A. Obcarskas taip pat gražiai atsiliepė apie buvusį meno vadovą. „ Apie „Laukinę antį“ nekalbėjome, bet Oskaras yra nuostabus menininkas, ilgus metus formavęs mano, ir visų kitų skonį, teatrines patirtis – jis didžiosios salės užpildymo garantas, jo spektakliai bus rodomi, mes su juo apie tai kalbėsimės“, – apie būsimą bendradarbiavimą su O. Koršunovu kalbėjo jis.

Sieja tie patys dalykai

Kam kilusi teatro meno vadovų trejybės idėja? E. Švedkauskaitė atviravo, kad patys į šias pareigas nesisiūlė: „Martynas pakvietė būti komanda būtent mus, kitų kandidatų nebuvo, – tokią komandą turėjo mintyje kažkurį laiką. Labai smagu, kad visi galėjome, visi norime, kad esame pakviesti.“

Antanas Obcarskas pastebėjo, kad M. Budraitis jau eilę metų „vykdė tam tikrą jaunų menininkų, režisierių integraciją į scenos menų lauką.“

„Tiek Kamilė, tiek aš debiutavome LNDT, Eglė jau eilę metų dirba. Martyno vedama politika: svarbu, kad ateitų nauji žmonės, kad jie turėtų erdvės padirbėti. Bent jau kaip man sakė: „Labas, yra tokia mintis, bet jūs būtumėt trise“. Atsakiau, – jėga!“, – apie išgirstą pasiūlymą burti meno vadovų komandą pasakojo A. Obcarskas.
Antanas Obcarskas

K. Gudmonaitė neabejojo, kad juos visus jungiantys panašaus požiūrio taškai padės kurti teatro viziją.
„Kurdami viziją teatrui pamatėme, jog mus sieja tie patys dalykai, vienijantys kaip jaunąją kartą – esame ir stovime ant to paties filosofinio pagrindo. Mes jaučiame, kad pasaulis, kuriame iki šiol gyvenome, pasibaigia, kažkas prasideda visiškai naujo, – dabar reikia naujų taisyklių, atrasti, kaip gyventi naujame pasaulyje. Tos taisyklės, kurios anksčiau galiojo, jos tarsi nebetinka, nebegalioja, tarsi mes iš jų išaugome. Tranzicija – nemaloni ir nepatogi, ypač karo kontekste: pasaulyje vyksta įvairūs įvykiai – vis atsinaujinanti pabėgėlių krizė, daug skaudamų dalykų... Šiame kontekste norime žvelgti būtent į kitą žmogų – svarbu matyti, ką jis jaučia, koks jis yra pažeidžiamas, koks neužtikrintas... Visą mūsų viziją [atspindi] naujas terminas, kurį mes atradome – „naujasis jautrumas.“ Norėtume jautriai pažvelgti į kitą žmogų. <...> Visa mūsų filosofija ir vadovavimas grindžiamas ryšiu – tarpusavyje, komandiniu darbu, kolektyvu, bandymu atrasti ryšį tiek su teatro trupe, tiek su visais dirbančiais teatre, nes vienas žmogus nekuria teatro, tai yra didelė komanda“, – pažymėjo K. Gudmonaitė.
Kamilė Gudmonaitė

Pavasarį laukia trys premjeros

Kalbėdama apie pokyčius, tolimesnę teatro veiklą, E. Švedkauskaitė tikino, kad nieko neplanuojama atsisakyti.

„Norime tęsti – išties, teatras vykdo be galo daug veiklų. Turime daug susitikimų, įsiliejame į tą kontekstą. Teatras vykdo edukacijas, festivalius, turi krūvą pasiūlymų jauniems menininkams... Pirmiausia, turbūt reikia įsivertinti tas veiklas – smagu, kad jų yra tikrai daug! Bet, žinoma, norime ateiti ir su savo veiklomis, su savo pasiūlymais. Nuo šiandien, kas eina pro LNDT – ekranuose šalia teatro galės pamatyti mūsų pirmąjį šūkį (planuojam, kad jų bus ir daugiau). Vizualinė komunikacija – naujinama iš mūsų pusės. Vyks ir daugiau renginių, bendradarbiausime su skirtingų sričių specialistais – muzikos, tarpdisciplininio meno“, – atvesti daugiau skirtingų kontekstų žmonių į teatrą vylėsi E. Švedkauskaitė.
Eglė Švedkauskaitė

Antanas Obcarskas papildydamas kolegę pridūrė, kad teatre vyksta nepertraukiami repeticijų procesai, spektaklių statymai.

„Jau rytoj – Iwano Wyrypajevo „Girtų“ premjera. Jau žiūrėjau to spektaklio perbėgą – labai įdomus spektaklis, filosofiškas, vertas žiūrovų dėmesio. Šį pavasarį laukia dar trys premjeros: mano režisuotas spektaklis pagal Eugène Ionesco absurdo pjesę „Raganosiai“, E. Švedkauskaitės „Fossilia“, vėliau 20 a. klasika – spektaklis pagal Francą Kafką, kurį režisuos Oliver Frljić“, – su teatro premjeromis pažindino A. Obcarskas.

Samprotaujant, koks turėtų būti nacionalinis teatras – saugantis tradicijas, suburiantis geriausius talentus, ar ieškantis naujų, o galbūt – visa apimantis, K. Gudmonaitė sakė, kad „didžiausias pokytis įvyksta kartų sandūroje, dialoge.“

„Bandysime derinti ir šiuolaikiškai kuriamus klasikos kūrinius, tarpdisciplininius arba socialinius projektus – viskam turėtų būti vietos, nes nacionalinis teatras – visuomenės veidas. Skirtingumas šiandien yra vertybė, tikimės, kad teatras nebus vienakryptis“, – vylėsi pašnekovė.

A. Obcarskas akcentavo, kad teatras turėtų būti „žiūroviškas“: „Skirtas žiūrovui, kad pasižiūrėję spektaklį nemanytų, kad laikas buvo pavogtas. Tai spektaklis, kurį tu supranti, po jo kažkas lieka.“

Nestatant sienų

Į klausimą, ką darysiantys, jeigu nesutarsiantys kokiu nors klausimu, meno vadovų trijulė reagavo linksmai. A. Obcarskas pajuokavo, kad „kausis kardais“.

E. Švedkauskaitė atkreipė dėmesį, kad „žmonės linkę atsakomybę sieti ir su kalte.“

„Kas bus kaltas, jeigu nepavyks? Mes ateiname nesitikėdami kažkokių netekčių ar nesėkmių, ateiname labiau norėdami prisiimti atsakomybę už savo sprendimus. Kai tu gali sutarti tarpusavyje, priimti tokius sprendimus, už kuriuos nė vienam iš trijų nėra abejonių, nėra gėda. Tam reikia ilgesnių pokalbių, daugiau laiko, nei nuspręstų vienas žmogus. Mes pasiryžome komunikuoti, kaip ir minėjome, tai yra iš esmės – šiuolaikinio pasaulio tvarka. Pati esmingiausia – kalbėtis, neatsiskirti sienomis. Mes matome, kad neišgyvensime vieni be kitų“, – sakė ji.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją