Šaltą sausio naktį Šeron Lemkė išeina į savo namo kiemą stebėti visiško Mėnulio užtemimo, tačiau jos dėmesį patraukia kitas keistas reiškinys. Pro kaimynų virtuvės langą ji išvysta mažą mergaitę, kuri plauna indus pasilipusi ant kėdės. Bet juk Flemingų šeima neturi tokio amžiaus dukters, o net jei ir turėtų, kodėl vaikas tokiu vėlyvu metu užsiimtų namų ruoša?

Šeron panūsta žūtbūt sužinoti, kas dedasi aukšta tvora apjuostuose Flemingų namuose ir kas ta paslaptinga mergaitė, kurią ji matė mėnesienos šviesoje. Pas Šeron apsistojusi dukters globotinė Nikė taip pat pastebi įtartiną veiklą kaimynų name. Pranešusios apie tai Vaikų teisių apsaugos tarnybai, jiedvi nesulaukia skubios pagalbos. Tad Šeron su Nike nusprendžia viską išsiaiškinti pačios.

„Mergaitė mėnesienoje“ – gyvenimiška knyga, kurioje netrūksta intrigų, painių klausimų ir sudėtingų situacijų. Taip pat neapsieinama be emocijų ir jautrių temų. Daug dėmesio skiriama suaugusiųjų santykiams su paaugliais, taip pat beglobių vaikų gyvenimo sąlygoms ir jausmams. Patraukliai sukurti veikėjai kelia simpatiją, nors ir nėra tobuli ar neklystantys. O kelios iš pirmo žvilgsnio nesuderinamos siužetinės linijos galiausiai susidėlioja į vientisą paveikslą ir užpildo trūkstamas istorijos detales.

Knygą iš anglų kalbos vertė Eglė Gabrilavičiūtė.

Mergaitė mėnesienoje

Kviečiame skaityti knygos ištrauką.

Iki to vakaro Šeron per daug apie juos negalvojo. Jos ir kaimynų galiniai kiemai ribojosi, tačiau iki šiol bendrauti neteko. Iš užrašo ant pašto dėžutės žinojo, kad jų pavardė – Flemingai. Kartais pravažiuodama gatve prabėgomis pamatydavo kaimynus: moterį – liekną raudonplaukę su prabangiai atrodančia trumpų plaukų šukuosena, vyrą – niūraus veido verslininką, jų sūnų – nutukusį, rūškaną paauglį ir mažą amsintį šunelį. Pagūglinusi sužinojo, kad sutuoktinių vardai – Siuzetė ir Metju. Kad ir kiek naršė internete, neaptiko jų sūnaus vardo, na, bet tai nebuvo svarbu.

Kartais matydavo, kaip kaimynų sūnus vedžioja šuniuką, šis bėgioja įtempdamas pavadėlį, o paauglys su apsmukusiu džemperiu eina susikūprinęs, lyg jo pečius slėgtų sunki našta. Poną ir ponią Flemingus regėdavo labai retai. Kartais pastebėdavo Metju besitvarkantį kieme, nors dažniausiai užmatydavo juos išvykstančius arba grįžtančius namo – kai Siuzetė įvažiuodavo į kiemą savo sidabriniu „Audi“ automobiliu arba jos vyras statydavo juodą vidutinio dydžio „Toyotą“ su namu susietame garaže, paskui išsiimdavo iš bagažinės portfelį.

Žmonės kaip žmonės.

Aukšta medinė tvora juosė galinį kiemą ir saugojo nuo pašalinių žvilgsnių. Viena gyvenanti pensinio amžiaus moteris su kaimynais neturėjo nieko bendro, tiesiog iš prigimties buvo smalsi. Pastaruoju metu jos socialinis gyvenimas susidėjo iš draugiškų susimojavimų su kaimynais, pietų ir ėjimo į kiną su senomis bičiulėmis, sekmadienio pamaldų bei dažnų pokalbių telefonu su dukterimi Eime, kuri gyveno Bostone.

Tą vakarą ji ketino pažiūrėti kruvinuoju vadinamą visišką Mėnulio užtemimą, apie kurį visi kalbėjo. Net kasininkė bakalėjos parduotuvėje užsiminė – sakė, bus giedra naktis ir Mėnulis puikiai matysis.

Vienuoliktą vakaro Šeron apsiavė žieminius batus, apsivilko paltą, užsimovė pirštines – pasiruošė keliauti į lauką, kad geriau matytų Mėnulį. Atrodė kvailoka taip apsikūtoti, juk eina tik į galinį kiemą ir tik kelioms minutėms, bet kitaip neįmanoma – sausis Viskonsine neretai būna labai žvarbus, o šįvakar termometras rodė dviženklį skaičių. Geriau apsitūloti nei sušalti.

Tinkamai apsitaisiusi, atvėrė duris į galinį kiemą, išėjo į lauką ir uždarė duris, kad neišbėgtų katinas. Virš galvos stūksojo nakties dangus, šaltyje spindėjo žvaigždės ir ryškus Mėnulis – lyg sunokęs persikas, kurį laikas nuskinti. Prasidėjo užtemimas – kraštelį Mėnulio jau dengė šešėlis. Mėnulis buvo rausvai oranžinio atspalvio, o ne žadėtojo kraujo raudonumo, šiaip ar taip, reginys stulbinamas. Apimta pagarbios baimės, ji žvelgė į nepaprastą grožį.

Po kurio laiko nusimovė pirštines ir išsiėmė iš kišenės mobilųjį telefoną. Kai ekrano viduryje sufokusavo Mėnulį, vaizdą padidino ir užfiksavo. Deja, nuotrauka nė iš tolo neatspindėjo tikrojo įspūdžio. Kai kuriuos dalykus geriausia stebėti gyvai, o ne fotografijose.

Šeron nuleido telefoną, bet tuomet jos dėmesį patraukė apšviestas langas kaimynų name – virtuvėje kažkas matėsi. Ji prisimerkė, norėdama geriau įsižiūrėti. Mergaitė rankomis plauna indus. Nedidelė – kokių penkerių ar šešerių metų? Tokiu atstumu sunku pasakyti, tačiau ten tikrai ne suaugęs žmogus ir net ne paauglys. Sprendžiant iš proporcijų, mergaitė pasilypėjusi ant kėdutės. Šeron buvo įsitikinusi, kad Flemingai turi vieną vaiką – paauglį. Ar gali būti, kad jie augina antrą, apie kurį ji nežinojo? Vargu, pamanė. Gal turi svečių? Galimas daiktas, tik kodėl tokia maža mergaitė plauna indus vienuoliktą valandą vakaro?

Iš tos vietos, kur stovėjo, Šeron padarė kelias mergaitės nuotraukas, tada nulipo nuo verandos ir patraukė per galinį kiemą. Sulig kiekvienu žingsniu girgždėjo purus sniegas, kas kartą įkvėpdama jautė, koks ledinis oras. Netoli tvoros turėjo padariusi pakeltą lysvę, aptvertą pabėgiais. Ji pasilypėjo ant pabėgio, atsargiai pasistiebė ant pirštų galų, iškėlusi telefoną palaukė, kol ekrane pasimatė kaimynų virtuvės langas. Kai kamera automatiškai sufokusavo vaizdą, bakstelėjo mygtuką.

Jai tebežiūrint, lange pasirodė antras žmogus – namų šeimininkė. Regis, Siuzetė piktai palinko į mergaitės pusę. Moters lūpos greitai judėjo, vaikas susigūžė. Šeron be garso aiktelėjo, kai ponia Fleming sugriebė mergaitę už rankos ir parodė į kažką virtuvėje, ko Šeron negalėjo įžiūrėti. Po sekundėlės abi dingo iš akių.

Ką visa tai reiškia? Kaip keista.

Šeron parėjo į vidų, nusivilko žieminius drabužius, nusiavė batus ir įsitaisiusi ant sofos ėmė žiūrinėti darytas nuotraukas. Iš tiesų Mėnulis jose neatrodė nė iš tolo taip įspūdingai kaip realybėje. Iš galinės verandos fotografuota mergaitė atvaizde tebuvo neryškus siluetas, vaiko pavidalo dėmė. Prie tvoros daryta nuotrauka – geresnės kokybės, nors vis tiek neryški. Gal ji tiesiog nemoka fotografuoti telefonu. Stengėsi neatsilikti nuo technologijų naujovių, bet retai pavykdavo. Nesuskaičiuotų, kiek kartų Eimė yra sakiusi: „Mama, tai nėra taip sunku. Tu per daug galvoji.“

Lengva jai kalbėti. Juk užaugo su technologijoms, joms vystantis mokėsi. Šeron neturėjo tokio pranašumo. Dar pamena, kaip atsirado mikrobangų krosnelės ir visi žavėjosi, jog taip greitai galima iškepti bulvių. Nors tai buvo ne keptos, o mikrobangų krosnelėje paruoštos bulvės. Taip greitai pasigaminti bulvių atrodė lyg koks stebuklas. Panašiu metu žmonės ėmė įrašinėti televizijos laidas į vaizdajuostes, kad vėliau galėtų pažiūrėti patogiu laiku, o dabar tai – pasenęs būdas. Kai viskas transliuojama belaidžiu ryšiu, įrašinėjimas į vaizdajuostę atrodo seniena, kaip ir automobilio antena.

Kurią dieną reikės pasiaiškinti, kaip naudotis transliavimo platformomis. Juk pašėlusiai patogu pasirinkti filmus, laidas ir iš karto juos pažiūrėti. Lyg turėtum namuose muzikinį automatą, tik vietoj muzikos rinktumeisi, ką nori išvysti.

Galėtų išvardyti šimtus tokių dalykų – stebuklingų technologijų bei prietaisų, kurių nebuvo jos jaunystės dienomis ir kurie dabar naudojami kasdien bei atrodo įprasti.

Šiais laikais gyvenimas labai sparčiai keičiasi, kartais sunku neatsilikti.

Vėliau, jau atsigulusi į lovą, vėl ėmė galvoti apie mažąją mergaitę. Turi būti svari ar bent jau įtikinama priežastis, kodėl vienuoliktą vakaro Flemingų virtuvėje vaikas stovėjo prie kriauklės ir plovė indus. Kokia nors priežastis tiesiog privalo būti. Tuščias laiko švaistymas apie tai mąstyti. Turbūt per daug prisižiūrėjo detektyvų ir prisiskaitė trilerių. Bet mintys nepaliovė suktis. Ji atsiduso ir galiausiai davė sau pažadą – kompromisą, kad numalšintų nerimą: jei sugalvos pagrįstą scenarijų, leis sau visa tai pamiršti. Mintyse perkratė kelias idėjas, galiausiai ties viena apsistojo. Pamanė – galbūt mergaitė yra atvykusi paviešėti giminaitė. Gal ji atsikėlė iš lovos, norėdama atsigerti, o paskui ėmė žaisti su vandeniu. Ponia Fleming atrodė pikta ir barė mergaitę už tai, kad ši turškiasi kriauklėje, užuot miegojusi.

Taip sudėliojus įvykius, paaiškinimas atrodė visiškai įtikinamas. Neabejotinai kažkaip taip ir buvo. Nurimusi Šeron užmigo.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją