„Britannica. Kodėl? Pirmoji enciklopedija“ – visiems kodėlčiukams ir jų tėveliams, kurie papuola į klausimų kodėl audrą.
„Kartais mes, suaugę, turime tas žinias, bet nežinome, kaip atsakyti, arba kalbame per sudėtingai, arba pamirštame, ko mokėmės mokykloje. Ši knyga yra puiki pagalba tiems žmonėms, kurie turi tuos mažuosius kodėlčiukus – joje atsakyta į begalę klausimų: kodėl gėlės yra spalvotos, kodėl traukiniai važiuoja ant bėgių, kodėl plastikinis ančiukas, su kuriuo vaikai kartais maudosi, neskęsta, ar kodėl triušio ausys yra ilgos. Ši tokių visokiausių klausimų virtinė padės tiek klausinėjimui vaiko ir taps smagiu nuotykiu, nes bus paprasčiau atsakyti. Knygoje tikrai stengiamasi atsakyti labai paprastai, nes ji skirta vaikams nuo ketverių metų, kurie dar neturi daug žinių, neturi labai plataus žodyno. Ji labai paranki, nes, svarbiausia, taikyta į jaunesniuosius skaitytojus – dideli paveikslėliai, didesnės raidės, jei kai kurie vaikai jau pradeda skaityti, gali patys mėginti tai daryti“, – pasakojo E. Baliutavičiūtė.
Catherine Veitch „Miško istorijos“ – pasak E. Baliutavičiūtės, be galo miela knyga, pasakojanti apie mišką, jo gyvūnėlius ir jų nuotykius.
„Knygoje yra šešios gausiai iliustruotos istorijos, kurias galima ne tik prieš miegą skaityti, bet ir dienos metu, kada labai įdomu ne tik klausytis, bet ir pasižiūrėti veikėjus, jų nupieštus nuotykius. O pasakojimai čia labai įvairūs, turi ir tikros biologinės informacijos apie tuos gyvūnus – kaip chameleonai keičia spalvą, kodėl meškučiai miega ir panašiai, bet ta informacija labai žaismingai įpinta į siužetą. Pavyzdžiui, meškutė sugalvoja, kad ji visai nenori eiti žiemos miego – tada, sulaukusi, kol mama užmigs, ištipena ir patiria visokių nuotykių. Arba chameleonas jaučiasi labai neypatingas, nes visi aplink tokie gražūs, ypatingi, turi įdomių savybių, o jis vis nori būti kitais, dėl to keičiasi jo spalva. Bet, sutikęs vieną ypatingą gyvūną, jis supranta, kad jis irgi ypatingas, kad nereikia stengtis būti kaip kiti – svarbiausia būti savimi. Taigi, jį aplanko labai didelė laimė. Tos istorijos smagios, juokingos, bet kartu turi auklėjamąją, pamokamąją vertę vaikams“, – sakė vaikų literatūros ekspertė.
Erichą Kästnerį tėvai ir seneliai tikrai žino – jis parašė žymiąsias „Dvynukes“, knygą, pagal kurią yra sukurtas ir filmas. Tačiau jis yra ir kitų puikių knygų autorius, pavyzdžiui, „Kiaulė pas kirpėją ir kitos istorijos“.
„Kas jį skaitė, žino, kad tai yra be galo smagus autorius, kuris moka pajuokauti, išrasti įspūdingų istorijų, apverčiančių visą pasaulį ar tiesiog labai smagiai prajuokinančių. Vien iš pavadinimo galima pasakyti, kad čia tokia pati, labai juokinga knyga. Berniukas labai nemėgsta kirptis, bet juk reikia eiti pas kirpėją. Tačiau jis nueina į ypatingą kirpyklą, kur atsisėda ant kiaulės ir prasideda fantastiški nuotykiai, o po to kirptis nebe taip baisu. Arba vienas berniukas yra plaukikas, bet labai ypatingos rūšies – jis plaukia be vandens. Yra čia ir smagių juokingų eilėraščių, ir trumpų prozos kūrinių. Labai įvairi, smagi knyga: jei blogesnė nuotaika, norisi pakrizenti su vaikais – puikiai tiks“, – kalbėjo ji.
Justino Marcinkevičiaus „Greitoji pagalba“ skirta vaikams nuo 3 vaikų metų, bet gali skaityti ir vyresni.
„Puikiai pažįstamas mūsų klasikas, tokių knygų kaip „Grybų karas“ ar „Voro vestuvės“ autorius – beje, tos knygos irgi netrukus išeis atnaujintos. Šita irgi atnaujinta, ne tiesiog pakartota – sukurtos naujos iliustracijos. Kiekviena karta turi savo estetiką, savo supratimą, tad tai labai svarbu, nes kartais tos senesnės knygos vaikų nebetraukia. Dėl to klasika yra atnaujinama, pateikiama nauja forma – tai yra be galo svarbu ir tikrai pritraukia naująją kartą, naujus skaitytojus, kurie gali džiaugtis tomis istorijomis, kuriomis džiaugėsi jų tėvai ar seneliai. Šita istorija vėlgi juokinga, apie lėlę, kuri labai smarkiai susirgo, net pamėlynavo, ir jai reikėjo daktaro. Atskrenda net iš mėnulio daktaras Aiskauda, kuris jai padės, bet ta istorija, kodėl ji susirgo, kodėl pamėlynavo, yra labai įtartina, be galo juokinga ir pamokanti“, – šypsojosi E. Baliutavičiūtė.
„Jei tėvai moka smagiai pakikenti, geba įsijausti į vaiką ir prisiminti savo vaikystę, aš manau, tos knygos jiems patiks ne mažiau nei jų vaikams“, – kalbėjo ji.
