Antroji Henriko VIII žmona Anne Boleyn dažnai vadinama pirmąja Europos karaliene, gyvenimą užbaigusia giljotinoje: pirmąja, bet toli gražu ne paskutine. Istorikai iki šiol ginčijasi, ar šiai karalienei pateikti kaltinimai neištikimybe buvo tikri ar išgalvoti. Italų kompozitoriaus Gaetano Donizetti opera „Ana Bolena“ pasirodė prabėgus beveik trims šimtmečiams po realių įvykių, tad vargu ar verta scenos kūrinyje ieškoti tikrų atsakymų. Operoje matome kiek idealizuotą karaliaus pasitikėjimą praradusios Anos Bolenos (itališka Anne‘os Boleyn vardo versija) paveikslą, o štai ją myriop pasmerkiantis karalius Henrikas VIII vaizduojamas kaip savo valdžia besimėgaujantis niekšas ir paleistuvis.
Henriko VIII vaidmenį 2020 m. LNOBT pristatytoje „Anos Bolenos“ premjeroje įspūdingai sukūrė operos bosas Tadas Girininkas, kuriam ši partija atnešė antrąjį „Auksinį scenos kryžių“ jo karjeroje.
– Ruošdami vaidmenis, artistai dažnai būna linkę susidėlioti savas vaidinamų personažų elgesio argumentacijas. Kaip Jums buvo su Henriku VIII? Radote kuo jį pateisinti ar tiesiog suvaidinote žiaurų valdovą?
– Istoriniai šaltiniai Henriką VIII vaizduoja kaip nepralenkiamą rūmų lovelasą. Tačiau man atrodo, kad Aną jis iš tikrųjų mylėjo. O tai, kad pasiuntė ją myriop, buvo ne impulsyvus, o visų pirma užgautos vyriškos savimeilės padiktuotas sprendimas.
Prisipažinkime: netgi šiais moterų emancipacijos laikais visuomenės nuomonė santuokinės neištikimybės klausimu dažnai tebėra griežtesnė moterims nei vyrams. Ir dabar nemažai vyrų linkę sau leisti žymiai daugiau, nei sutiktų atleisti savo žmonai. O ką jau kalbėti apie karališkuosius rūmus šešioliktame amžiuje.
Henrikas VIII neabejoja, kad Ana ir Henris Persis buvo meilužiai. Jo sprendimus, mano manymu, lėmė iš to įsitikinimo kilusi pagieža. Netgi maloniai leisdamas laiką su naująja favorite Džeine Seimor, Henrikas nepajėgė pamiršti Anos.
– Ar, rengdamas vaidmenis operose, būnate linkęs ieškoti psichologinės tiesos? Pripažinkime, kad operų siužetai dažnai nesuteikia tam ypatingo pagrindo, o solistams, interpretuojantiems savo personažus, belieka kliautis arba režisieriaus pateikta koncepcija, arba atlikimo tradicija.
– Jei kalbame apie istorines operas – dažnai išspręsti panašius rebusus padeda gera istorinė knyga arba talentingai sukurtas filmas. O kartais daug kas būna parašyta jei ne operos librete, tai kompozitoriaus parašytoje muzikoje: jos dinamikoje, jos emocijose. Muzikoje viskas atsispindi.
– Bosų repertuaras turtingas ne tiek pagrindiniais, operų pavadinimuose atspindėtais, kiek dramatiškų likimų personažais. Prisiminkime kitus Jūsų nesenus LNOBT debiutus – karalių Pilypą Giuseppe‘s Verdi operoje „Don Karlas“, Kardinolą Bronji Jacqueso F. Halévy „Žydėje“ ar netgi Sparafučilę G. Verdi „Rigolete“.
– Taip, išties. Karalius Henrikas man netgi savaip primena karalių Pilypą: vienas pasiunčia myriop savo žmoną, kitas – sūnų. Abu jie pilni pagiežos ir neapykantos. Kardinolas Bronji „Žydėje“, pats to nežinodamas, pasmerkia egzekucijai savo seniai prarastą dukterį... Tad mano personažams dramatiškų išgyvenimų išties nestinga.
– O Jums patinka vaidinti neigiamus personažus? Sakoma, kad artistams jie įdomesni nei teigiami herojai.
– Man patinka visi operos personažai, kurių partijos tinka mano balsui. Esu sulaukęs pasiūlymo dainuoti netgi Figarą Wolfgango A. Mozarto „Figaro vedybose“, bet atsisakiau, nes suprantu, kad šitoks balso grakštumas – ne man. Būna, kad iš pažiūros ir visai nesudėtingas vaidmenukas „negula“, ir tada tenka įdėti labai daug darbo, kad su juo susidraugautum.
Labiausiai man prie širdies dramatiškieji italų operų vaidmenys: tas pats Henrikas, Pilypas arba dar vienas karalius – Atila iš jo vardu pavadintos G. Verdi operos, kurį irgi teko vaidinti scenoje. Esu didelis G. Verdi operų gerbėjas. Sparafučilė „Rigolete“ galbūt nėra itin dramatiškas veikėjas, bet netgi samdomas žudikas G. Verdi operoje apdovanotas tam tikru „moralės kodeksu“.
– Esate laisvai samdomas solistas, bendradarbiaujate su užsienio teatrais. Kokie pasirodymai Jūsų ten laukia 2023-iaisiais?
– Dainuoju Vokietijoje, Danijoje, sėkmingai bendradarbiauju su Latvijos nacionaline opera – ten pasirodau operose „Skrajojantis olandas“ ir „Simonas Bokanegra“. Vokietijoje dabar dažniausiai būnu matomas Veimaro nacionaliniame teatre. Šiame nedideliame, bet vokiečių kultūros istorijai ypatingame mieste veikia A klasės simfoninis orkestras, kuo negali pasigirti gerokai didesni Vokietijos miestai – pavyzdžiui, netoliese esantis Erfurtas.
Viename Danijos vasaros operos festivalyje pernai dainavau „Aidoje“, o šįmet ten esu kviečiamas dainuoti operoje, kuri Lietuvoje, mano liūdesiui, kažkodėl nestatoma – tai Gioacchino Rossini „Pelenė“.
– Tikriausiai rudenį pamatysime Jus ir „Aidos“ premjeroje LNOBT scenoje?
– Žinoma! Ramfio partiją buvau parengęs dar anksčiau Sent Galeno teatrui Šveicarijoje, tačiau ten dėl pandemijos ir karantino „Aidos“ pastatymas buvo atšauktas. Pernai pavyko debiutuoti Danijoje, o šįmet su malonumu pasirodysiu LNOBT premjeroje.
– Pats turite gausią šeimą, kurioje tikriausiai pailsite po visų scenos dramų...
– Taip. Visi trys mano vaikai irgi nuo mažumės dainuojantys: dešimtmetis sūnus lanko „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklą, o abi jaunesnės dukterys dainuoja „Liepaitėse“. Nesistengiu savo vaikų nukreipti į profesionalų dainavimą, bet žinau, kad chorinė patirtis ir muzikos pamokos padės jų bendram išprusimui. Kaip ateityje bepasisuktų jų keliai, tai vis vien bus naudinga.
