Menininkė prie Vilniaus katedros surengė performansą ant šarvuočio: tegu tai būna priminimas apie dramblį kambaryje

Menininkė Rūta Liutkutė sausio 13-ąją prie Vilniaus Katedros bokšto surengė performansą „Nepamirškite karo“, kurio ašimi tapo šarvuotis. Performanso autorė tarsi ragina pažvelgti į savo šarvus, pasitikrinti, ar jie pakankamai stiprūs. Užrašai prie karinio šarvuočio „čia nėra šarvuotis“, „laisvės nereikia ginti“, Ukrainoje nevyksta karas“, anot R. Liutkutės, tai akivaizdus susikurtos saugios realybės atspindys. Kiek jis stiprus? R. Liutkutė primena, kad šiandien šis šarvuotis Katedros aikštėje yra tarsi „dramblys kambaryje“, kuris akivaizdžiai primena, kad negalima nurimti, tapti abejingais.

Abejingumas – didžiausia klaida

Kūrėja įsitikinusi, kad Sausio 13-oji yra ta diena, kai kalbėti apie tai, kas vyksta visai netoliese – aktualiausia.

„Turiu mintyje karą Ukrainoje, kurį mes vis labiau ir labiau pamirštame. Mes žinome, kad yra tas dramblys kambaryje, bet kažkaip esame linkę apsistoti ties savo jaukia ir patogia rožine iliuzija, kad nieko nevyksta. Šis šarvuotis Katedros aikštėje – tai tas dramblys kambaryje, kuris akivaizdžiai primena, kad negalime nurimti, tapti abejingais. Abejingumas šiandien yra didžiausia klaida, kurią galime daryti“, – įsitikinusi ji.

R. Liutkutės pastebėjimu, nors, regis, visi esame susitelkę – teikiame pagalbą Ukrainai, kalbame apie grėsmes Lietuvai, bet tuo pačiu vyksta tarsi kažkoks susigyvenimo procesas. Naujienos iš karo siaubiamos Ukrainos po truputį virsta kasdienybe.

„Mano didžiausia baimė, kad karas taps įprasta situacija, įprasta kasdienybėje. Noriu pažadinti žmones ir priminti, kad tai nėra įprasta situacija, mes negalime likti abejingais. Vienas ar kitas gali neaukoti, neprisidėti, bet blogiausia – pamiršti. Ypač tokią dieną, kuri yra mums labai jautri ir svarbi“, – įspėjo pašnekovė.

Veiksmais, o ne žodžiais

Paklausta, kodėl kalbėjimui pasirinko performanso žanrą, R. Liutkutė pažymėjo, kad yra teatro srities atstovė. „Esu teatro fasilitatorė, mėgstu kalbėti veiksmais, o ne žodžiais. Tikiuosi, kad būsiu išgirsta. Svarbu matyti faktus tokius, kokie jie yra. Kalbėti drąsiai ir imtis veiksmų. Jeigu baisu imtis veiksmų – tiesiog nebijoti apie tai kalbėti. Informacinis veiksmas yra labai stiprus, bene stipresnis už ginklą“, – samprotavo menininkė.

Su mintimi, kad menas, ko gero, turi silpnesnį atoveiksmį, R. Liukutė sutiko, tačiau pabrėžė, kad kiekvieno kalbėjimas tokia kalba, kokią jis moka – yra labai paveikus.

„Menininko kalba yra menas, muzikanto – muzika, aktoriaus – aktorystė. Mano kalba šiandien – šarvuotis. Tikiuosi, kad ji bus tinkamai suprasta, tai ne apie agresiją ir gąsdinimą, tai apie žmonių abejingumą, kurie negali priimti fakto – tokio, koks jis yra. Žmonėms galbūt keista, kodėl vienas individas susigalvoja rėkti. Turbūt žmonės rėkia tada, kai jiems rūpi. O man rūpi“, – sakė ji.