To tikrai nesitikėjo
Dokumentinio ciklo kūrybinė komanda – režisierė E. M. Želvytė, turinio ir komunikacijos koordinatorė Dalia Smagurauskaitė ir prodiuserė Daiva Bilinskienė, – pabrėžia: tam, kad kultūros
paveldo objektų restauratorių profesija neišnyktų ir būtų vertinama, būtina supažindinti visuomenę su jo svarba, specifika ir pačiais restauratoriais, kurie lyg menininkai, detektyvai ir amatininkai diena iš dienos gelbsti nykstančius eksponatus muziejuose ir archyvuose.
„Mes dažniausiai matome jau restauruotus eksponatus ir net neįsivaizduojame, koks didžiulis darbas už to slypi. Dažnai restauravimą įsivaizduojame tik kaip daikto atnaujinimą – kad užtenka retušuoti, susiūti, suklijuoti. Tačiau didžiausia ir svarbiausia restauravimo darbų dalis yra visiškai nematoma. Patys restauratoriai mėgsta sakyti, kad didžiausias jų darbo įvertinimas – pasakymas, kad atlikto restauravimo nesimato. Kitaip tariant, tai yra žmonės, kurie ilgai ir sunkiai dirba tam, kad jų darbo rezultato niekas nepastebėtų. Todėl norėjau užfiksuoti nematomus procesus, o dar svarbiau – parodyti tuos ypatingus, restauratoriaus profesiją pasirinkusius žmones“, – pasakoja naujo dokumentinių apybraižų ciklo „Restauratoriai“ režisierė E. M. Želvytė.
Paklausta, su kokiais iššūkiais teko susidurti kuriant 10 laidų ciklą apie skirtingų sričių restauratorių darbą, režisierė pripažįsta nesitikėjusi tokio didžiulio kiekio skirtingų darbų ir procesų, į kuriuos turi pasinerti kiekvienas restauratorius: „Iš pradžių gan naiviai įsivaizdavau, kad pasirinksime objektą, restauratorius iš anksto žinos, kokie procesai laukia, todėl galėsime planuoti filmavimus. Bet kiekvienas naujas eksponatas – tai naujas galvosūkis, mįslė, todėl kiekviename restauravimo etape viskas keičiasi ir sprendžiasi iš naujo. Įsivaizduokite, ką reiškia vienu metu filmuoti visas dešimt laidų – vienur vyksta tyrimai, kitur retušavimas, dar kitur laukiame palankių orų ar tinkamų medžiagų, vargonams jau turi būti liejamas metalas, o štai kitame objekte pagaliau pastatė pastolius. Ir tada, pavyzdžiui, paskambina freskų restauratoriai ir praneša atradę unikalią tapybą Palūšėje – reikia viską mesti ir važiuoti, nes kitą dieną jau ten nebebus, ką filmuoti.“
Pakeitė žvilgsnį į miestą
„Vaikystėj mėgdavau žiūrėti į Šv. Jonų bažnyčios stogą, ant kurio tupi angelai – iš apačios matosi tik jų nuleistos kojos. Niekad negalvojau, kad galėsiu pati pritūpti šalia jų, tačiau šią vasarą užsilipusi restauratorių pastoliais galėjau patyrinėti, ką nugyvenusios mano miesto sienos. Kvadratėlis ant senamiesčio sienos, blankus užrašas ant išardyto baldo, radinys senoje knygoje, ar dažų pigmentas – iš tokių visai mažų detalių restauratoriai gali papasakoti daug istorijų apie mūsų praeitį, kultūrą, mus pačius. Dabar kitaip žiūriu ne tik į muziejinius eksponatus, bet ir į savo aplinką, gatves, miestą“, – unikalia kūrybine patirtimi dalinasi „Restauratorių“ režisierė E. M. Želvytė.
Prisimindama filmavimo procesą ir sutiktus restauratorius, E. M. Želvytė sako, kad jai svarbiausia buvo pagarbus santykis su laidos herojumi, jo darbu, o taip pat ir su žiūrovu – todėl laidose nėra suvaidintų kadrų, paskubintų procesų ar pakartojimų – viskas taip, kaip vyksta realybėje: „Praleidome labai daug laiko kartu, dalyvavau realiuose restauravimo procesuose. Restauratoriaus darbas reikalauja ypatingo susikaupimo, negalėjau jų blaškyti, trikdyti su kamera, turėjau pajausti kiekvieną žmogų ir prisitaikyti. Buvo nelengva, bet džiaugiuosi, kad su kiekvienu pavyko atrasti savą ryšį ir būdą dirbti kartu.“
Režisierė pabrėžia, kad didžiausia dovana, kurią gavo kurdama „Restauratorius“ ir yra jie – žmonės, restauratoriai. „Jie labai įdomūs, ypatingi žmonės. Jie be galo kantrūs, atidūs, atsidavę savo darbui. Iš pradžių kiek nedrąsūs, nekalbūs, bet visada turintys, ką įdomaus papasakoti. Jų įdomu klausytis, juos įdomu stebėti. Džiaugsmas juos fiksuoti. Esu jiems labai dėkinga, kad prisileido ir įsileido į savo dirbtuves“, – šypsosi režisierė.
Džiaugiasi galimybe skleisti žinią
Didelė dalis dokumentinių apybraižų ciklo „Restauratoriai“ laidų buvo filmuojamos didžiausioje Lietuvos muziejinių vertybių tyrimo ir restauravimo įstaigoje – Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus Prano Gudyno restauravimo centre, kuriam vadovauja dr. Jūratė Senvaitienė. Šis centras yra laidų ciklo partneris. Dr. J. Senvaitienė pastebi, kad muziejų ekspozicijų ir parodų lankytojai retai kada informuojami, jog prieš parodant eksponatus publikai jie buvo tyrinėjami, konservuojami ir restauruojami. Be to, anot jos, apie muziejuose dirbančių restauratorių darbus žinoma tikrai labai nedaug, todėl dokumentinių laidų ciklas suteiks galimybę ne tik artimiau susipažinti su restauratorių darbu, restauravimo technologų sprendžiamomis problemomis, bet ir įvertinti kultūros vertybių apsaugos aktualumą bei atliekamų darbų svarbą.
„Džiaugiuosi, kad P. Gudyno restauravimo centre dirbantys tekstilės, keramikos, baldų restauravimo specialistai turėjo progą pristatyti savo darbus, parodyti, kad restauravimas yra ne tik dailus rankų triūsas: jį lydi detali eksponato analizė ir technologiniai tyrimai, istorinio bei meninio konteksto studijos, restauravimo etinių ir estetinių problemų sprendimas ir didžiausia pagarba restauruojamam kūriniui. Esu tikra, kad žiūrovai daugiau sužinos, koks atsakingas ir kruopštus yra restauratoriaus darbas, kokios savybės būtinos, kad tokį darbą dirbtum. Taip pat tikiuosi, kad restauratoriaus darbas bus mažiau romantizuojamas“, – džiaugiasi dr. J. Senvaitienė.
P. Gudyno restauravimo centras, po penkerius metus trukusio remonto, neseniai grįžo į patalpas, kuriose veikė nuo 1978 m. Jo vadovė sako, kad dabar restauratorių darbo sąlygos žymiai geresnės: „Dabar turime ne tik šiuolaikiškai įrengtas darbo vietas, bet ir daugiau galimybių detaliau atlikti restauruojamų kūrinių technologinę analizę, taikyti modernius restauravimo metodus, plėsti edukacinę veiklą, priimti ekskursijas, skleisti informaciją apie kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos aktualijas. Tad laidos žiūrovams linkiu atidaus žiūrėjimo, naujų ir gilesnių žinių, malonių įspūdžių, o kartu kviečiu į užsukti ir patiems susipažinti su restauratorių darbu.“
Jaunosios kartos neužtenka
Valstybinės kultūros paveldo komisijos pirmininkė doc. dr. Vaidutė Ščiglienė pastebi, kad jaunoji restauratorių karta auga, tačiau jos neužtenka, kad būtų patenkinti dabartiniai restauruojamų objektų poreikiai: „Lietuva gali pasigirti nemažu paveldo objektų skaičiumi. Be to, šis skaičius nuolat auga – objektui sulaukus 50 metų amžiaus, jis gali tapti saugomu. Restauratorių darbas visapusiškai sunkus, reikalaujantis ne tik profesinių įgūdžių, techninių žinių ir fizinės ištvermės, bet ir vertybinės pozicijos, paveldo svarbos suvokimo. Be to, restauratoriui neužtenka tik baigti studijas ir gauti diplomą, norint pradėti darbus, jam dažnai reikalinga ir specialių komisijų
atestacija.“
Paklausta, kokių sprendimų šioje situacijoje reikėtų, komisijos pirmininkė doc. dr. V. Ščiglienė sako, kad sprendimas turi būti kompleksinis, o norint žinoti galimą restauravimo darbų apimtį ateityje, svarbu atlikti paveldo objektų inventorizaciją. Deja, pastarasis procesas vyksta vangiai.
„Valstybinė kultūros paveldo komisija pateikė siūlymą Vyriausybei įvertinti esamą padėtį dėl paveldosaugos profesinio rengimo, kompetencijų tobulinimo ir paveldosaugos profesijos prestižo didinimo. Paveldo komisija nuosekliai laikosi pozicijos, kad kultūros paveldo apsaugai reikalingų specialistų švietimas turi būti plėtojamas.
Švietimo ir mokslo ministerija turi visomis išgalėmis skatinti restauravimo studijų kryptį ir inicijuoti studijų programas, kuriose studentams gali būti mokamos tikslinės stipendijos. Tad jeigu norime ne tik saugoti paveldą, bet ir jį restauruoti, reikėtų didinti profesijos patrauklumą ir aktualumą visuomenėje, skleisti informaciją ir edukuoti visos valstybės mastu. Tad šis dokumentinis laidų ciklas – tai viena iš galimybių aktualizuoti restauratoriaus profesiją plačiajai visuomenei“, – pabrėžia doc. dr. V. Ščiglienė.
Projekto partneris Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, P. Gudyno restauravimo centras.
Projektą dalinai finansuoja Lietuvos kultūros taryba, LRT.
---
Naujas dokumentinių apybraižų ciklas „Restauratoriai“ rodomas nuo vasario 11 d., šeštadieniais 14.30 val., per LRT Plius kanalą. Laidos kūrybinė komanda – režisierė Eglė Marija Želvytė,prodiuserė Daiva Bilinskienė, turinys ir komunikacija – Dalia Smagurauskaitė.
