2020 m. vasarą prof. Vytautas Landsbergis ir ukrainiečių režisierius Sergejus Loznica susitiko pasikalbėti filmui „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“. Jųdviejų pokalbiai virto šešiolikos valandų dialogu, sugulusiu į šią knygą. Tai dviejų Rytų Europos intelektualų, lietuvio ir ukrainiečio, istorijos veikėjo ir stebėtojo, mačiusio mūsų valstybės politinį gyvenimą iš arti, bet kartu iš šono, susitikimas. Jo metu apmąstomas istorinio lūžio laikotarpis, kai Lietuva ir Ukraina atgavo nepriklausomybę ir nuėjo skirtingais politinio savarankiškumo keliais.
Savitai kalbinamas režisieriaus, V. Landsbergis pasakoja šalies istoriją nuo pirmų Sąjūdžio mitingų iki paskutinio Rusijos kario išvedimo 1993-iaisiais, kuri ir mūsų istorikų apmąstyta dar nedaug. Tai asmeniškas žvilgsnis, padedantis giliau suvokti lemtingus istorijos epizodus, kai buvo klojami dabartinės valstybės politiniai pamatai. Kartu tai ir tikslus, intelektualus istorinių įvykių skerspjūvis, atliekamas žmogaus, tapusio vienu iš svarbiausių tos epochos herojų. Šį neįkainojamą liudijimą V. Landsbergis skaitytojams pateikia kaip savo politinį palikimą.
Šeštadienį, vasario 25 d., 13 val. visos ir visi, norintys išgirsti abiejų knygos autorių ir vertėjo pokalbį, kviečiami ir į knygos pristatymo renginį 5.1 salėje. Pokalbį moderuos istorikas Tomas Vaiseta, jis vyks su sinchroniniu vertimu iš rusų kalbos.
Kviečiame skaityti knygos sudarytojo Arno Ališausko tekstą, knygoje nugulusį vietoj pratarmės.
Vietoj pratarmės
Knyga apie laisvę, nelaisvę ir tabletę „nr. 5“
„Mes nesame teritorija, mes – tauta, mes – žmonės.“ „Sąžinė“ – pamirštas žodis, netgi šiandienė Putino doktrina jo nežino, kaip ir neturi žodžio „laisvė“, yra tik „grėsmė“.“ „<...> tai, ką jie pateikia kaip kompromisą, iš tiesų yra reikalavimas kapituliuoti.“ „Jie manė, tarė tai būsiant trumpą jėgos panaudojimo operaciją ir tada beliksią tik pasiųsti gėlių laidotuvėms.“ „Ar su tarptautiniu teisingumu kažkas yra ne taip, ar jo apskritai nesama?“ – „Netgi daugiau – žinoma, su tuo tarptautiniu teisingumu. Taip pat su tarptautine pasaulėvoka: kaip mes gyvename šioje planetoje, dėl ko ir kam kuriame tam tikrus tarpusavio santykius?“ „Tačiau, idant atsilieptume į širdies ir proto žodį, turime turėti širdį ir protą, plius pakankamai sąžinės.“
Knyga rengiama dienomis, kai Rusijos agresoriai žudo laisvos ir nepriklausomos Europos šalies Ukrainos žmones, griauna ir degina jų namus, vagia jų turtą. Bet aukščiau parašytos citatos – ne iš 2022-aisiais prasidėjusio karo komentarų. Jos – iš pokalbių, kurie daugiausiai sukosi apie 1990–1993 m. Lietuvą. Žinoma, su ekskursais ir į kitus žmonijos laikus – nuo akmens amžiaus iki pastarųjų metų. Ir šiurpas eina perskaičius ir pagalvojus, kaip viskas kartojasi. Tai, ką siekdama laisvės išgyveno Lietuva – gąsdinimus, šantažą, šmeižtą, patyčias, žudymus, – šiandien vėl grįžo.
Tai liūdina, gąsdina ir skaudina, bet. Bet šalia žiauriausių išgyvenimų, šalia iki širdies gelmių žeidžiančio skausmo iškyla viltis, pagrįsta istoriniu faktu: laikui bėgant, Rusijos imperija praranda įtaką. XX a. pabaigoje nuo jos atskilo vadinamasis soc. lageris (taip, sovietija iš tikrųjų laisvas tautas buvo suvariusi į savo dvokiantį lagerį), tada – Baltijos valstybės, o dabar neosovietinė Rusija visam laikui praranda Ukrainą. Ateityje – Moldova, Sakartvelas, o horizonte – pačiõs naujosios blogio imperijos subyrėjimo perspektyva. Drakonas dvesia, ir visos jo pastangos išsisaugoti – tik priešmirtiniai traukuliai.
Todėl tokie filmai kaip ukrainiečių režisieriaus Sergejaus Loznicos „Mr. Landsbergis. Sugriauti blogio imperiją“ dar ilgai bus žiūrimi, nagrinėjami, narstomi po frazę, po dialogą. Ir tokios knygos, kokią sukūrė pirmasis laisvę atkūrusios Lietuvos valstybės vadovas Vytautas Landsbergis ir režisierius, buvo ir bus skaitomos, buvo ir bus reikalingos. Kaip prisiminimai, iškeliantys vis naujas laisvės kovų kronikos detales. Kaip bičiuliškas pokalbis, dar kartą liudijantis mūsų žmonių, tautų ir valstybių bendrą istoriją, bendrą dabartį ir bendras viltis. Kaip diskusija, kuria mėginama dekonstruoti blogį, atskleisti blogio anatomiją ir perspėti žmones apie grėsmes mūsų ateičiai. Kaip dar vienas imperatyvas, kad tiek žmonių, tiek jų bendruomenių gyvenimas, bendravimas, nepagrįstas moralinėmis, religinėmis ar bendražmogiškomis vertybėmis, yra pasmerktas.
Ir režisierius, ir profesorius pokalbyje ne kartą pasako nepakartojamų metaforų – puikių poetiškai, stilistiškai ir labai gilių savo turiniu. Viena tokių metaforų (nors kartu tai – ir faktas) nuskambėjo itin įtaigiai. Tabletė numeris penki. Kaip preparatas, Sausio 13-ąją prieš televizijos bokšto puolimą dalintas sovietų desantininkams, kad šie, daužydami beginklius žmones, išliktų ramūs. Turbūt iš čia – daugybės žmonių liudijimai, kad sužvėrėję kariai buvo plaukiančiomis, nieko nematančiomis, žiūrinčiomis kiaurai akimis. Tabletė numeris penki – kaip slopinimo vaistas, kai kurių brukamas nūdienos pasauliui. Kad šis neva nusiramintų abuojume, gal net atsitokėtų ir atsikvošėtų, liautųsi daužęs artimą ir žudęs pats save. Ir tabletė numeris penki – kaip didysis šansas, pasiūlytas žmonėms jau prieš daugiau nei du tūkstančius metų.
Ir dar viena citata: „Bet čia, tuščiame lape, tabula rasa, istorija parašė keletą klausimų, ir jei tu sprendei šiuos klausimus nevisiškai kvailai ir nevisiškai nesėkmingai, tai tu jau padarei išvadas – štai tai, matyt, teisinga, tai reikia tęsti.“
