– Kazio Binkio teatras gyvuoja beveik 90 metų, jis įsikūrė dar 1936 m. Kokia yra Jūsų teatro ilgaamžiškumo paslaptis?
– Vadovai sugebėdavo uždegti savo aktorius teatrine veikla ir, kad ir kokios grėsmės ištikdavo šią trupę, viskas baigdavosi dideliais protestais, pastangomis, naujomis pažintimis tam, kad būtent šis Kazio Binkio teatras išliktų. Viskas buvo žmonių rankose: vadovų, aktorių ar tiesiog mylinčių teatrą.
– Suprantu, kad remiatės ne tik savo patirtimi, bet ir istorija.
– Šiame teatre aš esu nuo gimimo. Mano abu tėveliai vaidino šiame teatre, ten susituokė, ten mama mane nešiojo įsčiose. Būdama 4 metukų aš sukūriau savo pirmąjį vaidmenį pas Rimantą Štarą. Kaip ir minėjau, aš teatre nuo pat gimimo su tam tikromis pertraukomis. Tad tikrai daug mačiau ir žinau apie visą šio teatro istoriją, nes tai koja kojon ėjo kartu su manimi.
– Galima teigti, kad teatras Jūsų kraujyje, ar ne?
– Aš juokauju, kad į sceną mane atnešė dar įsčiose, o išneš, ko gero, tik kai išeisiu iš gyvenimo. Čia mano antri namai, žinomas kiekvienas kampas, kvapas, visas pastatas vaikystėje ir jaunystėje apibėgiotas ir išnarstytas. O kalbant ne tik kaip apie pastatą, aš tikrai išgyvenau tą istoriją, daug mačiau ir pažinojau.
– Minėjote, kad teatras neišvengė sukrėtimų, teko patirti net aktorių streikus. Jūsų nuomone, su kokiu didžiausiu iššūkiu teko susidurti tam, kad teatras išliktų?
– Nuo pat mano vaikystės teatras išgyveno daugybę sukrėtimų. Na, ko gero, ne tik teatras, bet ir pats kultūros centras plačiąja prasme. Juk tai, kas paliesdavo visus kultūrinius kolektyvus, paliesdavo ir mūsų teatrą. Tikrai buvo daug grėsmių, nutikimų, bet tikriausiai sunkiausias laikotarpis buvo 2003 m. Tada aš jau buvau pastačiusi 2-3 spektaklius ir būtent tais metais Kauno savivaldybė nusprendė naikinti visus kultūros centro kolektyvus, atimti etatus iš vadovų.
Tas pats atsitiko ir su mūsų, Kazio Binkio, teatru. Likome be vadovo. Bet staiga tuometinis kultūros skyriaus vedėjas Sigitas Šliažas pasiūlė gelbėti teatrą bei įsteigti nevyriausybinę organizaciją. Na, ir teatras tarsi skilo. Liko suaugusiųjų grupė, o aš likau vadovauti jaunimui. Tad nuo 2003 m. aš vadovauju, per šį laiką jaunimas užaugo, išsivystė antra eksperimentinė teatro suaugusiųjų grupė, ir mes taip ir dirbome. Rimantas Štaras vadovavo suaugusiųjų teatrui, o aš – Kazio Binkio teatro nevyriausybinėms organizacijoms – jaunimui ir eksperimentinei grupei. 2020 m. Rimantas Štaras dėl sveikatos problemų išėjo iš vadovų pareigų, todėl kultūros centras man suteikė galimybę tapti oficialia Kazio Binkio teatro vadove. Tad tarsi gaunasi dualizmas, lyg ir tas pats teatras, bet dviem grafikais. Juk maždaug nuo 2000 m. vadovauju ir dirbu su įvairių žanrų spektakliais ir režisuoju.
– O ar šiandien Kazio Binkio teatras taip pat yra suskirstytas į pogrupius?
– Šiuo metu turime moksleivių grupę, kuri po virusinio laikotarpio yra labai silpna. Juk vaikai negalėjo lankyti užsiėmimų per pandemiją, tad kažkas pasirinko eiti kitu keliu, kažkas kitų draugų susirado, kažkas tiesiog užaugo. Na, o po šio laikotarpio man dar nekyla rankos rinkti naują moksleivių grupę, tačiau, manau, kad pavasarį vėl pradėsime daryti mokymus jaunimui. Per pandemiją taip pat neliko eksperimentinės grupės, todėl liko viena moksleivių ir suaugusiųjų grupė.
– Svarbu paminėti, kad esate vienintelis mėgėjiškas teatras Kaune ir, nors vadovo poziciją užėmėte tik 2020 m., kaip manote, kodėl per tiek laiko išliko būtent Jūsų vaidinančiųjų grupė?
– Man atrodo, vienintelis kriterijus yra vadovo meilė savo darbui, užsispyrimas, kantrybė ir žmonių poreikis – visa tai ir veda tikslo link. Taigi teatro entuziastai ir vadovai, kurie tvirtai eina pirmyn, neišsigąsta, nepalūžta ir atlaiko visus vėjus, grasinimus, taip išlaikydami didelę meilę teatrui . Mano meilė teatrui, ko gero, net nostalgiška, nuo vaikystės. Turiu nerašytą pareigą, kad teatras turi išlikti, kol tik galėsiu tai „pavežti“. Prie to aš ir Rimantas Štaras dirbome paskutinius sunkiausius dvidešimt trejus metus.
– Suprantu, kad visą šį laiką turėjote tvirtai atlaikyti savo poziciją.
– Nenoriu sau kabinti medalio. Mano vadovas Rimantas Štaras mane paskatino rinkti jaunimo grupę dar prieš 2000 m., kai pradėjau režisuoti. Ir tikrai buvo visko: audrų, iššūkių, ašarų, noro viską mesti. Teko net kreiptis į merą su prašymu neišmesti kolektyvo iš patalpų, bet supratimas, kad žmonėms to reikia, padeda. Jie kreipdavosi, klausdavo kuo man gali padėti, ką galėtų padaryti, kur turėtų kreiptis. Na, juk tu vienas nieko negali, ypatingai mėgėjų kolektyvuose. Pirmiausia turi atsiklausti trupės žmonių, narių, be kurių nieko nebus.
– Tęsiant temą apie pasirenkančius ateiti į Jūsų kolektyvą, ar teatro nariu gali tapti kiekvienas norintis?
– Aš esu įsitikinusi tuo, kad mėgėjų teatre vaidinantys nėra blogesni už profesionalus. Oho, kokių pas mane yra žmonių ir kaip jie galėtų pasigalynėti su profesionalais. Bet jei ateina žmogus, kuris labai nori vaidinti ir tuo dega, kur jam daugiau eiti? Čia aš turiu užduotį ir galiu jam sukurti terpę, kaip vadovė, kurioje jis gali surasti savo vietą, save išreikšti teatro metodais ir pan.. Svarbu, kad žmogus jaustųsi laimingas, reikalingas. Tai mano pareiga. Bet būna labai liūdna, kai aš šią pareigą įvykdau, žmogus suvaidina premjeroje ir po jos pasako, kad viso to jam daugiau nereikia. O juk po premjeros kiti kolektyvo nariai nori vaidinti toliau, viskas pastatyta, kostiumai, dekoracijos padarytos. Mes norime visą šį darbą parodyti platesnei visuomenei. Esame taip ne kartą nudegę ir būna labai liūdna, todėl jau antri metai laikausi principo, kad į pagrindinę grupę patenka tik baigę pusės metų trukmės mokymus paruošiamojoje grupėje. Na, o įvesti naują žmogų tam, kad nemirtų spektaklis po vieno parodymo, yra atskiras, didelis ir sunkus darbas.
– Suradote išradingą būdą ne tik patikrinti tą teatro entuziastą, kuris taip nori vaidinti, bet ir apginti savo darbą.
– Taip, ir aš manau, kad tas, kuris čia ateina suvaidinti tik vieną kartą, jam paprasčiausiai per pusmetį pabos laukti. O jei tu esi tikras entuziastas, gali 2-3 metus būti be vaidmens, eiti, stebėti, daryti, kiek gali ir pagaliau sulaukti savo valandos. Jei tu tikrai tuo degi, vien buvimas toje aplinkoje, veiksme tau bus meilė, džiaugsmas. Prisimenu save vaikystėje, kai stebėdavau spektaklių pastatymus, aš tiesiog prarasdavau laiko nuovoką, tai atrodė kažkas nepaprasto ir man nieko daugiau nereikėjo.
– O kaip elgiatės, jei matote, kad atėjęs žmogus yra visiškai negabus vaidybai, tačiau turi begalinį norą būti teatro scenoje?
– Susiduriu su iššūkiais stengdamasi, kad kiekvienas rastų savo vietą scenoje. Bet būna ir taip, kad žmogus tiesiog nori būti teatre, ir dirba ne tik scenoje, bet ir užkulisiuose: su muzika ir pan. Juk teatre yra ir apšvietimas, ir dekoracijos, viskas labai platu. Pas mus yra žmonių, kurie su dideliu malonumu atlieka šiuos darbus, nes tiesiog nenori eiti į sceną, o kai kurie net ir negali, nes juos kausto scenos baimė, kurią jie nugali tik po kelių metų. Taigi sprendimas visada atsiranda, jei žmogus tikrai nori. Tai mano pagrindinis kriterijus – tikras, nuoširdus noras ir degimas tuo, ką darai.
– O koks yra dabartinis teatro repertuaras? Kokius kūrinius, pjeses renkatės?
– Turime nemažai spektaklių, kurie vis dar gyvuoja: ir didesnių, ir mažesnių. Bet ką labiausiai norėčiau paminėti, tai spektaklį, pastatytą pagal Regimanto Kaškausko pjesę „Šiurpūs įvykiai Pabališkių karčiamoje“, kuri yra parašyta pagal senovines, 18 a. pabaigos pasakas, padavimus, patarimus. Mes perteikiame šią etnografinę pjesę, senolių mokymus apie velnią, kodėl jo reikia bijoti, taip pat prie ko priveda žalingi įpročiai ar neteisingi pasirinkimai. Kūrinys labai gražiai žiūrisi, žiūrovai jį gerai priima, tad tenka su šiuo spektakliu pavažinėti po Lietuvą.
Taip pat norėčiau išskirti pernai pastatytą spektaklį „Spąstai“, kurį sukūriau bendradarbiaudama su Lietuvos Carito organizacija ir nagrinėdama teismines bylas. Tai yra 45 minučių pastatymas, skirtas kovai su prekyba žmonėmis. Spektaklyje rodome kelias pagal tikrą medžiagą parašytas istorijas, kurias sujungiame ir pasakojame, kaip neįkliūti į prekybos žmonėmis tinklą. Tai labai aktualu šiuo metu, kai aplink vyksta karas, išgyvenome pandemiją, susiduriame su pabėgėliais, o ir mūsų agresoriai nesnaudžia ir bando pasinaudoti situacija, išnaudodami patiklius pažeidžiamus žmones, ne tik jaunus, bet ir pagyvenusius. Čia vienas iš rimtesnių mūsų kūrinių.
Turime ir vieną komediją – lengvo pobūdžio spektakliuką, trunkantį 45 minutes apie skirtingos patirties jaunos ir senos moters draugystę.
– Turite tikrai platų repertuarą, bet grįžtant prie prekybos žmonėmis temos. Kas Jus paskatino rinktis tokią rimtą temą savo spektakliui?
– Šį pasakojimą tikriausiai reikėtų pradėti nuo penkerių metų senumo istorijos. Kolektyve turėjome mergaitę katechetę iš Lietuvos Carito, kuri kreipėsi į mane keletą savaičių prieš spalio 18-ąją – kovos su prekyba žmonėmis dieną. Jos organizacija norėjo, kad mes paruoštumėme 2-3 nukentėjusių žmonių pasakojimus apie jų patirtį. Ir kai ji man atsiuntė medžiagą, aš supratau, kad per dvi savaites pastatyti šiuos monologus būtų nuodėmė: mes nesuprastume, kas vyksta, mes neišgyventumėme to, būtų netikra, nepatikima ir paviršutiniška.
Na, bet po poros metų aš pradėjau taikomojo teatro magistrantūros studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Klaipėdoje. Ir kai turėjau paruošti savo diplominį darbą, remdamasi visais taikomojo teatro metodais, aš net neabejojau, kad bendradarbiausiu su Lietuvos Caritu, Šv. Mortos grupe ir kad tai bus dokumentinis, prevencinis spektaklis būtent šia tema. Čia naudojau vieną iš taikomojo teatro formų – proceso dramą, kuri ypač aktuali gimnazistams: proceso metu jie išmoksta apsiginti, sužino, ką daryti esant panašiai situacijai.
Šis projektas sudarytas iš trijų dalių: forumo teatro sesijos, dokumentinio spektaklio ir proceso dramos „Spąstai“. Taigi su aktoriais pradėjome gilintis į pateiktą informaciją, mano kolektyvo nariai įsijautė, po repeticijų jie išeidavo išsikrovę, „tušti“. Pirmos repeticijos tikrai buvo sunkios. Mano sukurtos situacijos buvo iš tikrų baudžiamųjų bylų, tikros medžiagos ir savo aktorius aš pastūmėdavau į tas situacijas. Vieni būdavo agresoriai, o kiti aukos, tarkim, išvežta mergaitė, kurią žada parduoti prostitucijai. Teatro nariai tarsi patenka į agresoriaus pinkles ir visą spektaklį jie gyvena toje atmosferoje.. Tai buvo ilgas improvizacijų ir repeticijų laikotarpis, tikrai, bet po to aktoriai jau buvo patyrę ir žinojo, ką daro. Tad taip ir buvo viskas. 2022 metų spalio mėnesį šį spektaklį rodėme Vilniuje, po to Kauno kultūros centre, norime jį vaidinti ir toliau, nes ši informacija labai naudinga. Aišku, visa tai aktualu ir vyresnio amžiaus žmonėms, bet ypač noriu atkreipti jaunų žmonių dėmesį, nes būtent jie yra tie, kurie greit papuola į šiuos spąstus, norėdami lengvų pinigų, kelionių, nuotykių, prabangos ir garbės. Taip pat kalbu apie vaikus iš asocialių šeimų, galbūt provincijos, kuriems atrodo, kad aplink vien geri žmonės, bet deja...
– Darote gerą darbą. Sunku įsivaizduoti, kokį psichologinį ir net fizinį krūvį atlaiko žmogus scenoje, turintis įsikūnyti į tokias situacijas. Tačiau kaip manote, koks buvo labiausiai nusisekęs Kazio Binkio teatro spektaklis? Galbūt tai ir buvo „Spąstai“?
– Na, reikėtų paklausti žiūrovų, kas geriau: ar kai tave šiurpina, ar kai tave juokina ir linksmina? Ar mes galime tai pasirinkti? Aš manau, kad tai galėtų būti keli spektakliai, pvz., yra spektaklis/pokštas „Uošvė rojuje“, prie jo tiek laiko sugaišau, o gavosi paviršutiniškas bajeriūkštis. Bet jis puikiai tinka žiūrovams, kuomet yra šventės, Kalėdos, Naujų metų vakarėliai, ir mano „Spąstai“ būtų ten visiškai ne vietoje. Bet kas geriau, būtų sudėtinga atsakyti. O kas labiausiai pavyko, turėtų atsakyti žiūrovas, ne mes patys. Mums, kai pradedame statyti spektaklį, būna labai keista, nes atrodo, kad nieko nebus, bet po kurio laiko tas spektaklis tampa neatsiejama mūsų dalimi. Tai mūsų bendras darbas, kuriame aš viena esu niekas. Aš tik dirigentas, be kurio orkestras negrotų, bet be mano kolektyvo apskritai nieko nebūtų.
– Iš Jūsų pasakojimų susidaro įspūdis, kad esate stipri bendruomenė.
– Aš labai džiaugiuosi, kad ji yra ir tikiuosi, kad kažkaip pasieksime tą teatro gyvavimo šimtmetį. Kaip nors sulauksime.
– Net neabejoju. Kalbėdama užsiminėte ir apie savo žiūrovus, kurie yra svarbi teatro dalis. Koks yra Kazio Binkio teatro žiūrovas?
– Labai įvairus: ir jaunimas, ir vidutinio amžiaus, ir senesnis. Mūsų žiūrovas yra pats geriausias koks tik gali būti: atleidžia visas klaidas, džiaugiasi kiekvienu pasiekimu ir myli mus, bet ir nekenčia, bara ir glosto. Šie žmonės yra mūsų pipirai ir druska, cukrus ir visa kita. Mes jį mylime, kad ir koks jis bebūtų, ir stengiamės dėl jo.
