„Namų tyloj“ – A. Baltėno paroda, kurią menininkas kūrė važinėdamas po Lietuvą ir nuolat mintimis grįždamas į atokias sodybas su senomis obelimis, bijūnais prie lango bei pas žmones, gyvenančius toli nuo miestų sumaišties, tarsi „anapus istorijos“. Labiau nei žymios krašto vietos, fotografą traukia jų namų šviesa ir ramybė.
– Jūsų parodą „Namų tyloje“ buvo galima išvysti ir anksčiau. Metai iš metų ši ekspozicija klesti.
– Pirma paroda buvo 2016 m., Vilniuje, Prospekto galerijoje. Vėliau šios parodos mažos dalys buvo Alytaus muziejuje, Merkinėje ir Rumšiškėse. Maždaug po 12 fotografijų. Vieną kartą parodą kuravo Eglė Deltuvaitė ir kartu su Mindaugo Ažušilio fotografijomis ji buvo atidaryta Vašingtone.
– Kaip kilo idėja sukurti parodą apie žmones, gyvenančius toli nuo miestų? Kas paskatino rinktis šią temą?
– Kiekviena tema prasideda nuo kažkokio suvokimo, kad ji man ar galbūt kažkam kitam yra svarbi. Kaip ir šią, taip ir kitas temas, susijusias su žmonių veikla, gyvenimu, bandau fotografuoti galvoje turėdamas archyvo kūrimą apie žmones, tam tikru rakursu nušviečiant jų gyvenimą, veiklą.
Ši tema prasidėjo, iš tiesų, nuo senųjų amatų meistrų temos, kuri man buvo įdomi. Aš daug fotografavau senų buities rakandų muziejuose, senųjų Lietuvos skulptūrų ir pan. Pamažu priėjau prie žmonių veiklos ir tai buvo pirma tema apie žmones, būtent, senųjų amatų. Tad dirbdamas su tais žmonėmis įvairiose Lietuvos vietose, pakliuvau į Dzūkiją, į Marcinkonis. Sutikau Onutę Drobelienę, kuri tuo metu dirbo Nacionaliniame parke, ir dėka jos sužinojau, kad būtent tame Lietuvos regione, Šilų Dzūkuose, gyvenimas yra gana archajiškas. Na, ir tie amatai man pasidarė ne taip svarbu, kaip pats gyvenimas. Pasiūliau jai kartu įgyvendinti projektą. Nuo to ir prasidėjo paroda „Šilų dzūkai“. Su kitais žmonėmis dirbau Žemaitijoje – „Gervėčių Lietuva“, taip pat teko lankytis Trakų krašte. Turėjau daug labai malonių kompanionų, muziejininkų, kuriems esu labai dėkingas už bendradarbiavimą. Tikrai, kai kurių dėka aš ir padariau šiuos darbus. Vėliau važiuodavau ir vienas, bet pradžia vyko bendradarbiaujant.
Pradėjus fotografuoti gyvenimą, kas truko 13-14 metų, mano noras buvo užfiksuoti tą archajišką gyvenimo būdą, kurio miesto žmonės net ir nežino, kad jis buvo ar yra. Juk ir šiandien dar tai galima aptikti. Bet kuo toliau, tuo mažiau. Tie žmonės palieka mus, o kartu keičiasi ir aplinka. Seni namai sunyksta, arba vaikai perstato. Visaip būna. Labai retai jie lieka autentiški. O net jei ir lieka, gyvenimas juose vis tiek jau kitoks. Per šiuos metus pavyko sukurti archyvą iš šių regionų bei išėjo kelios knygos: „Šilų Dzūkai“, „Žemaičių gyvenimo šventės“ su Vita Ivanauskaite-Šeibutiene, vėliau „Gervėčių Lietuva“ su Saule Matuliavičiene ir Vykintu Vaitkevičiumi. Na, ir apibendrinus visus darbus, pasimatė, kad jau iš visų regionų galima padaryti bendrą parodą, pateikti žiūrovui kaip senojo gyvenimo, pasaulio vaizdą, kurio kai kas neįsivaizduoja. Tai yra ne tik ta aplinka, buities daiktai, žmonių apranga. Kartu, ko aš labai siekiau, kad žmonės pamatytų tą gyvenimo būdą. Ne tik buitį, bet ir pasaulį, kuriame gyvena šie asmenys, požiūrį į aplinką, kitus žmones. Taip pat ramumą, visko gilumą, neskubėjimą. Nežinau, ar iš fotografijų tai labai gerai matyti, bet aš stengiausi tuo remtis ir kad tai jaustųsi. Tai buvo svarbiausias dalykas.
– Jūs dažnai minite, kad buvote įleistas ne tik į pačius namus, sodybas, bet ir kaimo žmogaus kasdienybę. Jūsų nuotraukose žmonės atrodo labai natūraliai, tarsi natūrali pavaizduotos aplinkos dalis. Kaip pavyksta perteikti tokį tikrumą fotografijose? Ar žmonės nesijaudina būdami prieš objektyvą?
– Fotografavimas, šiuo atveju, buvo natūrali bendravimo pasekmė. Pats bendravimas yra svarbiau už fotografavimą. Jei nebus susitarta su tais žmonėmis, netiesiogine prasme, kad mes pasirašome sutartį, bet kad jie suprastų, kas aš toks, ko aš noriu iš jų bendraudamas. Ir jei jiems pasidaro aišku, jie su manimi ir bendrauja. Natūraliai, po kažkiek laiko bendraujant galima pradėti fotografuoti, šnekantis apie visai kitus dalykus. Tiesa, buvo situacijų, kada pokalbiai buvo labai jautrūs, gilūs, kad aš nedrįsau fotografuoti. Tų žmonių pasitikėjimas buvo toks gilus, kad fotoaparato išsitraukimas būtų nelegalus. Aš tą suprasdavau, nefotografuodavau, nors aplinka būdavo nuostabi, būtų buvę puikios fotografijos, bet tai sugriautų mūsų santykį. Man buvo svarbiau likti bičiuliais su tais žmonėmis, negu kad jie pamatytų ko, tarsi specialiai, aš atvažiavau. Kai kurios fotografijos liko mintyse. Jų čia nėra.
– Kalbant apie procesą: keliavimą per kaimus, fotografavimą. Koks buvo įsimintiniausias įvykis ar atėjęs suvokimas beruošiant parodą?
– Sunku atsakyti į šį klausimą. Tai tas pats, kas pasakyti, kuri fotografija man labiausiai patinka, ar kuri man yra brangiausia. Aš negaliu pasakyti. Kiekvienas bendravimas su tais žmonėmis buvo skirtingas, unikalus ir dėl to aš negaliu įvardinti. Nuoširdumo mes nepasversime. Jei tai yra mūsų bendravimo pagrindas, kaip aš galiu pasakyti, su kuo buvo daugiau ar mažiau nuoširdu? Taip neišeina. Tų atsitikimų buvo, ir labai jautrių, bet negaliu jų išskirti iš bendrosios darbo istorijos.
– Jūsų minimas nuoširdumas, šviesa, ramybė – vertybiniai dalykai. Kaip šie dalykai atsispindi Jūsų fotografijose?
– Per kasdienybės vaizdus. Užfiksavimas, tarsi be jokios įtampos. Be noro kažką specialiai pabrėžti, tarsi neutralaus, bešališko žiūrovo žvilgsnis, kai jam leidžiama pažiūrėti į tą aplinką. Jeigu nuotraukose matosi nuoširdumas, pasitikėjimas tarp to žmogaus ir žiūrovo, tuomet labai gerai. O jei žiūrovas tame pasaulyje įžiūri dar kažką daugiau, čia jau jo reikalas. Aš daugiau negaliu padaryti. Aš galiu parodyti tik kaip buvo, kaip aš jaučiau ramybę, lėtumą, nuoširdumą.
– Jūs paliekate vietos kiekvieno interpretacijai.
– Žinoma, nes kai žmogus pradeda žiūrėti, jo mintys nukrypsta kažkur kitur, dažniausiai, į prisiminimus. Čia ir yra pats didžiausias siekis, kad darbas įtrauktų žmogų. Šiais laikais mes labai skubame ir jeigu žmogus prie kažko stabteli, tai jau ir yra vertybė, kad jis pradėjo kažką galvoti, nebūtinai apie tą situaciją, bet tai jam sukėlė tam tikras mintis.
– Šioje parodoje matėme akivaizdų Jūsų pasakojimo pavyzdį: žmonės stabteli, dalinasi prisiminimais. Tai galima teigti, kad vienas iš parodos tikslų yra pasiektas.
– Ko gero, taip. Aš tiek nesitikėjau. Matosi, kad nemažai žmonių tą suprato ir įvertino.
– Anksčiau teko matyti Jus daugiau fotografuojant miesto vaizdus. Kaip nutiko, kad jau nemažai laiko Jūsų fotografijose matome ne nespalvotą miestą be žmonių, o spalvotą kaimą ir žmones?
– Miestas buvo mano aistra, galiu sakyti, ne visai jaunystėje, bet tai galbūt buvo pirmas priėjimas prie fotografijos. Per miestą. Aš iki šiol miestą, ne tik Vilnių, taip pat Europos miestus, fotografuoju. Atėjo laikas, kai aš supratau, kad žmogus man svarbiausia. Ne kiek portretas, bet žmogus jo aplinkoje, kurioje jis gerai jaučiasi. Kai pradedi tai fotografuoti, nebegali nuo to atitrūkti. Nebūtinai tai yra kaimai. Dabar aš fotografuoju įvairiausiuose pasaulio miestuose esančius, išvykusius Lietuvius. Ateina laikas, kai supranti, kad dabar tai yra svarbu. Mano darbai – tai archyvo kūrimas. Kaip fotografas, jaučiu pareigą palikti tam tikrą dabarties paveikslą ateičiai. Ir kiek įmanoma dokumentalesnį. Gabalą tikrovės, gyvenimo, kuriame mes gyvenome, palikti ateičiai fotografijų pagalba. Dabar ir pokalbio pagalba. Aš dabar užrašinėju pokalbius su tais įvairių profesijų, žmonėmis: dailininkais, muzikais. Viskas eina tarpais, pabandau įgyvendinti vieną temą, vėliau prasideda kita, ir tokiais etapais aš kuriu archyvą, paprastai kalbant, apie dabartinį gyvenimą Lietuvoje, tam, kad ateityje žmonės galėtų gauti žinių. Žinoma, jei jiems to reikės.
– Ši paroda jau buvo rodyta ne kartą ir ne vienoje vietoje. Dar praeitų metų gegužės 3 d. ją pristatėte Lietuvos liaudies buities muziejuje, dabar ekspozicija atsidūrė Kauno fotografijų galerijoje. Kur „Namų tyloje“ keliaus toliau?
– Tikrai nežinau. Aš visiškai nesirūpinu. Kam bus įdomu – kai kas pakviečia, aš ir sutinku. Kai Gintaras Česonis pasiūlė surengti parodą čia, nebuvo jokių abejonių. Sutikau, viskas vyko labai paprastai. Jeigu tik kažkam reikia ir žmonės mato, kad tai įdomu, ten ir vykstame. Aš pats tikrai nieko neplanuoju, tiesiog dirbu savo darbą, kaupiu archyvą.
– Minėjote, kad čia buvo viena paprasčiausiai suorganizuotų ekspozicijų.
– Taip, paprastai ir greitai. Labai sklandžiai. Mes senokai pažįstami, vienas kitą žinome, ir tiesiog Gintaras dirba savo darbą. Tai labai svarbu.
– Kokie Jūsų tolimesni planai? Kokiai parodai dabar ruošiatės?
Parodos ateina, subręsta, kai aš matau kažkokios srities įgyvendintą temą. Dabar aš labai intensyviai dirbu, o vėliau žiūrėsime, kas iš to išeis. Visa tai yra apie žmones, jų veiklas ir gyvenimą.
Arūnas Baltėnas dėkoja savo bendrakeleiviams: Vilmai Daugirdaitei, Onutei Drobelienei, Vitai Ivanauskaitei-Šeibutienei, Jurgai Jonutytei, Nijolei Marcinkevičienei, Saulei Matulevičienei, Vytautui Ramanauskaui, Linai Sokolovaitei, Ramunei Vidmantienei.
Paroda veiks iki vasario 12 d.
Parodą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Kauno miesto savivaldybė.
