Diskusijoje dalyvavo kultūros ministras Simonas Kairys, Ekonomikos ir inovacijų ministerijos ES investicijų koordinavimo departamento direktorė Rita Armonienė, LKT pirmininkė Asta Pakarklytė, Lietuvos šokio informacijos centro vadovė Gintarė Masteikaitė, KOG rinkodaros ir komunikacijos mokslų instituto Tyrimų ir įžvalgų vadovė Rūta Matulaitienė. Moderavo LRT KLASIKA vadovas Julijus Grickevičius.
– Nusikelkime trejus metus į praeitį, kai tik prasidėjo pandemija, tuomet kultūros sektorių gąsdino nežinomybė, nebuvo girdėti apie jokias priemones. Kokias emocijas ji pirmiausiai kėlė?
– Gintarė Masteikaitė. Bendrystės. Pandemija paskatino nevyriausybinį kultūros sektorių ir skirtingų meno sričių profesionalus susivienyti, pradėti galvoti, ką mums kartu daryti. Pirmosiomis savaitėmis girdėjome įvairias kalbas, bet niekas iš mūsų Vyriausybės svarstymuose nedalyvavo ir neturėjome savo atstovų. Supratome, kad dabar ar niekada ir kad krizė yra mūsų šansas veikti kartu.
Pradėjome kalbėtis, galvoti, ką galime padaryti. Iš to labai greitai gimė ir asociacija, kurios pagrindu pradėjom garsiai kalbėti apie save, savo sektorių, rinkti duomenis, juos teikti įvairioms darbo grupėms, kalbėti apie sektoriaus dydį, problematiką. Galėtume padėkoti pandemijai, kad politikų planuose atsidaro daugiau dėmesio kultūrai ir nevyriausybiniam sektoriui. Tai labai didelis mūsų srities laimėjimas.
– Ar šis laimėjimas tvarus? Ar iki šiol jaučiate, kad vienybė neišblėso?
– Gintarė Masteikaitė. Daug kartų kartojau frazę, kad laukia ilgas maratonas, jį reikia bėgti ir nepavargti. Bet turiu pripažinti, kad 2020–2021 m. tikrai išvargino psichologiškai, emociškai, darbo krūvis buvo dvigubas, trigubas, kartais keturgubas. Tyrimas puikiai atskleidė, kad psichologinė sveikata buvo tikrai sutrikusi, žmonės jautė didžiulį pervargimą, ypač mažose organizacijose, kuriose dirba mažiau negu 5 žmonės. O nevyriausybinio sektoriaus organizacijose dažniausiai dirba 1–2, geriausiu atveju 3–4 ir jie visi nuolat turėjo keisti planus, pergalvoti veiklas.
– Susidaro įspūdis, ypatingai iš pirmųjų pandemijos savaičių, jog nelabai galėjome suprasti, koks kultūros ir kūrybinių industrijų sektoriaus dydis, jo kuriama pridėtinė vertė. Ar tai nebuvo viena iš paskatų pasižiūrėti į sektorių giliau ir nuosekliau bei suvokti ko, kiek jame yra?
– Simonas Kairys. Antrojo karantino metu pradėjau dirbti kultūros ministru. Tuo metu reikėjo derinti įvairias pagalbos kultūros ir kūrybinių industrijų sektoriui priemones su jau esamomis ir sugalvoti naujus sprendimus. Per pandemiją šio sektoriaus problematika itin iškilo ir jį pandemija labai stipriai paveikė. Supratome, kad yra reikalinga dviejų tipų pagalba – viena, skirta biudžetinėms įstaigoms, o kita – nevyriausybiniam sektoriui, individualiai dirbantiems asmenims.
– Ar ministras teisus? Ar iš tikrųjų žinojome, kokio dydžio kultūros sektorių turime?
– Asta Pakarklytė. Man susidaro įspūdis, kad nežinosime, kiek įstaigų ir kūrėjų sudaro kultūros sektorių tol, kol nebus iki galo sutartas kultūros apibrėžimas. Šiuo metu jis itin skirtingas. Tačiau tyrime pateikta, kad kultūros organizacijų Lietuvoje yra nuo 6 iki 9 tūkst., o kūrėjų – apie 22 tūkst. Man ypač aktualu, kad apklausa atskleidė, jog daugiau kaip pusė kultūros organizacijų valdo iki 50 tūkst. eurų metinį biudžetą ir jose dirba iki 5 darbuotojų. Vadinasi, šį sektorių iš esmės sudaro net ne mikro-, o nanoįmonės, vertinant verslo sektoriaus standartais.
– Iš atlikto tyrimo matyti, kad skirtų finansinių priemonių suma vienam gyventojui yra didelė, palyginti su kitomis valstybėmis. Skirdami paramą kultūros sektoriui aplenkėme Suomiją, Kanadą ir Čekiją, vos 30 ct atsiliekame nuo Estijos. Iš kur atsiranda šie skaičiai? Ar į juos įtrauktas ir infrastruktūros gerinimas?
– Rūta Matulaitienė. Taip, pavyzdžiui Anglijoje, skiriant paramą kultūros sektoriui, buvo finansuoti ir infrastruktūros naujinimo projektai. Tyrime pateikėme ir Čekijos pavyzdį, kurios parama sektoriui buvo gerokai mažesnė. Galime pasidžiaugti, kad buvome tarp tų, kurie skyrė vidutinio dydžio lėšų sumą vieno gyventojo atžvilgiu.
– Paskelbus pandemijos lėšų skirstymo planą, buvo įtraukti infrastruktūros projektai, kurie viešojoje erdvėje sulaukė plačios diskusijos ir gana didelio sąmyšio. Buvo kalbama, kodėl investuojame į pastatus, o ne į žmones. Kodėl bijome tokių projektų?
– Simonas Kairys. Svarbu suprasti, kam buvo didžiausia nauda. Vienos įstaigos galėjo pagreitinti darbus ir greičiau atsiverti, kitos, pvz., muziejai – galėjo pasikeisti elementariausius dalykus, apšvietimo sistemas. Galbūt to be papildomo finansavimo jos nebūtų dariusios. Tačiau turime suprasti, kad tai yra skolintos lėšos ir jas reikės grąžinti. Labai lengva dalyti pinigus, kurių nesukūrei, neuždirbai, bet kai ateina momentas gyventi iš to, ką sukuri, tai labai atsiliepia. Kiekviena investicija turi apsibrėžti aiškius prioritetus, svarbu ne sienos, o žmonės, nes problemos kilo ne infrastruktūrai, o žmonėms, jų pajamoms, jausenai.
Kalbant apie infrastruktūrą, pagrindinis akcentas buvo ne kultūrai, o ekonomikai, kad atlyginimai būtų mokami ir biudžetą pasiektų mokesčiai. Tačiau man atrodo svarbu, kad į infrastruktūrą esame nemažai investavę, o dabar visos investicijos turi būti į sąveikas, visuomenės įtrauktį. Tokiu atveju mikro-, nanoįstaigoms turėtume sukurti sąlygas.
– Tyrimas atskleidė, kad subsidijos ir subsidijų prastovos buvo populiariausios priemonės, jomis kultūros organizacijos daugiausiai pasinaudojo. Kodėl taip nutiko?
– Rita Armonienė. Ekonomikos ir inovacijų ministerijos skirtos priemonės buvo horizontalios. Nebuvo atskirų priemonių sektoriams, taip pat buvo kūrybiniai čekiai, skirti ne kūrybiniam sektoriui ar mažoms, vidutinėms įmonėms, bet kultūros sektorius galėjo dalyvauti kaip paslaugų teikėjas. Priemonės buvo dviejų rūšių ir abi buvo labai populiarios – tai subsidijos ir finansinės priemonės. Iš finansinių priemonių labiausiai pasiteisino paskolos. Galvojome, kad jų verslai nesugebės grąžinti, bet iš tiesų labai sėkmingai tą daro, nuostolingumas itin mažas.
– Kas atliktame tyrime apie pandemijos ir kitų krizių poveikį kultūros sektoriui nustebino?
– Rūta Matulaitienė. Apie renginių ir scenos menų sunkią dalią tikrai žinojome. Labiausiai nustebino mažųjų organizacijų situacija ir jų pažeidžiamumas, kuris panašu išliks ir ateityje.
– Simonas Kairys. Mane tikrai nustebino, kad pasirinktos pandemijos priemonės suveikė, ypač tikslinės subsidijos, o vėlesnių krizių kontekste – staigios stipendijos ukrainiečiams. Labai ilgai galvojome, kaip jiems padėti, ir įsitikinau, kad mūsų pasirinktos pagalbos priemonės pasiteisino, sulaukėme daug padėkų. Mums buvo svarbu, kad valstybė galėjo garantuoti stogą, lovą, saugų buvimą šalyje, bet kartu jie galėjo nenutolti nuo kultūros sektoriaus, bendradarbiauti su vietos organizacijomis. Priešingai nei pirmojo karantino metu, kai stipendijos buvo dalinamos bet kam.
– Gintarė Masteikaitė. Tyrime labiausiai trūko sektorių išskyrimo ir jų problematikos aiškesnio pamatymo. Jis padėtų pamatyti konkretaus kultūros sektoriaus problemas, jų skirtumus, darbuotojų netekimą.
– Asta Pakarklytė. Ko gero, sugriuvo mitas, ypač vyravęs pandemijos pradžioje, kad Lietuva kaip valstybė nieko nedaro ir nesiima jokių veiksmų apokalipsės akivaizdoje, kad padėtų nuo krizės nukentėjusiam kultūros sektoriui. Tyrimas atkleidė, kad finale emocinis poveikis buvo daug didesnis, nei finansinis.
– Ar esame pasirengę ateities krizėms? Ar turime planus?
– Rūta Matulaitienė. Apie pusė tyrimo dalyvių nenumatė nei vienos priemonės, įskaitant psichologinės pagalbos seminarus, greitosios pagalbos mokymus.
– Simonas Kairys. Turėtų veikti pagalbos sistemos, instrumentai, kad žmonės nebūtų priklausomi tik nuo socialinės apsaugos sistemos, suteikiamos prastovos. Svarbiausia ieškoti priemonių, kurios kuo mažiau diskriminuotų skirtingų kultūros sektorių darbuotojus.
