Irenos Veisaitės atminimą įamžino surinkę prisiminimus iš viso pasaulio: nesinori nusaldinimo, ritualinio pagarbinimo

Irenos Veisaitės atminimo vakarą Vilniaus rotušėje pristatyta knyga „Mūsų Irena. Atsiminimai apie Ireną Veisaitę“, kurią sudarė Reda Pabarčienė. Pristatymui pasirinkta ypatinga data: sausio 9-ąją šviesaus atminimo teatrologei būtų sukakę 95-eri. Renginį moderavęs publicistas Donatas Puslys prisipažino, kad šią dieną, kai I. Veisaitė minėtų savo gimtadienį – norisi ir ašarą išspausti, ir pasakyti, kad jos labai trūksta: „Bet šiandien susirinkome tam, kad švęstume gyvenimą, tą džiaugsmą, kad kiekvienam iš mūsų teko būti šalia šio šviesaus žmogaus, iš jos mokytis, su ja dalintis, ugdytis iš jos toleranciją, pagarbą, atjautą kitam, mokytis nekeršyti, neklijuoti etikečių.“

Džiaugtųsi kiekvienu atėjusiu

Knygos sudarytoja R. Pabarčienė sakė galinti įsivaizduoti: jei čia stovėtų Irena – sveikintų kiekvieną, džiaugtųsi kiekvienu atėjusiu. Jaudinantį vakarą R. Pabarčienė perskaitė I. Veisaitės dukros Alinos žodžius:

„Be galo džiaugiamės, kad sulaukėme šios knygos, dėkojame visiems, kas ją rašė, rengė, išleido. Tikimės, kad knygoje surinkti jūsų prisiminimai apie mūsų nuostabią mamą, močiutę, prosenelę, ir šis vakaras – taps nauju atspirties tašku tolimesnėms diskusijoms, dialogams, kuriuos taip mėgo mano mama. Mes jos labai ilgimės, sunku patikėti, kad jau praėjo daugiau nei dveji metai, kai mus paliko. Jūsų parašyti žodžiai saugos jos šviesų atminimą, o jos dvasios stiprybė tegu nuolat mus visus globoja. Nuoširdžiausi linkėjimai iš Londono – Irenos dukra Alina, anūkai Miša ir Danielis su žmonomis, ir proanūkės.“

R. Pabarčienė pasidalino iškalbinga statistika: 90 autorių, 79 pasakojimai, 7 vertėjai, dailininkas, redaktorius, spaustuvės darbuotojai, fotografai – mažiausiai 104 – šitiek žmonių kūrė atsiminimų knygą apie I. Veisaitę.

„Atrodo, nedaug vietos teužima lentynoje, bet joje sukaupta daug energijos, išminties ir jausmų. Kelintą kartą skaitydama tekstą (-us) jaučiu tokį jaudulį... Yra dalykai, kurie jaudina visada – meilė ir atleidimas. Irenos artimieji pasakoja, jūs pasakojate istorijas apie meilę ir atleidimą, bet taip pat ir apie kitus dalykus, kurie įdomūs istorijai – apie Holokausto vertinimą, pokyčius žmoguje, kaip jis suvokia Holokaustą“, – kalbėjo R. Pabarčienė.

Ji svarstė, kad pačios I. Veisaitės trauma tarsi jau buvo įveikta: „Įdomiai Vanda Juknaitė pastebi, kad pasikeitė Irenos balsas į gyvenimo pabaigą, ji kalbėdavo truputėlį užaukštintu balsu, tai rodė tam tikrą jos nervą, bet pabaigoje balsas nurimo – įdomus simptomas.“

Knygoje tarsi bandoma atspėti Irenos mintis. R. Pabarčienė pripažino, tai gan rizikinga, bet atsiminimai – toks žanras... „Alinai sakau, gal mes kažkur būsime neteisūs. Bet ji sako, nusiramink, jinai viską pasakė apie save savo pasakojimuose, o dabar jūs pasakojate savo istorijas, savo santykį su Irena, jos patirtą poveikį. Turbūt galime šiek tiek klysti vertindami... Jautrus dalykas – parodyti žmogų jo sudėtingume – nesinori nusaldinimo, ritualinio pagarbinimo, norisi suprasti. Kiekvienas pagal savo išgales bandome tai padaryti, manau, kad vertingiausia šitoje knygoje – kiekvieno rašančiojo [akistata] su savimi. Kai bandai paaiškinti, ką kitas žmogus tau reiškia, pirmiausia galvoji apie save – kas aš esu, kaip gyvenau, ką susirinkau iš aplinkos, konkrečiai iš Irenos“, – samprotavo knygos sudarytoja.

Kodėl laiškai?

Daugelis rašiusiųjų, kalbėjusiųjų šiai knygai, D. Puslys tęsė, rinkosi teksto žanrą – atsiminimų, pokalbių forma. Jis pastebėjo, kad Audra Žukaitytė, viena I. Veisaitės bičiulių, leido jai kalbėti per laiškus. Kokia Irena atsiskleidžia tuose laiškuose, ką iš jų sužinome?

„Atmintis Irenai buvo labai svarbi, ji dažnai kartodavo žydišką išmintį, kad žmogus miršta du kartus. Pirmą sykį, kai miršta pats, o antrąjį, kai miršta paskutinis, minintis jo vardą. <...> Kodėl laiškai? Kai sutarėme visi rašyti prisiminimus, pagalvojau, kaip aprašyti tuos 40 metų, kuriuos pažįstu Ireną, 35 – kai draugavome artimai. Turbūt kaip tokią gedėjimo terapiją pasirinkau, susirinkau visus jos laiškus ir pradėjau tiesiog juos spausdinti. Supratau, kad už tuos laiškus (pirmasis datuojamas 1984-aisiais, paskutinis – 2020-aisiais, jau elektroninis) niekas geriau nepapasakos, negu ji pati“, – kalbėjo A. Žukaitytė.

Ji pasakojo išrinkusi trumpus laiškų fragmentus, nors jų turinti apie 300 puslapių. „Rinkau bandydama parodyti, prisiminti Ireną tokią, kokia ji buvo – pati įvairiausia. Paskutiniaisiais metais atrodė, kad Irena yra susiformavusi, kalbėdavo užtikrintai, nedvejodama. Ne kartą jos klausdavau: Irena, kaip tu sugebi būti tokia atlaidi, humaniška, kaip tau pavyksta? Ar gimei toks keistas subjektas, ar išmokai? Ji man atsakė – ir taip, ir taip. Manau, kad Irenos laiškai liudija apie ją. Keletą laiškų pasirinkau, rinkinėlį pavadinau „Pasaulis pagal Ireną“. Galbūt pasaulis pagal Ireną nėra toks, koks jis yra, bet tai yra ta utopija, koks jis galėtų būti, jei daugiau žmonių vadovautųsi Irenos vertybėmis, nuostatomis. Ji mėgdavo sakyti, kad kiekviename gyvena du vilkai, vienas piktas, kitas – geras. Kuris nugalės? Tas, kurį labiau šersi“, – citavo bičiulę A. Žukaitytė.

A. Žukaitytė pasidalino keliomis ištraukomis iš senesnių I. Veisaitės laiškų:

1988 m., Londonas

Patiriu daug gražaus, gero, bet gilumoje tvyro liūdesys, kartais – net neviltis. Babilono bokštas, kaimo prakeiksmas tapo realybe, ir nors iš paviršiaus atrodo, kad žmonės tariasi, suvokia grėsmę, nori išgelbėti žemelę, bet iš vidaus – toli vienas nuo kito, ir nežinau, ar kada nors atsiras bendras vardiklis. Hainrichas Hainė yra kadaise pasakęs, kad „pasaulis yra suskilęs pusiau, o skyrimo linija ateina per jo širdį.“ Tuo jis aiškina savo pasaulį sielvartą. Kažką panašaus jaučiu ir aš. Kartais atrodo, kad širdis plyš tiesiog fiziškai, bet gyvybės instinktas tiek stiprus kiekviename žmoguje, kad vis tiek ima viršų...

1991 m., liepos 21-oji, Londonas

Labai mįslingas jausmas yra namų ilgesys. Mano tėvas sakė, kad pasiilgęs tik Lietuvos miškų <...>. Aš asmeniškai pasiilgstu ir žmonių, gal ne kiekvieno atskirai, nors ir tai mane kankina, – kad mūsų bendravimas būtų mūsų bendros praeities. Nebenoriu ir negaliu kurti naujo gyvenimo, pamilti kitą kraštą taip, kaip myliu Lietuvą. Aišku, ne atributiką, ne partijas, nesu masės žmogus, bet noriu namo.

Istorija, kuri tęsiasi

Diana Vilytė knygoje rašo, kad daugelį savo veiksmų nesąmoningai matuoja I. Veisaitės vertybine liniuote. I. Veisaitė, kaip pastebėjo D. Puslys, buvo neatskiriama Atviros Lietuvos fondo (ALF) dalis, „varikliukas, kuris užvesdavo fondą“. Istorija, kuri tęsiasi?

D. Vilytė pritarė, I. Veisaitė mokėjo jungti žmones, tiesti tiltus. „Yra tokių žmonių, bet jų nedaug. ALF išgyveno. Kaip ir į visus savo gyvenimo projektus Irena nerdavo stačia galva, turėjo susideginimo sindromą savyje. Aišku, aplinkybės sukrito – Nepriklausomybės atkūrimas, visuotinė euforija, laisvė, galėjimas ir norėjimas, galimybė kurti, padėti savo valstybei, ir viltis. Kai pradėjome kurti knygą, galvoti apie jos atsiradimą, berods, Giedrės Kadžiulytės buvo idėja, kad reikėtų pakalbinti visus fondo žmones, kad jie pasidalintų savo prisilietimo akimirkomis. Kiekvienas iš jų turėjo savitą, unikalų ryšį su ja, kiekvienas iš jų jautė jos begalinę meilę ir rūpestį, kokį tik ji mokėjo sukurti. Bet to nepadarėme. Yra kelių fondo žmonių liudijimai – keliais kampais apie tą patį – apie Irenos tinkamumą“, – pažymėjo D. Vilytė.

Ji atkreipė dėmesį į vertybinių vektorių sutapimą, kuris sujungė Česlovą Kudabą ir I. Veisaitę. „1990-ųjų balandį įtikina Džordžą Sorošą įkurti fondą Lietuvoje. D. Sorošas nelabai norėjo, netikėjo galimybe – buvo pati pradžia. Bet, matyt, Irenos akių užhipnotizuotas, sutiko – prasideda fondo kūrimas savanorystės pagrindais, suburiama valdyba. Su Č. Kudaba jie vienas kitą papildė, derėjo tarpusavyje. Profesoriaus išėjimas buvo ypač skausmingas, Irena labai išgyveno tą netektį. 1993-aisiais ji tampa fondo pirmininke (iki 2000-ųjų). <...> Atsitraukusi nuo fondo veiklos Irena įsitraukė į tarptautinio fondo veiklą, dalyvavo kultūros programų komitetuose, jos veikla labai plati. 2008-aisiais, kai pasaulį krėtė finansinė krizė, D. Sorošas skyrė santykinai nedidelę paramą, kad Lietuvai ir visai Rytų Europai būtų lengviau įveikti krizę. Irena vėl grįžta prie fondo, tampa jo ašimi. Keitėsi valdybos, direktoriai, programos, bet Irena visą laiką buvo su fondu“, – pasakojo D. Vilytė.

Ji prisiminė skaudų paradoksą – paskutinis jų pokalbis apie fondo reikalus įvyko prieš pat jos išėjimą: „2020-ųjų gruodžio pradžia (kaip žinia, I. Veisaitė mirė gruodžio 11 d.), ji man skambino pasitarti. Pandemija, karantinas, bendraujame zoom platformoje. Irena jau tada (iš pokalbio su Alina supratau) jautėsi blogai, bet to nesimatė. Pasimatėme per zoom, ir po dešimties dienų ji išėjo... Net paskutinis pokalbis su Irena buvo apie fondo reikalus.“

Kaip ypatingą I. Veisaitės bruožą, D. Vilytė išskyrė lyderystę. „Lyderystė – unikali savybė. Dabar dažnai valkiojamas žodis, organizuojami kursai, mokoma, ugdoma... Irenai turbūt buvo svetimi vadybos mokslai, kaip ir futbolas. Tai, ką Irena turėjo savyje, šiandieniniai mokslininkai vadina autentiška lyderyste. Ji nebijojo suklysti, būti silpna, vadovavosi savo vertybėmis, savo supratimu, ji vedė žmones, tikėdama jais. Visi, kviečiami į komandą, buvo nuskaityti Irenos „skeneriu“. Galimybė pažinti žmones pas ją buvo unikali. Lyderio savybės, kurias ji turėjo, iš tikrųjų užkrėsdavo absoliučiai visus. Būdavo miela stebėti, kai visi fondo valdybos vyrai, visa administracija besąlygiškai paklusdavo Irenos lyderystei“, – kalbėjo D. Vilytė.

Vokiškasis Irenos Veisaitės failas

D. Puslys prisiminė, kad I. Veisaitė kalbėdama apie save mėgdavo sakyti, kad yra žydė, lietuvė ir europietė. Jis įsitikinęs, kad šioje atsiminimų knygoje atsispindi Irena, kuri yra ne tik visai Lietuvai svarbus asmuo, bet ir Europoje. Tai esą įrodo surinkti prisiminimai iš Jungtinės Karalystės, Izraelio, Japonijos. Tačiau labai svarbus dėmuo, anot jo, yra vokiškasis. Ir kad šis, D. Puslio žodžiais tariant, „vokiškasis failas“ atsidurtų knygoje, daugiausiai ties tuo teko dirbti Vytenei Saunoriūtei.

Profesorei I. Veisaitei 2020 m. kovo 1 d. Vokietijos Federalinio Prezidento Frank-Walter Steinmeier nutarimu įteiktas aukščiausias Vokietijos Federacinės Respublikos apdovanojimas – ordinas „Už nuopelnus“. D. Puslys atkreipė dėmesį į vokiškąjį dėmenį I. Veisaitės gyvenime.

„Ji studijavo germanistiką bei nuolat pabrėždavo, kad negalima sakyti, jog visi vokiečiai kalti. Kalti – naciai. Kaltė individualus dalykas, ne kolektyvinis, tą pabrėždavo ir Rusijos kontekste. Kokia vokiečių kultūros svarba Irenai?“, – kėlė klausimą D. Puslys.

V. Saunoriūtė pritarė – I. Veisaitė kalbėjo pačia nuostabiausia vokiečių kalba, tai pastebėdavę visi. Vokiškai ji išmoko Aroza miestelyje, kai būdama maža mergaitė gydėsi Šveicarijos sanatorijoje.

„Iš šios sanatorijos, vokiečiakalbėje Šveicarijos dalyje, kur Irenai teko praleisti ilgą laiką, ji grįžo laisvai kalbanti vokiškai – taisyklinga, išpuoselėta vokiečių kalba, kurios neišgirsi šiandien. Sutikti žmonės iš Vokietijos žavėdavosi. Bet mes žinome, kad Irena buvo mainų tarp Lietuvos ir Vokietijos varomoji jėga. Sakydavo, kad ji buvo neformalioji Lietuvos ambasada visiems ryšiams. Yra ne vienas taip užgimęs ir įgyvendintas projektas Lietuvoje, taip atsirado Gėtės institutas – I. Veisaitės ir kitų Lietuvos kultūrininkų ir mokslininkų dėka – įsikūrė ne tik Rygoje, bet ir Lietuvoje“, – pažymėjo V. Saunoriūtė.

Vytautas Toleikis pasakojo apie I. Veisaitės viešnagę jo kaime. „Barvų kaimas, Klaipėdos krašte – mano tėviškė. <...> Irena organiškai sugebėjo įsitraukti į darbus, supraskite, kaimas su tikromis kiaulėmis, kokiais penkiais katinais, dviem dideliais šunimis, arkliais ir karvėmis – ūkelis šioks toks! Ir tokie jau senstelėję, nemokyti mano tėvai. Mama baigusi tris klases, tėtis – keturias. Irena labai maloniai ir meiliai bendravo su mano tėvais, kas įdomu, kad mano papa, nors buvo labai uždaras, Irenai papasakojo vieną savo paslaptį, bet Irena man jos taip ir nepasakė. Irena susidraugavo su mano mamaite, įdomus momentas – kas man svarbu, ir Irenai taip pat. Ji labai džiaugėsi geru vandeniu, šviežiomis bulvėmis, valgyti kartu darydavome – tas pietų darymo ritualas labai vienija. Irena maudėsi upelyje, kurio vanduo žiauriai šaltas... Kai atvažiavo apsėklintojas (brutali vieta!) mano papa pakvietė Ireną pažiūrėti, sako, vis tiek gyvenime nematei, kaip tai vyksta. Ir ji, vargšė, eina į tvartą, nes ją pakvietė. Ką noriu pasakyti? Kad Irena po to visada klausdavo, kaip mano mamaitė, kaip tėtis? Pamačiau Ireną tokį paprastą žmogų. Būdavo, jei į Barvus atveži kokių ponų – visada distancija, o su Irena – nieko panašaus“, – prisiminė V. Toleikis.

Žmogiškiausiam žmogui

Už šią atsiminimų knygą, Darius Kuolys sakė, visi turėtume padėkoti: „Per tokį trumpą laiką prakalbinti 90 žmonių, sudėti į vieną vietą tiek tekstų – didžiulis darbas. Bet atsiminimai toks keistas žanras. Parašę atsiminimų knygą mes su tuo žmogumi taip ir atsisveikiname, užverčiame. Turi tokį psichologinį veiksmą – jau ir gana, sudėjom, toliau gyvename savo gyvenimą. Klausimas, ar Irena tokio santykio nusipelno? Ši knyga tokia ir yra – mes atsisveikiname su Irena.“

D. Kuolys citavo filosofo Arūno Sverdiolo vieną apibendrinančią repliką. „A. Sverdiolas, užrašęs Irenai knygą ir dedikavęs ją „žmogiškiausiam žmogui“, sužinojo, kad ji liko patenkinta. Šis epizodas apie Ireną daug ką pasako – ji buvo teatrališka, spalvinga, žavi moteris, kuriai rūpėjo gyvenimas, ji buvo jam atvira – ne knygoms, o žmonėms. Ją domino jaunimas. Kai buvau toks jaunas kaip Donatas (D. Puslys, – aut. past.), mes irgi su Irena daug bendravome. Natūralu, ji stengėsi bendrauti su jaunimu, kad neatsiliktų nuo gyvenimo, jaustų gyvenimo pulsą. Labai svarbi gyvenimui atviro žmogaus savybė“, – įžvalgomis dalijosi D. Kuolys.

Anot D. Kuolio, I. Veisaitę turėtume matyti kaip ypatingos veiklos žmogų. „Intelektualai reflektuojantys, o Irena – veiklos moteris, primetanti savo scenarijų, telkianti, kaip ir pedagogė Meilė Lukšienė. Reiktų detalesnės analizės – skvarbiau tyrinėti viešąsias veiklas. Irenos tarptautinė veikla – Lietuvos veidas ir balsas pasaulyje, labai stiprus – šviesios, moralios, gilios Lietuvos balsas. <...> Nebūtų padoru vien atsiminimų akmenį užrist, taip pabaigti, man regis, kad Irena galėtų provokuoti mūsų svarstymus. Pavyzdžiui, šiandien Irena klaustų, kaip turėtume interpretuoti rusų kultūrą. Nors rusų kultūros pasaulis buvo ir jos, bet šiuo atveju būtent Irena būtų iniciatorė iš anapus – mūsų santykio su rusų kultūros palikimu, ateitimi. Šiandienos politinis teatras – makabriškas, nėra išjudinamas Irenos provokacijos“, – sakė D. Kuolys.