Knygoje „Kas tau nutiko?“ legendinė TV laidų vedėja, prodiuserė, filantropė Oprah Winfrey ir medicinos daktaras, vaikų psichiatras ir neuromokslininkas dr. Bruce'as Perry'is kalba apie traumų ir nepalankių gyvenimo aplinkybių poveikį. Daugelis prisiminimų ir vaikystės potyrių turi ilgalaikį poveikį mūsų, jau suaugusių žmonių, fizinei ir emocinei sveikatai. Tai, kas mums nutiko vaikystėje, leidžia gana taikliai nuspėti, su kokiais pavojais fizinei ir psichinei sveikatai galime susidurti vėliau.
Asmeniškai, atvirai ir šiltai kalbėdamiesi knygos autoriai tyrinėja, kaip tai, kas mums nutinka vaikystėje, veikia mums suaugus. Winfrey ir Perry'is skatina mus, užuot susitelkus į klausimą „Kas tau negerai?“ ar „Kodėl taip elgiesi?“, domėtis „Kas tau nutiko?“.
Abu autoriai gilinasi ne tik į naują žmonių elgesio supratimą, bet taip pat ir į trauminių išgyvenimų poveikį mūsų gyvenimui. Tai padeda kiekvienam suprasti savo praeitį ir rasti kelią į ateitį – atverti duris atsparumui ir gijimui.
Oprah Winfrey dalijasi pasakojimais iš savo praeities ir savo supratimu apie pažeidžiamumą, kylantį dėl trauminių išgyvenimų ankstyvame amžiuje. Kad geriau suprastume ir įveiktume patirtų traumų padarinius, kartu su dr. Perry'iu Winfrey meistriškai sujungia pasakojimo galią su mokslu ir klinikine patirtimi.
„Ši knyga prasideda nuo pačios Oprah pasidalinimo apie jos vaikystę. Galima įsivaizduoti, kad ta vaikystė tikrai buvo nelengva, nes kalbame apie juodaodę mergaitę Amerikoje, bet čia prisideda ne tik kontekstas apskritai visuomenės, bet ir šeimos bendravimo ypatumų: smurtas, kuris buvo naudojamas prieš vaikus, rykštės, ką mes ne taip seniai galėtume atpažinti ir Lietuvoje kaip normalius dalykus. Iš tikrųjų Oprah sako: aš visą gyvenimą supratau, kad aš tais laikais, būdama maža mergaitė, išmokau prisitaikyti ir nebūti savimi, visą laiką būti veikiama tų traumų, kurias aš patyriau, ir tapau pasaulinio lygio prisitaikėle. Padariau daugybę pokalbių, pakalbinau šimtus tūkstančių žmonių, ir visą laiką ašis buvo ta, kas yra žmogus, kaip jis formuojasi, kaip pagerinti savo gyvenimą“, – perpasakojo V. Maksvytė.
Pasak jos, svarbiausia knygos žinutė yra ta, kad nesvarbu, kokia buvo mūsų vaikystė, sprendimai yra – mes galime judėti į priekį ir gyventi kokybišką gyvenimą išsivadavę iš tos savo trauminės patirties ir tiesiog ją transformavę. „Visiems, kas domisi neuromokslu, ir kas mėgsta Oprah, nes čia tikrai yra to lengvumo ir žaismingumo, kuris jai būdingas. Tai tikrai ir moksliška, bet drauge lengva, smagi knyga“, – sakė literatūros ekspertė.
Knygoje „Pusryčiai su Seneka“ filosofijos daktaras, rašytojas Davidas Fideleris paaiškina svarbiausias Senekos, įtakingiausio stoikų mąstytojo, idėjas ir kviečia suprasti, ką reiškia prasmingas ir laisvas gyvenimas. Svarbiausiame savo darbe – „Laiškai Lucilijui“ – Seneka bičiuliui pataria, kaip susidoroti su negandomis, įveikti sielvartą, nerimą ir pyktį ir kaip atpažinti tikrąją draugystės prigimtį.
D. Fideleris kviečia mėgautis Senekos išmintimi kaip kasdieniu ritualu, tarsi energijos teikiančiu kavos puodeliu.
Seneka stoikų tradicijoje buvo unikalus tuo, kad giliai psichologiškai įžvelgė žmogaus būseną, ambicijas ir baimes. Jis buvo pirmasis žmogus Vakarų pasaulyje, tyrinėjęs vartotojiškumo psichologiją. Taip pat daug prisidėjo prie emocijų ir pykčio supratimo, kuris tebėra aktualus ir šiandien. Trumpai tariant, Seneka buvo ne akademinis teoretikas, o žmogus, kuris „viską matė“ realiame gyvenime: ir geriausias, ir blogiausias žmogaus prigimties puses. Jis iš pirmų lūpų patyrė tai, apie ką rašė, ir turėjo unikalų gebėjimą suprasti vidinius kitų žmonių motyvus. Būtent dėl to Seneka net ir po dviejų tūkstančių metų yra toks puikus vadovas šiuolaikiniams skaitytojams. Senekos laikai yra mūsų laikai. Jis – mūsų amžininkas, ir mes su juo dalijamės tais pačiais rūpesčiais.
„Seneką mes žinome kaip Antikos filosofą, stoicizmo mokyklos vieną ryškiausių atstovų, bet tai, ką jis įžvelgė, ką jis mąstė, galioja iki šių dienų – daugybė jo patarimų, pratimų, kaip pagerinti savo gyvenimo kokybę, kaip atsikratyti pykčio, kaip suvaldyti pyktį, kaip atskirti tikrąsias vertybes nuo to viso skubėjimo, kaip būti vartotojiškoje visuomenėje, nes jo gyvenamasis laikotarpis taip pat buvo labai persmelktas vartojimo kultūros. Ir kaip autorius sako, jeigu jūs atsiverstumėte Amerikos psichiatrų asociacijos tinklalapį ir ten ieškotumėte pratimų, kas galėtų padėti šiuolaikiniam žmogui, tai dauguma jų būtų paties Senekos pasiūlyti“, – pasakojo V. Maksvytė.
Thatcheris Wine'as, remdamasis psichologijos ir neuromokslų tyrimais, sąmoningumo meditacijomis ir savo asmenine patirtimi, knygoje „Monotaskingo metodas“ skatina valdyti savo dėmesį ir nukreipti jį tinkama linkme.
„Autorius, kuris yra verslininkas, rašytojas, siūlo mums atsisakyti multitaskingo. Vėlgi, neuromokslas, psichologiniai tyrimai dabar vienareikšmiškai sutaria, kad multitaskingas vargina žmones ir tikrai nepadeda mums būti produktyvesniais. Tad kuo keisti? Multitaskingą reikia keisti monotaskingu – viena užduotis vienu metu, vienas darbas vienu metu. Šioje knygoje sudėti tyrimai, pristatoma, kodėl monotaskingas veikia ir labai daug tokių paprastų žingsnių, kaip įsivesti monotaskingą į savo gyvenimą. Čia yra įvardinti skyriai – vaikščiojimas, valgymas, miegojimas, klausymasis, žiūrėjimas, žaidimas – kasdienėje veikloje kaip tas monotaskingas galėtų veikti. Tad jei skaitytumėt abi knygas, rastumėt, kad Seneka pritartų monotaskingui“, – šypsojosi V. Maksvytė.
Bestselerio „Mitybos paradoksai“ autorius Stevenas R. Gundryʼis naujoje savo knygoje „Energijos paradoksai“ kalba apie energijos spąstus, atimančius iš mūsų gyvybingumą ir verčiančius nuolat jaustis be jėgų. Daugelis žmonių nuovargį, blogą nuotaiką, „smegenų rūką“ arba svorio padidėjimą priima kaip įprasto šiuolaikinio gyvenimo būdo dalį. Nesvarbu, koks jūsų darbo krūvis ar amžius, šie simptomai nėra normali būklė. Tai yra kūno signalai, bylojantys apie organizmo funkcijų sutrikimą.
Dr. Gundryʼio nuomone, su nuolatiniu nuovargiu kovojantys žmonės beveik visada turi kai ką bendra: žarnyne prasidėjusį ir išplitusį uždegimą. Šis uždegimas padidina riziką susirgti autoimuninėmis ligomis, sutrikdo medžiagų apykaitą ir išeikvoja brangias energijos atsargas. Autorius pateikia naujus įrodymus apie mikrobiomo vaidmenį gaminant arba, atvirkščiai, sunaudojant energiją ir siūlo priemones, padedančias užgesinti uždegimą.
„Aišku, autorius suveda labai daug atsakymų į mūsų mikrobiomą, žarnyną, gerąsias ir kitas bakterijas, parodo, kaip nuo mūsų maisto galime jaustis geriau arba blogiau. Kita vertus, autorius neapsiriboja tik maistu, žiūri plačiai, įtraukia ir aplinkos poveikį, aplinkosaugos tam tikrus dalykus, tvarumą – kaip veikia šviesa, cheminės medžiagos, kurios naudojamos augalų auginime ar kokioje kitoje maisto grandinės dalyje. Ir visada pas jį yra konkrečios programos, šiuo atveju šešių savaičių programa, receptai, labai praktiškai įgyvendinami dalykai, ką man daryti, kur ta priežastis, ką man pakeisti, ar maisto produktus, ar kitus rutinos dalykus. Ką daryti, kad jausčiausi gyvybingas ir pasirengęs veikti. Atrodo, nors valgome energijos turintį teikti maistą, bet jaučiamės be energijos, kaip čia yra?“, – knygos turinį anonsavo V. Maksvytė.
