Laimingos pabaigos scenarijus

„Papasakoti, kaip gali atrodyti [toks paveikslas] – sudėtinga. Bet, manau, kad kūryboje yra daug tokių dalykų. Galvoji, kaip ir neįgyvendinama, bet sieki pabandyti tai padaryti... Vienas atspirties taškų – „neįmanomos figūros“. Tai yra tokie grafiniai piešiniai, kuriuos nuo 20 a. trečio – ketvirto dešimtmečio piešė grupė menininkų. Pati sąvoka kaip ir paneigia pati save – jinai yra neįmanoma, bet ją galima nupiešti. Vizualus menas yra pajėgus padaryti tai, kas yra neįmanoma, tai yra paradoksas“, – pastebėjo E. Balsiukaitė-Brazdžiūnienė.
 Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė. "Satelitas" (2023), paroda „Oksimorono spąstai“ Pamėnkalnio galerijoje

Šį procesą tapytoja sakėsi vadinanti laimingos pabaigos scenarijumi. „Tuo momentu, kai mes bandome pasiekti neįmanomą – mes turime iliuziją. Žmogui reikalinga iliuzija, kad ir ką skeptikai kalbėtų, esą gyvenkime tiesiai šviesiai be jokių iliuzijų. Ne! Manau, kad jos reikalingos ir būtinos. Viskas prasidėjo nuo oksimoronų paieškos. Atradau, kad mūsų ir šnekamojoje kalboje, ir visoje įvairiausios rūšies literatūroje – pilna oksimoronų, jų knibžda, kitą kartą į juos net nežiūrime kaip į paradoksus, kaip į išimtį, jie tiesiog egzistuoja. Tokie pasakymai kaip „virtuali realybė“ – pabandžius suvokti, ką tai reiškia – atsiduriame keistame ir absurdiškame momente. Bet kai jį vartojame – nieko keisto. Panašiai skamba „kojų rankšluostis“ ar „vienintelis pasirinkimas“... Parodoje yra toks darbas, jį sunku būtų pavadinti paveikslu, oksimoronų rinkinys, galima būtų jį papildyti, tokios istorijos įdomios“, – neabejojo tapytoja.
Paradoksas, anot E. Balsiukaitės-Brazdžiūnienės, – neatskiriama realybės dalis: „Jis mane tiesiog inspiruoja, žiūriu į oksimoroną kaip į tam tikrą metodą. Paversti paveikslą oksimoronu, save paneigiančiu? Tarsi ir negali vadinti to kūrinio paveikslu, jis tiesiog savyje turi daug prieštaravimų.“
 Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė. "+31 C širdies" (2020), paroda „Oksimorono spąstai“ Pamėnkalnio galerijoje

Oksimoronų ieškojimas turi savo magijos

Su mintimi, kad šis tapybinis sumanymas priverčia pasukti galvą, yra kaip galvosūkis, autorė sutiko.

„Anksčiau purtydavausi tokio literatūriško kūrinių paaiškinimo, o dabar man tai įdomu. Apskritai, myliu literatūrą. Bet daug kur yra tų paradoksų, vadinamojo absurdo. Pilna absurdiškų situacijų, kuriose mes būname, bandome iš jų išsisukti. Čia dar vienas dalykas, kuris labai svarbus – humoro jausmas. Ne veltui vienas filosofų yra rašęs, kad žmogus yra tikras, kai turi egzistencinį humoro jausmą“, – sakė tapytoja.

Oksimoronų ieškojimas, anot E. Balsiukaitės-Brazdžiūnienės, turi savo magijos, izoliuoja nuo buitinės realybės. Vis dėlto, atitrūkti nuo pasaulį slegiančių rūpesčių, tęsė ji, negalime visiškai pabėgti ar juos ignoruoti.

„Mes tarsi sėdime ant parako „bačkos“ ir toliau darome tai, ką darome. Kas mums belieka... Nesu kareivis, negaliu eiti kariauti, bet esu savo vietoje, gyvenu dabartinę situaciją. Taip, žmogiška norėti užsimiršti, mes turime tokį komfortą, bet žmonės, kurie yra tų įvykių apsuptyje – to padaryti negali. Bet išsilaikyti šitoje tikrovėje ir išlaikyti balansą padeda kūryba, buvimas tuose „spąstuose“ palaiko emocinį ir vidinį balansą“, – apie slegiantį karo Ukrainoje foną kalbėjo pašnekovė.
 Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė. "Placebo" (2020), paroda „Oksimorono spąstai“ Pamėnkalnio galerijoje

Kai piešdavo – nenuobodžiaudavo

Pokalbis pasisuko apie pašaukimą – ar savo kelią teko sunkiai rinktis, buvo dvejonių, ar viskas ėjosi lyg sviestu patepta?

„Netikiu, kad kam nors būna tas sviestas pateptas... Bet galiu atsakyti paprastai – yra toks pojūtis, vidinis žinojimas, kad mane pasirinko, o ne aš. Viskas sukosi į tą pusę. Vienas įdomus dalykas, kuris lydėjo nuo vaikystės – kai piešdavau, aš nenuobodžiaudavau. Gerai prisimenu tokį pojūtį – ramus sekmadienis, ateini pas tėvus ir sakai: neturiu ką veikti... Kai piešdavau – nuobodu nebūdavo, „nepjovė“ egzistencinis nuobodulys. Tiesiog ta veikla užvaldo, tu tarsi išsikraustai iš šitos realybės į savo vidinį pasaulį, į vidinę veiklą“, – pasakojo E. Balsiukaitė-Brazdžiūnienė.

Paklausta, ar kaip moteriai ir mamai – toks pabėgimas nuo realybės nėra pernelyg sudėtingas, E. Balsiukaitė-Brazdžiūnienė šypsodamasi sakė, kad jos vaikai – jau barzdoti, tad esanti laisva menininkė.

„Jauti pareigą – vidinis monologas savyje vyksta nuolatos: kur tu turi būti, kas šiuo momentu svarbiausia, ką turi daryti... Nuolatos tekdavo svarstyti, ar turiu būti dirbtuvėje, ar namuose, kur labiau esu reikalinga – tai nelengva. Nemanau, kad tai liečia tik moteris, visiems, kas turi atsakomybę prieš šeimą, pasirinkimas yra sunkus, bet tenka pasirinkti. Kitąsyk pasirenki, bet abejoji, gailiesi to pasirinkimo“, – kalbėjo ji.
 Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė. "Ir vagis ieško Dievo pagalbos" (2019), paroda „Oksimorono spąstai“ Pamėnkalnio galerijoje

Menininkas iš pačių paprasčiausių dalykų „skelia žiežirbą“

Įkvėpimas – iš piršto laužta sąvoka, ar jis iš tiesų – ateina? „Netikiu, kad kas nors, kažką laužia iš piršto. Tai yra neįmanoma. Kažką sukurti – nuoseklus vidinis darbas! Nebūtinai rankomis turi visą laiką megzti, regzti, piešti... bet tiesiog savyje, galvoje, mintyse – stebi aplinką, girdi, klausaisi, skaitai, renki informaciją, iš to išnyra tau svarbūs dalykai. Tarkim, koks nors simbolis, atitikmuo, metafora... Eini gatve, ir pamatai juodą katiną baltame sniege – tai nereiškia, kad tu būtinai jį nupaišysi, tu pradedi galvoti apie baltą spalvą, kas yra baltumas / juodumas? Gal tu nutapysi juodą paveikslą ir jame nebus jokio katino... Bet yra užuominos“, – įžvalgomis dalijosi E. Balsiukaitė-Brazdžiūnienė.

Tapytojos manymu, menininkas yra tas, „kuris iš pačių paprasčiausių dalykų skelia žiežirbą“. O įkvėpimu esą gali tapti bet kas – numestas popierėlis ant sniego, įskilusi namo siena, graži linija – iš elementarių dalykų, anot pašnekovės, gali atsirasti paveikslas.

„Nebūtinai turi pamatyti didingus kalnus, viršukalnes, ošiančias vandenyno bangas. Tiesiog eina kažkas, švilpauja – kompozitorius sukuria melodiją. Menininkas turi radarus, jis yra tas, kuris išgirsta, pamato, sujungia“, – sakė kūrėja.

Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės tapybos paroda „Oksimorono spąstai“ įtraukta į Vilniaus miesto savivaldybės renginio „Su-menėk“ kultūrinį maršrutą – visus keturis vasario savaitgalius.

Pamėnkalnio galeriją bus galima pasiekti nemokamu „Su-menėk“ autobusu.

Parodą lydės specialioji programa:
Vasario 11 d., šeštadienį, 14 val. – ekskursija su parodos autore.
Vasario 18 d., šeštadienį, 14 val. – ekskursija su parodos autore.

Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės tapybos paroda „Oksimorono spąstai“ Pamėnkalnio galerijoje (Pamėnkalnio g. 1, Vilnius) vyks iki vasario 26 d.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją