Vienas rašo abejingų nepaliekančias istorijas vaikams, kitas genialiai jas papildo neįprastomis iliustracijomis. Indrės ir Martyno sukurti mistiški, naktimis atgimstantys padarėliai marmiai surado kelią ne tik į vaikų ir jų tėvų širdutes, bet ir sudomino kino kūrėjus.

Dvi pusės

Kaip naujosios kartos vaikų literatūros neformalai garsėjantys Indrė ir Martynas – ne tik dvyniai, bendražygiai, nuotykių kūrėjai, bet ir geriausi draugai.

Dvyniai, sakoma, turi ypatingą ryšį. Indrė įsitikinusi: taip ir yra. Nuo pirmųjų gyvenimo dienų iki dabar Martynas yra jos artimiausias draugas. Sesuo nė neabejoja: taip bus visada.

„Nors jau daug metų nebegyvename kartu, likome tokie pat artimi. Brolis – žmogus, kuriam galiu papasakoti viską. Ir net jei žinau, kad ne visada supras – jis vis tiek išklausys ir palaikys“, – šypsosi Indrė. „Tikriausiai esame geriausi draugai nuo pirmos sekundės mamos pilve“, – sesei dvynei pritaria Martynas.

Panašūs, bet skirtingi

Martynas prisimena, kad vaikystėje sesuo buvo kur kas drąsesnė už jį. Pats bijodavęs visko, o ypač – tamsos. Paradoksalu, jog dabar M. Pavilonio kūryboje vyrauja tamsa ir naktis.

„Nors buvau ypač emocingas ir didžiausias bailys, bet Indrė buvo ir yra daug jautresnė. Buvome geri vaikai, abu kūrybiški nuo pirmųjų dienų. Aš paišiau, Indrė rašė pasakas. Ir štai, užaugę darome lygiai tą patį“, – juokiasi Martynas.

Indrė šiuo metu gyvena Vilniuje, augina šešių mėnesių sūnų Vincentą, tad jai motinystė ir visi su tuo susiję rūpesčiai bei džiaugsmai – dar labai nauja. Iki Vincentui atkeliaujant, Indrė ir Martynas jau buvo parašę septynias sėkmingas knygas vaikams. Taigi, jiedu įsitikinę: tikrai nereikia turėti vaikų, kad galėtum jiems kurti.

„Gal tik pats širdy turi būti išsaugojęs bent dalį vaiko. O kaip bus dabar, kai jau turiu asmeninį mažąjį skaitytoją, dar nežinau. Turbūt dar įdomiau!“ – šypsosi I. Pavilonytė.

Į skaitytojų širdis – neįprastais personažais

Savo menų srityse I. Pavilonytė ir M. Pavilonis anksčiau jau buvo vienaip ar kitaip pasižymėję ir pastebėti, bet marmiai – mistiški juodi padarėliai, atgimstantys naktimis – atvėrė jiems daugybę naujų durų ir labai greitai panevėžiečius išgarsino kaip kūrybinį duetą.

Ar sesei ir broliui nebuvo keistas toks staigus populiarumas ir sėkmė? „Ar buvo keista? Gal ir buvo, nes nesitikėjau, kad lietuviai taip gražiai priims tokius neįprastus personažus“, – sako knygas iliustruojantis Martynas.

Įveikti baimes

Dvynių kūrybinis duetas jau išleidęs septynias knygas vaikams. Mintyse jiedu dėlioja ir aštuntosios viziją. Anot I. Pavilonytės, visos knygos labai brangios, bet pati ypatingiausia jai liks pirmoji – 2017 metais pasirodžiusi „Didžiosios tvoros paslaptis“. Knygoje pasakojama, kaip kartais naujo ir nepatirto baimė sulaiko nuo labai gražių atradimų. Anot Indrės, todėl labai svarbu išdrįsti tą baimę įveikti.

Savo istorijoje rašytoja neįkyriai skatina vaikus augti smalsius ir drąsius, nuolat uždavinėti klausimus ir atsakymų į juos ieškoti tol, kol neliks jokių klaustukų.

„Ši istorija man pačiai buvo tarsi simbolis, kad perlipau savo didžiąją gyvenimo tvorą – įveikiau baimę viešai pristatyti savo kūrybą. O ją įveikusi atradau labai įdomų ir nuotykių kupiną naują gyvenimo kelią“, – šypsosi I. Pavilonytė.

O Martyno mylimiausia knyga yra „Marmiai. Olis ir dažų kibirėlis“ – pirmoji jų, kaip lygiaverčio dueto, bendra knyga. „Su ja buvo daugiausiai eksperimentų, emocijų, ji sukurta pagal mano kurtus personažus. Turbūt dėl to visada užims ypatingą vietą širdyje“, – sako M. Pavilonis.

Vaikystės sąsiuviniai įkvėpė rašyti

Kai I. Pavilonytė jau jautėsi pasiruošusi savo kūrybą pristatyti viešai, jos istorijoms reikėjo iliustruotojo.

Martynas tuo metu jau buvo pripažintas kūrėjas net tarptautiniame meno lauke, tad ką tik iškeptai rašytojai nebuvo jokių abejonių, kieno pagalbos prašyti. Beliko tik įkalbėti brolį. O jis apie vaikų literatūrą, priešingai nei Indrė, niekada nė negalvojo.

„Džiaugiuosi, kad įkalbėti pavyko. Po pirmosios knygos jau ir pats užsikrėtė noru kurti ir vaikams“, – šypteli Indrė.

Rašytojos gyslelę panevėžietė atrado dar vaikystėje. Kai išmoko skaityti ir rašyti, susižavėjo literatūros pasauliu ir tiesiog degė noru kurti savo pasakas.

„Dar turiu išlikusius sąsiuvinius su užrašytomis pirmosiomis savo istorijomis. Pagal datas ant jų matyti, kad tuo metu man buvo aštuoneri. Taigi pradėjau rašyti antroje klasėje! Ir pati tuo nepatikėčiau, jei nebūtų išlikę įrodymai“, – juokiasi I. Pavilonytė.

Baigusi mokyklą, Indrė pasirinko žurnalistikos studijas Vilniaus universitete, o po jų pradėjo karjerą viešųjų ryšių srityje, kūrė viešųjų ryšių istorijas suaugusiesiems.

„Bet vieną dieną netikėtai radau tuos senus sąsiuvinius ir prisiminiau vaikystės svajonę rašyti knygas vaikams. Ir štai aš čia“, – sako rašytoja.

Tarp pasaulio geriausiųjų

Kol sesė vaikystėje kūrė istorijas, Martynas nuo mažų dienų piešė. Ir tarsi žinojo, kad užaugęs suks į menus. Taip ir nutiko. M. Pavilonis svarsto, kad turbūt visi vaikai mėgsta piešti, bet augant atsiranda spaudimas iš aplinkos, tėvų rinktis „rimtesnius“ mokslus.

„Pas mane tokių spaudimų ir baimių nebuvo. Man menas visada asocijavosi su neribotomis galimybėmis. Labai džiaugiuosi, kad visada klausiau savo instinktų ir grafika, piešimas tapo sėkminga karjera“, – sako knygų iliustratorius.

Ir išties dabar M. Pavilonio vardas labai garsiai skamba vizualiojo meno pasaulyje. Jo išskirtinės iliustracijos patraukė netgi Holivudo kūrėjų dėmesį. 2018-aisiais pasirodžiusioje amerikiečių kino juostoje „Break My Heart 1000 Times“, kuriame vaidina Bella Thorne ir Richardas Harmonas, žiūrovai gali išvysti ir šio panevėžiečio menininko kūrybą.

Martynas ne kartą įtrauktas į prestižinį „Lürzer‘s Archive“ geriausių pasaulio iliustratorių albumą, o jo apdovanojimai veja apdovanojimus. Kasmetiniuose Jungtinės Karalystės knygų iliustruotojų apdovanojimuose „The Cheltenham Illustration Awards 2019“, kuriuose dalyvavo net 900 kandidatų iš viso pasaulio, M. Pavilonis įvertintas už iliustracijas vaikų knygai „Marmiai. Olis ir dažų kibirėlis“, o menininko darbai buvo eksponuojami „The Museum in the Park“ muziejuje Jungtinėje Karalystėje. Bet M. Pavilonis išlieka kuklus.

„Labiausiai džiaugiuosi ne dėl asmeninių pasiekimų, o dėl to, kad mūsų su Indre knygos skaitomos ir kad tiek daug žmonių mus įsileido į savo namus ir širdis“, – sako Martynas.

Sužaidė fantazija

Paslaptingųjų marmių, o kartu ir bendra Indrės bei Martyno istorija prasidėjo prieš daugiau nei dešimt metų. M. Pavilonis tuo metu autostopu keliavo aplink Europą, o kelionės metu su bendražygiu dažniausiai miegodavo palapinėse.

„Vieną naktį bekeliaudami kažkur vidury Prancūzijos pasistatėme palapinę miško pašonėje. Naktį prispyrus gamtiniams reikalams išlindau iš palapinės ir tamsoje pamačiau neaiškius judančius šešėlius šviečiančiomis baltomis akytėmis. Tai buvo akimirka, kai gimė marmiai“, – pasakoja Martynas.

Ir iki šios dienos jis nesupranta, ar tai buvo realus gyvūnas, ar tiesiog jo, pavargusio keliautojo, fantazija, bet tas momentas atrodė toks tikras ir aiškus, kad to vaizdo Martynas negali pamiršti. Grįžęs į Lietuvą, M. Pavilonis pradėjo marmius – tuo metu jie dar neturėjo pavadinimo – piešti. Marmiai tapo jo nuolatiniais piešinių herojais.

„Nė su vienu iš savo pieštų personažų neturėjau tokio stipraus ryšio. Po kelerių metų net pasidariau tatuiruotę su marmiu. Bet kad kada nors, prabėgus daug metų, jie taps knygų veikėjais, nebūčiau net pagalvojęs“, – šypsosi Martynas. Jam labai smagu, kad Indrė irgi pajuto kažkokį ryšį ir nusprendė marmius „įsivaikinti“, suteikė jiems balsą.

„Dabar, kai žiūriu atgal, viskas skamba taip keistai ir magiškai“, – susimąsto vaikų pamiltųjų marmių kūrėjas. Kur dera tamsa ir gėris Marmiai yra nakties būtybės, gimusios iš neaiškių nakties šešėlių, todėl juodi, kad lengvai susilietų su tamsa. Vienintelės ryškios detalės – akys ir dantukai.

„Ne kartą girdėjome, kad lietuviai sunkiai priims tokius personažus, nes visi nuo vaikystės pripratę prie lapių, zuikių ir meškų, tad kažkas kitokio, ir dar tokio tamsaus, gąsdins žmones. Bet žmonės visada bijo to, ko nepažįsta“, – įsitikinęs Martynas.

Jam pačiam labai patinka kontrastai, ypač kai kažkas gan baugaus ir tamsaus, kaip kad marmiai, iš tiesų yra labai šilta ir miela.

„Man regis, tai ugdo empatiją ir moko, kad ne viskas, kas baisu, yra blogai. Ir ne viskas, kas standartiškai „gražu“, yra gerai. Iš pradžių neplanavome, kad tai taps knygų serija, bet po pirmosios knygos visi pradėjo prašyti antros ir taip netyčia gimė visa jų serija“, – pasakoja M. Pavilonis.

Autoriai teigia, kad šios istorijos skirtos ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems – jose gausu žinučių bet kokio amžiaus skaitytojui.

Iš knygos puslapių – į sceną

Žavieji marmiai dabar žinomi ne tik iš knygų, bet ir teatro scenos – jau yra pastatytas ir sėkmingai rodomas spektaklis, pagal panevėžiečių dvynių sukurtas istorijas netgi planuojama kurti animacinį filmą vaikams.

Martynas svarsto, jog marmių populiarumo fenomenas slypi paprastume. „Marmių istorijose yra labai daug sluoksnių, daug jautrumo, erdvės pamąstymams, daug pozityvo ir įkvepiančių žinučių. Jeigu pas tave plaka tikra, o ne akmeninė širdis – marmių neįsimylėti neįmanoma“, – įsitikinęs iliustratorius.

„Ir dar: nors jie tamsūs, bet putlūs ir minkšti, kaip zefyrai. Vaikams tai patinka!“ – šypteli Indrė.

Dvyniai nuomonių ringe

Anot M. Pavilonio, kuriant dviese nuomonės vienaip ar kitaip išsiskiria. Abudu su sese mėgsta skirtingas muzikos grupes ar filmus, bet turi tas pačias vertybes.

„Abu esame empatiški žmonės, atviri pasauliui, priimame jį tokį, koks yra – su viskuo ir visais. O vertybės mūsų bendroje kūryboje ir yra pagrindas. Dirbame ir gyvename vieningai, net turėdami skirtingas nuomones dėl kažkurių dalykų“, – pabrėžia Martynas.

Ar kūrėjai kartais įlenda pasikapstyti į vienas kito „daržą“ ar tiesiog šventai pasitiki vienas kito skoniu?

M. Pavilonis atviras: „Žinoma, lendame ir kabinėjamės vienas prie kito, juk esame duetas. Jei kažkuriam iš mūsų kas nors nepatinka – kalbame, diskutuojame ir padarome, kad abu būtume laimingi“, – sako jis.

Visgi šito sutarimo abu pripažįsta išmokę su laiku.

„Išmokome vienas kitam nusileisti, nes abu esame savo sričių profesionalai ir kartais vienas žino geriau nei kitas“, – šypteli iliustratorius. Anot jo, kuriant kartu su sese kyla iššūkių, mat dvyniai bendrauja be filtrų, o su svetimais žmonėmis šnekama kur kas mandagiau.

„Bet dabar dirbame kaip vienas ir nuoširdžiai neprisimenu, kada turėjome darbinį konfliktą“, – sako brolis.

Subalansuota neišmylėtiems vaikams

Nuostabias, empatijos, gyvenimo vertybių mokančias istorijas I. Pavilonytė sako rašanti žmogui, nes jai vaikai yra ne kažkokia atskira kategorija, o tiesiog maži žmonės. Galbūt turintys mažiau gyvenimiškos patirties, bet daugiau atvirumo.

„Mano istorijos skirtos visiems. Pasakoju, kad tik patys esame atsakingi už savo laimę, apie tai, kad meilė slypi detalėse, o ne gėlių žiedų skaičiuje, apie tai, kad mūsų išskirtinumai yra mūsų ypatingumai, kad svajonės pildosi tada, kai tampa planais, o planai – darbais. Tą dažnai verta priminti ir suaugusiesiems“, – šypteli rašytoja.

Kaip vaikuose I. Pavilonytė mato mažus žmones, taip suaugusiuosiuose, ypač paklydusiuose, ji mato vaikus, kurie kažkada gal nebuvo apkabinti, pabučiuoti ar padrąsinti, kurie buvo pavyti į šalį.

„Apie būtį, jausmus, empatiją su vaikais reikia kalbėti nuo pat mažų dienų, nes neišklausyti, atsakymų neradę vaikai vėliau tampa neišklausytais, atsakymų neradusiais suaugusiais“, – mano Indrė.

Marmiai

Tikėti stebuklais

Paklausus, kur semiasi įkvėpimo kūrybai, Martynas tikina, jog jo mūza yra pats gyvenimas – visa neaprėpiama visata.

„Kiek daug žinome ir kiek – dar daugiau – nežinome! Nežinomybė labai įkvepia. Man kartais užtenka prisiminti, kad esu gyvas, ir to užtenka pasijusti visagaliam“, – sako M. Pavilonis.

O Indrei didžiulis malonumas yra mintis pamatyti įgavusias fizinį – knygos, iliustracijų – kūną.

„Ir, žinoma, su niekuo nepalyginamas jausmas, kai tavo knyga ar sukurtas herojus kažkam tampa mylimiausiu“, – teigia rašytoja.

Ar istorijas apie mistinį pasaulį kuriantys autoriai patys tiki stebuklais? Pasak Martyno, jei netikėtų, būtų labai nuobodu gyventi.

„Kad stebuklai vyktų, visų pirma reikia tikėti, kad jie gali vykti“, – pabrėžia iliustratorius.

O Indrei didžiausias stebuklas yra jos vaikas. „Iš esmės pats faktas, kad žmonės gali sukurti naujus žmones – neįtikėtinas“, – šypsosi rašytoja.

Panevėžys suaugusiojo akimis

Martynas ir Indrė gimę bei augę Panevėžyje. Pasak jų, su šiuo miestu ryšys visada buvo ir bus labai gilus – čia jų šaknys, čia šeima. Prieš kelerius metus M. Pavilonis norėjo pabėgti nuo Vilniaus šurmulio ir pusmečiui apsistojo šį pasaulį jau palikusių senelių bute Panevėžyje. Čia jis ir liko.

„Kai persikraustėme su Indre į Vilnių, dar, galima sakyti, buvome vaikai, tad labai įdomu grįžti į Panevėžį jau suaugusiam. Nežinau, kiek dar čia pabūsiu, bet kol kas mėgaujuosi miesto ramybe, pustuštėmis gatvėmis. Man labai gera čia dirbti ir niekur neskubu“, – sako Martynas.

Vaikystė istorinėje gatvėje

Dvi kūrybiškos asmenybės dar vaikystės laikais Panevėžyje kartu patyrė daugybę nuotykių. Visi gražiausi jų prisiminimai susiję su šeima – mama Loreta, tėčiu Laimučiu ir seneliais. Šeima gyveno pačiame centre, Kranto gatvėje, tad šalia buvo labai gražių vietų žaidimams parkelyje ar Senvagėje.

„Kai buvome maži, vietoj viešbučio dar veikė malūnas. O gal jau ir neveikė, bet puikiai atsimenu, kad aplinkui buvo labai daug balandžių. Rytais pabudę girdėdavome jų burkavimą, nes gyvenome paskutiniame aukšte“, – pasakoja Martynas.

Ir dabar išgirdęs šių sparnuočių burkavimą jis iškart mintyse atsiduria vaikystės kambaryje. O Indrę iki šiol praeinant pro tas ypatingas vaikystės vietas – Kranto gatvę, buvusį malūną, dabar jau viešbutį, Bendruomenių rūmus ar Senvagę, apima jauki nostalgija.

„Labai šiltai prisimenu Pradinės mokyklos laikus. Pamenu, kad po mokyklos kelionė namo gerokai užtrukdavo. Eidavome per Senvagę, paupiu – reikėdavo ir antytes palesinti, ir meldų prisiskinti“, – juokiasi I. Pavilonytė.