavau su apsiskaičiusiais žmonėmis, su dviem aukštaisiais išsilavinimais, mes diskutuodavome apie vyną, knygas ir panašiai. Dabar aš daugiau dirbu su, jei galima taip pavadinti, paprastais žmonėmis. Kai dirbu su tais mechanikais, kurie ruošia automobilius karui, suprantu, kad aš buvau pernelyg užrietęs nosį.
Aš maniau, kad tik mes – intelektualai, rašytojai, na, naujoji karta – suprantame, kas vyksta, tik mes kaip piliečiai, kurie einame į demonstracijas, mitingus ir panašiai, esame tikrai patikimi. Apie tuos „paprastus žmones“ galvojau, kad gal jie kiek kvaili. Bet per šiuos metus aš supratau, kad taip nėra. Net jei šitie žmonės neskaito knygų, tai nereiškia, kad jie kvaili, kad jų moralė yra ne tokia švari kaip mūsų ar kad jų patriotizmo jausmas ir pilietinė atsakomybė yra mažesnė. Man tai buvo labai svarbu tiek kaip žmogui, tiek kaip rašytojui – vėl sugrįžo pasitikėjimas žmonėmis.
Paskutinį kartą aš taip jaučiausi per Euromaidaną, kai visoje šalyje mačiau milijonus žmonių, išėjusių į gatves. Tai man leidžia dar kartą patikėti, kad viskas bus gerai, nes nėra taip, kad būtume tik keletas mūsų, kurie esame labai protingi ir suprantame, kas vyksta – iš tiesų visa tauta kiekvienu lygiu yra pasitikinti, kiekvienas žino, kad daro geriausiai, ką gali. Galbūt dabartinis mano geriausias draugas, kuris man padeda, kai reikia taisyti automobilius, visada yra tepaluotas, naudoja daug keiksmažodžių, nekalba ilgais sakiniais, bet kai jis žino, kad rytoj mes vyksime į Donbasą, jis per naktį sėdi savo servise, kuriame nėra jokios elektros, prisitvirtinęs ant galvos žibintuvėlį, ir nemokamai taiso automobilius. Tai nėra kažkas globalaus, kažkas didelio, bet tai yra svarbu, nes kai matai, kad yra milijonai žmonių ir kiekvienas kažką daro, dedikuoja savo laiką, pinigus, talentus, darbą, tai iš tiesų tave verčia jaustis, kad viskas bus gerai.
– Dėl kokios priežasties neberašote – visą laiką atima savanorystė, ar ištiko kūrybinis blokas?
– Abi šios priežastys. Pirmiausia, dirbu su tais automobiliais kiekvieną dieną, visą parą. Tai yra gana sunkus darbas, nes turi surinkti pinigus, organizuoti automobilių paiešką skirtingose šalyse, dabar daugiausiai Didžiojoje Britanijoje, organizuoti dokumentus, kad galėtum kirsti sieną, rasti žmones, kurie juos sutvarkytų, perdažytų, rasti vairuotojus, kurie sutiktų vairuoti keturias paras, nes nuo mano miesto iki Donbaso, Kramatorsko yra 1400 kilometrų. Kelionė nėra pati pavojingiausia, bet vis tiek – tu vyksti į fronto liniją. Tad tu turi būti tas lyderis, kuris viską organizuoja. Kai atsibundu, dažniausiai jau turiu dešimt atidarytų pokalbių langų savo „WhatsApp“, „Telegram“, „Viber“ programėlėse, žinau, kad turėsiu mažiausiai 5-7 žinutes iš nepažįstamųjų feisbuko „Messenger“, daug praleistų skambučių, taigi, mano rytas, mano diena visada prasideda nuo streso. Aš nekenčiu savo telefono. Nekenčiu to jausmo, kai matau telefone numerį, kad kažkas man skambina. Bet dabar taip dirbu ir tai darau nuolat, tad būtų gana sunku po to rasti, pavyzdžiui, vieną valandą, kai galėtum sėsti ir rašyti. Aš esu toks išsunktas viso to, toks tuščias, kad būtų tiesiog neįmanoma sėdėti ir ramiai rašyti. Tad aš tiesiog rašau įrašus feisbuke ir žymiuosi šį bei tą užrašuose – kažkokius įdomius faktus, detales. Ne apie geopolitiką, bet tiesiog.
– Jums nekyla minčių, kad gal kažkas kitas galėtų daryti tą organizacinį darbą, o Jūs, turėdamas rašytojo talentą, įgūdžius, galėtumėte daugiau nuveikti pasinaudodamas žodžio galia?
– Ne. Mes turime daug rašytojų. Kai kurie saugiai gyvena užsienyje ir rašo laikraščiams apie tai, kas yra svarbu – manau, kad yra daug žmonių, galinčių rašyti. Mano vaidmuo taip pat iš dalies yra susijęs su literatūra, nes darydamas tai, ką darau dabar, galiu surinkti reikalingus pinigus. Savo populiarumą, savo, kaip autoriaus, žinomumą naudoju kaip įrankį tai padaryti. Tai ypač svarbu dabar, po metų, kai matome, kad resursai artėja prie pabaigos. Rinkti pinigus dabar yra gana sudėtinga, nes žmonės žiemą turi mokėti už šildymą, daug kas prarado savo darbus, susiduriame su infliacija – tikrai sunkūs laikai net ir finansine prasme. Aš matau, kad yra daug žmonių, kurie bando surinkti pinigų kažkam, pavyzdžiui, šeima ar draugai nori nupirkti į frontą išėjusiam vyrui termovizorių, bet tai neįmanoma, nes jų kišenės tuščios. Todėl mano vaidmuo yra būti žmogumi, kuris gali surinkti tas lėšas iš savo didelės auditorijos. Pavyzdžiui, turime tokią gražią iniciatyvą, programėlę, kur jei vėl ateina pranešimas, kad suveikė aliarmas dėl oro atakų ir tavo telefonas vibruoja apie tai pranešdamas, tai reiškia, kad turi prisijungti prie savo e-bankininkystės ir paaukoti dešimt grivinų, 40 euro centų – labai maža suma, bet jei tai padarys 10 tūkstančių žmonių, ji jau bus didelė.
Be to, mano darbas tam tikra prasme yra istorijų pasakojimas. Rašydamas jas feisbuke, keliu nuotraukas su automobiliais, su vaikinais iš serviso, rašau apie žmones, kurie aukoja, pasakoju jų istorijas, apie vaikus, kurie pardavinėjo pyragus ir rinko pinigus ir panašiai. Kaip Keruakas „Kelyje“ – keliaujame per visą šalį, renkame istorijas, aš jas pasakoju ir šie rašymo įgūdžiai man padeda efektyviai veikti kare.
– Jūsų knyga „Karbidas“, dėl kurios 2022 metais buvote pakviestas į Vilniaus knygų mugę – kaip dabar dėl jos jaučiatės? Pamenu, juokiausi ją skaitydama, ten parodijavote ukrainiečius, rašėte apie korupciją, keisčiausius kontrabandos būdus, juokėtės iš idealistų, norinčių prisijungti prie Europos Sąjungos ir pan. Dabar ukrainiečiai pasaulio akyse – herojai. Kaip manote, kaip šią knygą žmonės dabar skaitys pasikeitusiame kontekste?
– Turiu pasakyti, esu labai laimingas, kad ši knyga buvo išversta į lietuvių kalbą ir išleista dar prieš karą. Tai – mano populiariausia knyga, nors iš tiesų, mano nuomone, ji nėra geriausia. Dabar matau, kad visur daug kalbama apie ukrainiečius, jų kūryba yra viena aktualiausių temų. Leidėjai sako: čia ukrainiečio, pirk ir paremk Ukrainą – taip parduodama daugiau knygų. Taip jau yra, tokia yra ta kapitalistinio pasaulio dalis. Tad aš laimingas, kad knyga buvo išversta tiesiog todėl, kad kažkas manė, kad ji yra gera ir įdomi skaityti.
Apskritai aš manau, kad rašytojo darbas yra svarbus tuo, kad kai jis rašo apie kažką, skirtingi žmonės gali atpažinti save ar situacijas iš savo gyvenimo. Žinoma, dabar tai man atrodo truputį iš praeities, viskas pasikeitė, taip nebėra, netgi kalbant apie korupciją ir kažką panašaus. Bet kai tu rašai eilėraštį ar romaną, tai yra panašus jausmas, kaip tu padarytum nuotrauką – situacijos, žmonių, emocijų, jausmų, to laiko. Tai, ką tu randi, vėliau tau leidžia sugrįžti kaip su laiko mašina. Iš tikrųjų literatūros magija ir yra tame, kad mums nereikia rašyti apie kažkokius erzinančius, labai aktualius įvykius – manau, kad tai yra didelis knygos minusas, jei ji yra apie kažkokią labai karštą temą. Pavyzdžiui, jei rašysi kažką apie politikus, po dvejų metų niekas jų neprisimins ir pan. Literatūra yra apie kažką kita.
Aš laimingas, kad skaitydamas knygą galiu sugrįžti... Mano knygoje „Karbidas“ veiksmas vyksta įsivaizduotame mieste, kuris realybėje neegzistuoja, bet jis yra labai pažįstamas kiekvienam šiame centrinės Europos kampe. Ir tu gali sugrįžti į tą įsivaizduotą pasaulį, kuris tuo pačiu metu yra labai tikras.
– Pagrindinis šio romano personažas yra idealistas, kurį kiti aplink jį išnaudoja savo tikslams. Kaip Jums atrodo – tokia ir yra šio pasaulio realybė, taip visada būna?
– Šis romanas siejasi su Voltero „Kandidu“ – manau, kad tokio tipo humoras yra stipriai susijęs su ta epocha, kur yra europietiško romano, kaip žanro, šaknys. „Kandidas“ yra vienas pirmųjų kada nors parašytų romanų. Tame idealiste taip pat galima pažinti Don Kichotą, kuris nori pakeisti pasaulį – bet kodėl tai yra juokinga? Todėl, kad jis gyvena mažame miestelyje Ukrainoje, jis mokytojas, alkoholikas, jo gyvenimas žlugęs, jo žmona nenori su juo miegoti, jo mokiniai sako, kad jis smirda ir dėl to jį vadina Karbidu. Taigi, jo gyvenimas nevykęs, bet jis nori pakeisti ne jį, ne savo namus, o visą pasaulį.
Manau, kad tokio tipo ironija, sarkazmas yra labai produktyvi terapinė priemonė mūsų visuomenėje, nes mes iš tikrųjų labai fokusuojamės į kažkokius globalius, didelius įvykius, norime pakeisti vyriausybes, prezidentus, ES ar NATO, bet nenorime pakeisti gyvenimų savo mažose bendruomenėse, savo namuose, kur gal keturi butai gali susiorganizuoti susitvarkyti laiptinę ir pamatyti rezultatą per mėnesį laiko. Ne. Mes kalbame apie Jungtines Tautas, prezidentą ir tt.
Be to, sugalvojau, kad personažas yra istorijos mokytojas, nes mūsų visuomenė buvo ar vis dar yra – nesu tikras – labai susifokusavusi į istoriją, į praeitį. Laikas nuo laiko visuomenėje kildavo debatai, liečiantys Antrąjį pasaulinį karą ar panašiai, ir kartais atrodydavo, kad tai, kas buvo prieš šimtą metų, yra svarbiau nei tai, kas vyksta dabar, šią akimirką, jau nekalbant apie ateitį. Dėl tos priežasties aš juokauju apie istorijos mokytoją, kuris turi mokyti savo mokinius tam tikrų tiesų, patriotiškumo, Ukrainos istorijos, apie drąsius didvyrius, nors jo paties šiandieninis gyvenimas tikrai nėra toks gražus.
Taip, mane Ukrainoje kritikavo, esą, kaip tu gali rašyti apie Ukrainos patriotą kaip apie alkoholiką ar panašiai, bet aš nemanau, kad tai įžeidu – tai tiesiog literatūrinis įrankis kažką pabrėžti, kalbėti apie tai, kas yra visuomenėje, bet nedaryti to tiesmukai. Juk tai nėra straipsnis laikraštyje. Bet kai tu matai iš šalies, turbūt taip, pagalvoji, kad čia apie mus, bet, mano nuomone, toks humoras iš dalies yra terapeutinis.
– Prisipažinsiu, esu skaičiusi tik šią Jūsų knygą – galbūt lietuviškos leidyklos išvers daugiau – bet svarsčiau, kad galbūt prasidėjus karui liovėtės rašyti, nes tokiam humorui tiesiog būtų netinkamas laikas, tai būtų pernelyg įžeidu? Ar kitos knygos yra kitokio stiliaus?
– Ne, aš nuo 2014 metų dirbu kaip profesionalus rašytojas, tai yra, gyvenu iš to, ką rašau, rašau visą laiką ir kasmet išleidžiu knygą. Bet žinote, rašymas yra labai sunkus ir nuobodus procesas – tu turi sėdėti prieš kompiuterį valandų valandas, dienas ir mėnesius. Todėl mano kiekviena knyga labai skiriasi nuo prieš tai buvusios. Po „Karbido“, juokingos kriminalinės istorijos, rašiau trumpas istorijas apie vienatvės jausmą, labai meditatyvias, su daug melancholijos. Po to kitais metais rašiau psichologinį trilerį be jokio juokavimo, paskui – surinkau feljetonus, kuriuos rašiau žurnalams. Vienas mano romanų, kurį parašiau per koronos pandemiją, kai buvo labai nuobodus laikas, yra tam tikra porno drama. Gal kaip Bukovskio, su daug sekso ir daug detalių apie jį. Tai romanas apie jauną, 29 metų poetą, kuris atstovauja bohemiškam gyvenimo būdui, kasdien yra girtas, turi daug meilužių, bet dėl tam tikro įvykio nusprendžia, kad turi keisti gyvenimą, vesti, gyventi normalų šeimos gyvenimą ir jis eina į miestą rinktis, kas jam būtų gera žmona. Tai juokinga istorija. Bet jei skaitysi tą melancholinį kūrinį, galvosi, kad juos sukūrė visiškai skirtingi žmonės. Aš bandau save pasitikrinti skirtinguose žanruose, naudodamas skirtingus įrankius.
– Vienoje iš Vilniaus knygų mugės diskusijų kalbėjote, kad rašytojams teks užduotis grąžinti karui žmogišką veidą, nes jis jau tampa statistika. Ar tai bus Jūsų užduotis po karo – rašysite apie karą, darysite tai visą gyvenimą, ar gal parašysite knygą ar kelias?
– Džiaugiuosi, kad Jūs tokia optimistiška. Tikiuosi, kad esate teisi ir po karo aš būsiu gyvas. Pirmiausia, aš nežinau, kas bus po karo, koks bus mano vaidmuo, mes nežinome, kada karas baigsis. Aš – jaunas vyras, aš irgi galiu būti pašauktas į armiją, jei karas ilgiau tęsis, gali būti, kad prie jos prisijungsiu. Nėra taip, kad jei tu rašytojas, tavęs neima į armiją – visi ten eina. Negali sakyti, kad esu svarbesnis visuomenei, nes sugebu rašyti. Ne, gyvenimai yra lygūs. Taigi, tikiuosi, kad karas greitai baigsis, kad būsiu gyvas, kad vis dar rašysiu ir kai jis baigsis, aš tiesiog žvejosiu, gersiu, mėgausiuosi tyla be jokių telefonų.
Taip, po to tikriausiai rašysiu kažką apie karą, bet ne apie kovas, kurias kasdien matome žiniose, bet būtų įdomu parašyti apie kasdienį gyvenimą, apie tai, kokią žalą karas daro mūsų jausmams, planams, kasdienybei. Aš apie tai žinau kur kas daugiau nei apie kovas – tai yra mano patirtis. Tad turbūt rašysiu apie tai. O gal ir ne. Nemėgstu fantastikos, bet gal po karo būsiu toks pavargęs nuo šių temų, kad rašysiu ką nors apie Marsą, kitų planetų kolonizaciją – gal apie tai galvoti bus maloniau nei apie žmonių visuomenę, kurie nori žudyti vieni kitus.
