Kristina Sabaliauskaitė: į kultūrą žiūrime kaip į visuomenės tarnaitę

Vilniaus knygų mugėje vykusiame Medijų forume „Kultūros frontas. Kultūra kaip galia“ dalyvavusi rašytoja Kristina Sabaliauskaitė atkreipė dėmesį į tai, kad žvilgsnis į kultūrą šiandien yra subuitintas. Ji kvietė į kultūrą žvelgti ciceroniškąja prasme – nuolat puoselėti sielą, kad tai duotų vaisių. „Kultūra nėra įrankis ar propaganda, tai raiškos būdas. Istoriškai kultūros galią aiškiai suvokė valdovai. Kultūra nuo pat ištakų – žiūrime kaip į visuomenės tarnaitę, bet ji sekuliari, metafiziška“, – kiek atsitraukti ir į kultūrą žvelgti atsižvelgus į politinį ir geopolitinį kontekstą ragino garsi rašytoja. Forumo diskusiją moderavęs Rytis Zemkauskas pastebėjo, kad „vis dar sunku kultūriškai diskutuoti save be rusiškos perspektyvos.“

Kultūra – galia

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) direktorius Arūnas Gelūnas nė kiek neabojojo, kad kultūra – galia.

„Galbūt menas negali išgelbėti pasaulio, bet jis gali sukurti daug prasmės, pasipriešinimo potencialo. Parodoje apie karą „Ne visi. Karo pabėgėlių portretai“, kurią atidarėme vakar, menininkai eksponuoja Ukrainos karo pabėgėlių Lietuvoje nuotraukas – tai ne eilinis pokalbis socialiniuose tinkluose! Kultūros svarba išauga karo metu, iš Chersono [rusai] išvežinėja meno kūrinius į Rusiją, tuo pripažįsta, kad tai – lemiamos svarbos dalykas“, – sakė A. Gelūnas.

Vilniaus universiteto rektorius, profesorius Rimvydas Petrauskas pažymėjo, kad kultūra kaip galia – senas suvokimas: „Švenčiame Vilniaus miesto jubiliejų. Nebuvo taip, kad kunigaikštis Gediminas sugalvojo parašyti laišką, jam kažkas turėjo patarti tai padaryti. Viena vertus, galime rasti suformuotų įvaizdžių, bet [šis laiškas] turėjo ir propagandinį aspektą – pristatyti Lietuvą. Akivaizdu, kad kultūrai reikia kokybės ir kompetencijos. Kultūra – ypač krizėse, ribinėse situacijose – gali padėti išgyventi. Pavyzdys, kaip kultūra gelbėja sielas, gyvenimus – gete veikęs teatras.“

Propagandos įrankis ar raiškos būdas?

R. Zemkausko pastebėjimu, kultūra savotiškai buvo privatizuota elito, paversta įrankiu. Kaip iš imperijų ir imperatorių jį atsiimti?

K. Sabaliauskaitės manymu, tai gali padaryti vienintelė žmonių grupė – kultūros kūrėjai. „Kodėl stengiamasi pritraukti geriausius menininkus? Tik jie gali kalbėtis su masėmis, paliesti jas, rezonuoti jų jausmams, menas yra įtaiga. <...> Ne visada menininkai tai nori daryti, bet valdovai, – taip. Kai menininkas stiprus, kai nėra virtęs išmaldos prašytoju – tada autentiškas santykis su menu. Dar Stalinas sakė, kad menininkai – sielos inžinieriai, jie buvo valdomi už duonos gabalėlį, transliavo tai, ko reikia valdžiai. Mes, laimei, sveikstame, įgyjame autentiškesnį santykį, kurį turėjo vakariečių pasaulis“, – pažymėjo rašytoja.

R. Petrauskas pritardamas rašytojai sakė, kad šitoks santykis visą laiką bus sudėtingas. „Manome, kad valstybė turi rūpintis, išlaikyti, ta remtino [sąvoka] labai tvari. Taip, valstybė turi būti įpareigota daryti knygų vertimus, remti tarptautines parodas. Kultūroje tikimės greito rezultato, kad Venecijos prizus šluotume kasmet. Reikia išmokti kantrybės visose srityse – ir moksle, ir kultūroje“, samprotavo rektorius, pabrėždamas, kad kitaip kultūros įgalinimas – neįvyks, liks paraštėse.

Niekas nenori būti išlaikytiniais, bet...

K. Sabaliauskaitė tęsdama diskusiją rėmėsi savo pavyzdžiu. „Kaip kūrėja, kuri atėjo į literatūrą prieš penkiolika metų – esu liudininkė kartos, kurie labai daug pasiekė – augome kaip piktžolės! Daug pasiekta tik dėl pavienių kūrėjų pasiryžimo skursti. Kalbant apie valstybės santykį – gėdų gėda... Trys merginos, pelniusios Venecijos liūtą, įvertintos žemiausiu medaliu – už nuopelnus Lietuvai, nacionalinę premiją – teko dalintis! Žinau, kiek joms kainavo, kad meno kūrinys tęstųsi, kad būtų prieinamas pasauliui. O Lietuvoje tuo metu imta kalbėti apie prieinamumą regionams – populistinis veiksmas pritraukti balsus. Imta tikinti, koks svarbus finansavimas vietiniams suaugusiųjų „būreliams“. Esą nešime kultūrą regionams... Niekas nenori būti išlaikytiniais, bet kai atsiduri pasaulio dėmesio centre – reiktų jausti savo šalies palaikymą“, – kalbėjo K. Sabaliauskaitė.

Vis dėlto, anot jos, per trisdešimt metų nueitas didžiulis kelias. „Daug duodame Europos kultūrai. Reikia atsikratyti kompleksų: mano karta parodė – mes galime! Turime ugdyti jaunuosius talentus, remti tuos, kurie įstojo į geriausius universitetus. Studijavau ir dirbau – tai sunku, niekam to nelinkėčiau. Turime remti jaunimą per švietimą“, – pažymėjo ji.