– Pirmosios Jūsų studijos buvo Vilniaus universitete (VU), studijavote viduramžių istoriją. Magistrui pasirinkote Rytų Azijos studijas VDU. Kas nutiko per 4 bakalauro metus, kad toliau nusprendėte mokytis apie Rytų Aziją?
– Sudėtinga atsakyti, kas buvo pagrindinis veiksnys, nes pačios istorijos studijos buvo įdomios. Jos buvo tai, dėl ko aš ir stojau į universitetą, kolektyvas buvo labai smagus. O ką jau reiškia, kad pats dabartinis VU rektorius buvo mano bakalauro vadovas. Aplinka motyvuojanti, nusiteikusi darbui ir pasiekimams, tačiau taip išėjo, kad 4 metai, kuriuos praleidau istorijos studijose, ir buvo tiek, kiek man reikėjo. Jei truputį nuėjus į šoną, pusmetį studijavau ir istorijos magistro studijas, kada supratau, kad iš šio lauko aš pasiėmiau viską, ką norėjau. Tuo metu jau galvojau apie japonų kalbą, gal labiau kaip apie hobį, savišvietos dalyką. Tame pačiame Vilniaus universitete buvau pasiėmęs keletą papildomų kursų su mintimi, kad bandysiu savo laimę Rytų Azijos studijose, Vytauto Didžiojo universitete.
Ši mintis man kilo dar pirmosiose studijose, kada turėjau pasirenkamąjį dalyką „Japonijos istorija ir kultūra“. Su keliais grupiokais nutarėme, kad tai gera idėja. Netoli nuo istorijos fakulteto yra orientalistikos centras, buvęs Azijos ir transkultūrinių studijų institutas. Užtekdavo pereiti per keletą kiemelių, nereikėjo toli važinėti, todėl ten ir nuėjome. Tikrai buvo labai smagus, atšviežinantis dalykas. Ir dėstytoja buvo aukšto kalibro – Dalia Švambarytė, išleidusi ne vieną knygą apie japonų kalbą, taip pat pirmąjį šios kalbos žodyną, tad sudomino. Tuo metu nuoširdžiai lankėme, domėjomės, bet tai buvo tik antras kursas. Vėliau prasidėjo specialybiniai dalykai, viskas užsimiršo. Ir tada, kai reikėjo studijuoti magistrą, pirmas semestras... Aš pagalvojau, kad kažkas čia ne taip. Tuo metu prisiminiau, kad man visai patiko Japonija. Bet kaip įstoti į Rytų Azijos studijas, jei visiškai nesi su tuo susijęs? Nei kalbos, nei bendro žinių bagažo. Tad reikėjo mokytis Rytų kalbų mokykloje, kurioje susirinkau ekstra taškų, konkursinių balų, kurie konkurse į magistro studijas pagerino mano bendrą vaizdą. Ar tai padėjo, ar ne, bet galiausiai aš įstojau į magistrą ir štai aš čia. Tad, jei trumpai, turbūt noras save išbandyti kitur, noras išeiti iš patogios zonos ribų, nes kai esi 4 metus esi konkrečioje srityje, galiausiai susigyveni su tuo. Jautiesi jaukiai, nekyla jokių problemų, gali važiuoti toliau, bet man norėjosi savęs išbandymo kitur. Vis dar bandau.
– Suprantu, kad tai buvo ne tik rizika, bet ir didelis noras savo pomėgį paversti darbu, didele gyvenimo dalimi.
– Ttaip. Rizikos buvo ta prasme, kad negali žinoti pavyks, ar ne. Stoti į visai kitą studijų kryptį visada yra klausimas: ar įstosi ir ar pavyks išsilaikyti? Ar tai, kas bus duota studijų metu, paprasčiausiai prilips? Aišku, tokių neaiškumų buvo. Vidinis noras mokytis ne tik pažymiui. Jei, sakykime, bakalauro studijose stengiausi būti stipendininku, magistro studijose daugiau buvo noras išpildyti, patenkinti vidinį norą, iššūkį. Ir nesvarbu, vienoks ar kitos pažymys bus, bet svarbu, kad man patiks eiti į paskaitas. Ir man tikrai patiko. Labai greitai ta rizika dingo. Matydamas aplink dirbančiųjų norą ir kitokį požiūrį į tai, kas yra dėstoma, ką jie tiria. Aš lyginu instituciškai, sakykime, kad tai tikrai mane užvedė ir vis dar laiko užkabinę.
– Dabar, kai kalbamės, esate Japonijoje. Ar dažnai tenka apsilankyti Rytų Azijoje?
– Pastaruoju metu tai buvo tikrai sudėtinga, bet, jei skaičiuojant, dabartinis išvykimas jau yra ketvirtas, būtent į Japoniją. Dauguma prieš tai buvusių kelionių, ilgesnių apsistojimų buvo susiję su studijomis. Ši kelionė – maišyta, o pirmasis apsilankymas, galima sakyti, buvo turistinis. Bet visa tai susisieja su tuo, kad magistro ir dabartinės tyrimo krypties pirmoje eilėje yra Japonija. Norėtųsi ir dažniau čia atvykti, bet, vėlgi, nėra taip labai arti ar paprasta visa tai suderinti.
– Prisimenant pirmąsias keliones. Rytų Azija – su kokiais didžiausiais iššūkiais tenka susidurti pirmą kartą atvykusiam europiečiui?
– Man pagrindinis iššūkis buvo klausimas: ar pakaks to, ką žinau apie šalį, kad aš ten jausčiausi ne pernelyg nepatogiai. Aišku, yra tekę pakeliauti Europoje, aplankyti vieną, kitą šalį, tad keliavimas nebuvo siurprizas. Bet keliaudamas į kitą kontinento galą esi ne toks užtikrintas. Nors jau kalbos kursas buvo praeitas, bet, vėlgi, jis buvo labiau teorinis, nei praktinis. Ir nors prisiskaityta knygų, straipsnių, visko apie Japoniją, bet nežinai, ką tu ten pamatysi, kaip jausiesi. Tai buvo labiau asmeniniai neramumai, nei pagrįsti nerimo argumentai, ir aš sakyčiau, kad problemų nekilo tiek, kiek galėjo kilti. Pasirodo, Japonija nėra jau tokia sudėtinga keliauti, ne tik dėl to, kad pagrindiniai maršrutai yra pristatomi angliškai – nėra vien tik tai japonų rašmenimis viskas. Be to, tai buvo pirma kelionė pas dabartinę žmoną, kuri dabar yra japonologė – tai palengvino situaciją.
– Jūs anksčiau pristatėte parodą apie Japoniją, gyvenote skirtinguose jos regionuose. O kuo išskirtinis Jums yra Taivanas? Kodėl būtent šią šalį pasirinkote savo parodai?
– Na, Pasirinkimo priežastis labai paprasta, praktinė, nes gyvenant Japonijoje, kai buvome apsistoję, išpuolė ilgos nacionalinės atostogos. Japonai turi vadinamąjį auksinį savaitgalį, kai supuola kelios šventės į vieną krūvą, prasiilgina daug atostoginių dienų. 2019 metais, istoriškai žvelgiant, buvo vienos ilgiausių atostogų japonams, nes buvo ne tik auksinė savaitė, bet ir paskutiniai senojo imperatoriaus valdymo metai. Todėl šia proga taip pat prisidėjo keletas laisvų dienų, iš viso gavosi 10, kas japonams yra labai baisu. Jie nebežino, ką daryti per laisvas dienas.
O mes nusprendėme, kad išnaudosime tas dienas keliavimui ir susiradome patogius skrydžius į Taivaną, kadangi jis nėra taip toli nuo Japonijos. Skrydžiai truko mažiau nei 4 valandas. Nei aš, nei mano žmona nebuvome ten buvę anksčiau. Atvykome į pietinį Taivano galą, išvykome iš šiaurinio, ir per mūsų apsistojimo laikotarpį, gana intensyviai ir nemažai apžiūrėjome. Tuo metu tai buvo atostoginė, poilsinė ir per brūkšnelį pažintinė kelionė, bet aš jau buvau įpratęs fotografuoti ir fiksuoti tuos vaizdus. Parsivežiau jų šiek tiek su savimi grynai sau, atminčiai. Bet gavosi kitaip. Ir kai jau prasidėjo ryšių intensyvėjimas su Taivanu, prasidėjo pokyčiai Lietuvos ir Taivano draugystėje, supratome, kad būtų prasminga daugiau papasakoti apie šią šalį. Kaip tyčia, tam pasitarnavo mano sukaupta mini kolekcija, kurios keletą kadrų ir pristatau. Tai nebuvo labai apmąstytas žvilgsnis į ateitį. Tiesiog gražūs, įdomūs, nekasdieniai, šalį pristatantys momentai, kurie nugulė, o paskui buvo atrinkti ir į parodą.
– Iki dabar visuomenėje, ypatingai politiniame lauke, vis dar galima sulaukti įdomių pasisakymų apie šią valstybę. Ar galima teigti, kad šia paroda išreiškiate savotišką palaikymą Taivanui?
– Bijau labai prisikalbėti. Bet kai tik yra klausimas, aš visada atsakau, kad taip, Taivanas yra šalis, valstybė ir galime eiti į diskusijas, kiek tai yra Kinijos liaudies respublikos provincija, kaip ją reikėtų traktuoti. Bet aš nuoširdžiai laikausi pozicijos, kad tai yra valstybė. Be abejonės, su šia paroda aš stengiuosi ne tik parodyti palaikymą, ne tik pateikti savo poziciją, bet kartu įvesti žmones į tą kontekstą. Parodyti, koks yra Taivanas, kodėl mes apie jį turėtumėme kalbėti kaip apie šalį, kaip apie kitokią teritoriją, valstybę, nei didžioji žemyninė Kinija. Sakykime, vizualiai išreikšti argumentai tik prisideda prie tos pozicijos, kad mums dar reikia sužinoti, dar turime prikaupti žinių.
Praeitų metų vasaros metu kilo klausimai ne tik apie Taivaną, kodėl mes turėtumėme su juo draugauti, bet iš viso, kokia tai šalis? Ką mes, be to, kad ji pykstasi su Kinija, žinome? Visi tokie klausimai krapšto tik patį paviršių, o pagrindas lieka nesuvoktas. O Taivano istorija ilga, momentais panaši ir į Lietuvos, kalbant apie kovą už valstybingumą, išsivadavimą iš teroro. Taivane buvo baltojo teroro laikotarpis, kada žmonės, kitatikiai, kurie mąstė neparankiai valdančiajai partijai, buvo persekiojami, ir tai truko iki pat 9 dešimtmečio pabaigos. Tai buvo nuolatinė priespauda, kaip mes sakytume, KGB laikai, kai enkavėdistai persekiojo žmones. Aišku, NKVD buvo anksčiau, bet vėliau KGB, visas saugumas... Juk tas pats buvo ir Lietuvoje. Tad taivaniečiai žino, ką reiškia būti nuolatinėje baimėje ir tas laisvės ir kitokio mąstymo poreikis ten buvo. Tą patį turėjome ir mes. Tai vienas iš argumentų, kodėl mes turėtumėme nespjauti į Taivaną. Aišku, apie tai turėtumėme kalbėti ne tik nuotraukų pagalba, reikėtų, galbūt, paskaitų ciklais tai žmonėms pristatyti. Tad šis mano pabandymas yra labiau populiariai žvelgiant, populiariai pristatant, bet su ta mintimi, kad užkabins. Kad bus pritraukta ta tolima Taivano sala, Farmoza sala prie mažos Lietuvos. Mažas Taivanas, maža Lietuva. Tautų draugystė. Tokia idėja.
– Girdėjau Jūsų žodžiuose daugiskaitą. Kaip suprantu, nors idėja gimė būtent Jums, bet kažkas Jus paskatino tai įgyvendinti.
– Taip, tai buvo mūsų Azijos studijų centro bendra iniciatyva. Kadangi stengiamės vienais ir kitais būdais išnešti iš universiteto sienų ir pristatyti plačiajai publikai Rytų Aziją arba tiesiog Aziją, tai dažniausiai tai būna su Japonija, Korėja, arba ilgą laiką tai buvo su žemynine Kinija. Ir galiausiai mes supratome, kad Taivanas irgi svarbus, bet neturime jam pakankamai paskirtų renginių. Vienas iš tokių variantų ir buvo per parodą. Paskatintas studijų centro vadovo Lino Didvalio ėmiausi nuotraukų atrankos, ir vėliau, žinoma, gamybos ir pristatymo. Galima sakyti, kad tai kolektyvinė idėja. Nebuvo taip, kad aš nusprendžiau, aš padariau ir dabar visur ją kišiu. Ne, tai tikrai buvo apgalvotas žingsnis.
– Ar nebijote, kad Jūsų menu gali būti pasinaudota politiniams tikslams? Ar jūs nieko prieš?
– Žinote, viską gali panaudoti prieš tave. O tokį propagandinį žingsnį kaip nuotraukos už Taivaną atitinkamos grupės gali įvertinti labai neigiamai. Aš to nesureikšminu. Tai nėra labai stipriais politiškais žodžiais išreikšta mano retorika, niekaip neužaštrinama. Šalies grožį, kaip aš ją įsivaizduoju, matau savo akimis, pristatau lietuvaičiams. Žinoma, kažkas gali sakyti, kad tai eina prieš nustatytas tarptautinio bendravimo normas ar, kad Lietuva kaip šalis neturėtų bendrauti su Taivanu, kaip šalimi, nes jos net nėra. Mano žodžius galima iškraipyti kaip tik norima, aš nelabai tai sureikšminu. Kas blogiausiu atveju nutiks? Manęs neįleis į Kiniją?
– Tikiu, kad dauguma supras Jūsų norimą ištransliuoti žinutę.
– Tikėkimės. Kitaip sakant, yra tų, kurie nebandys suprasti ar nesigilins. Tikiu, kad didžiajai daugumai nėra skirtumo, kaip mes traktuojame Taivaną. Gal labiau yra pyktis dėl kokių nors ekonominių priežasčių, kad mes apleidome Kinijos rinką ir išmainėme į Taivano. Ir tai nebėra gilinamasi toliau: kokia tai šalis, kokie žmonės, gamta ar kultūra. Bet gal kitai daliai, kurie nėra pernelyg piktai nusiteikę, tai, kas pristatoma, gal bus visai prie širdies. O kas ten žino.
– Fotoaparato pagalba esate užfiksavęs nuostabių vaizdų ne tik savo dabartiniams darbams, tačiau dar ir anksčiau, studijų laikais. Kada gimė meilė fotografijai?
– Aš manyčiau, kad tai prasidėjo nuo kelionių. Pats keliavimo intensyvumas siejamas prie tos pačios istorijos. Istorijos studijų laikais buvo tradicija keliauti į vieną ar kitą regioną su fakulteto bendruomene. Dabar turime LRT projektą, kada yra keliaujama jogailaičių ar LDK žemių keliais. Mes jau seniai tai darėme su fakultetu, seniai buvome apvažiavę šias vietas. Žinoma, ne visą plačiąją Europą, bet Pabaltijį, Lenkijos teritorijos. Buvo kelionių ir į Baltarusiją, Ukrainą. Viskas buvo matyta, jei taip labai hiperbolizuojant, bet pati idėja jau buvo įgyvendinama. Prisijungus prie tų kelionių supratau, kad yra tiek daug visko gražaus, kad fiziškai neatsiminsi. Jau tada kirbėjo noras pradėti fiksuoti tuos vaizdus. Kai atsirado galimybė, įsigijau šiek tiek geresnį aparatą, kad vaizdas būtų ne tik prisiminimams, bet ir tenkintų estetiškai bei technine prasme. Ir, kad taškų būtų pakankamai, kad nuotraukoje nebūtų kokio išsiliejusio debesėlio. Tai buvo tarp meninio polėkio, praktinės panaudos ir technologinio idealizmo. Visa tai susilieja į mano požiūrį apie fotografiją ir norą fiksuoti.
– Tuo pačiu metu kuriate ir tam tikrą archyvą ateities kartoms.
– Turbūt, galime ir tai traktuotis. Nes tai, kas išeina į viešumą yra tik maža dalis, net jeigu viešinant ant feisbuko sienos. Kartais ką nors pasidalinu. Tai būna viena nuotrauka iš dešimties, dvidešimties, tiktai atrinkta iš konkrečios vietos. Kiek dar gausybių yra likusių, arba nevertos, dubliuojasi ar pan., bet pats archyvas yra didelis. Kiek jis yra vertas ateities kartoms, galbūt kažką būtų prasminga palinkti. Bet grįžtant prie to paties, tai labiau yra apie tai, kaip aš matau, įsivaizduoju, kas yra verta. Labai subjektyvu, tai nėra kažkas tokio, ką galėtume ypatingai pristatinėti, bet netgi paskaitų metu stengiuosi, kad būtų galima kažką pateikti. Jei pristatinėju studentams Taivaną, galiu pasiimti savo nuotrauką, nebijai pažeisti kažkieno autorines teises, jei kas nors, kada nors paklaustų. Pristatai vieną ar kitą Japonijos aspektą, vėlgi, ištrauki savo nuotrauką ir žinai, kad gali plačiau apie tai kalbėti. Jei laikytumėme studentus kaip ateitį, o tai ir yra mūsų ateitis, tai tam tikra panauda ateities kartoms jau kaip ir vyksta.
– Iki šiol Jus pristato kaip lektorių, studijų vyresnįjį koordinatorių, politikos mokslų daktarą. Ar ateis diena kai prieš visa tai, visų pirmiausia, stovės žodis fotografas?
– Geras palinkėjimas. Čia reiktų klausti, kas yra tas fotografas šiais laikais, nes kai kiekvienas turime fotoaparatą kišenėje, išmaniojo telefono formoje, turbūt kiekvienas ir esame fotografas. Nebent tai būtų klausimas apie fotografą kaip menininką, profesionalą, kuris iš to valgo duoną, ar už produkciją gauna atlygį. Manau, nuo to galima sieti žmogų su fotografija. Man, kol kas, tai yra labiau hobis, noras pasidalinti džiaugsmu, kurį patiriu fotografuodamas ir lūkestis, kad ir žmogus, žiūrėdamas į nuotrauką taip pat džiaugsis ar atras tam tikrą bendrumą. Tai mane pastato į gana mėgėjišką poziciją. Galbūt kada nors būsiu fotomenininkas, bet kol kas tarp įgyvendinamų tikslų to nesu įsirašęs. Būna, kad kartais pristato ir kaip fotografą, bet tuomet gana skeptiškai vertinu patį terminą. Kiekvienas iš mūsų gali būti toks.
– Išvykęs praleidžiate tikrai nemažai laiko. Ar galėtumėte Japonijoje, Taivane ar bet kurioje kitoje Rytų Azijos šalyje pasilikti „su visam“? Kodėl?
– Jei trumpai, tai ne. Yra įvairių priežasčių, kodėl pasilikimas su visam nėra opcija. Bet pagyvenus, kad ir trumpai, bendrai sudėjus išeina 1,5 metų, aš esu giliai įsitikinęs, kad man, žemaičiui, vis tik Lietuvos žemelė yra patogesnė ir savo taką aš mieliau pritaikau Lietuvos kontekste. Dalinuosi su visais, kurie nori tai matyti, bet save labiau siečiau su savų žmonių švietimu, kiek tai įmanoma padaryti. Japonija yra didelė, ji turi gausybę talentų, nors aš nesu ypatingas talentas, bet, aš manau, kad kiek galima, tiek reikėtų prisidėti prie savosios tautos, savų žmonių plėtimo įvairiais aspektais. Ir gyvenimas Japonijoje nėra toks paprastas, arba tu esi pasiruošęs prisitaikyti prie jo, prie įvairių socialinių normų, kurios ne kiekvienam yra savaime suprantamos. Aišku, yra tokių, kuriems tai yra lengva padaryti. Savęs tokiu nelaikau. Šioje vietoje save laikau nelanksčiu, bet linkiu labai didelės sėkmės lietuvaičiams, nusprendusiems likti dirbti Japonijoje. Tikiu, kad su užsispyrimu tai pavyks. Man, žinau, kad nepavyktų. Net ir nevargstu.
