Buvusius ciklus papildė naujais darbais
Dar prieš parodos atidarymą P. Jurkšaitytė laidoje „ARTimai“ pasakojo, kad „Iliuzoriumas“ – daugiau mažiau retrospektyvinė paroda, susidedanti iš skirtingų parodų fragmentų, o vienoje iš keturių salių galima apžiūrėti ir visiškai naują darbų seriją.
P. Jurkšaitytė prisipažino iš pradžių galvojusi parodoje rodyti darbus iš maždaug dešimties metų laikotarpio, bet paskui apsižiūrėjo, kad kai kuriems, apie kuriuos galvojo – jau ir apie dvidešimt. Net nepastebėjo, kaip greitai praėjo laikas.
O už taiklų parodos pavadinimą „Iliuzoriumas“ ji dėkinga jo „krikštamotei“, parodos kuratorei Jolantai Marcišauskytei-Jurašienei. „Mes visi, vizualinio meno atstovai, daugiau ar mažiau esame iliuzijų kūrėjai. Tai, ką mes darome – ten ne gyvenimas, ten mes kuriame iliuzijas. Tad nors tai tinka ir kaip bendrinis dalykas, bet ir konkrečiai mano parodą tas nusako“, – kalbėjo menininkė.
Visi kūriniai – apie laiką ir erdvę
P. Jurkšaitytė dažniausiai kuria ciklais. 2005 m. ji kūrė seriją „Peizažai ir interjerai, 2006-2007 m. – „Miegamuosius“, 2010-2013 m. – „Olandiškas istorijas“. Šioms serijoms įkvėpimu tapo klasikos šedevrai. Kodėl ji susidomėjo galimybėmis kitaip pažvelgti į, regis, visiems pažįstamus kūrinius?
„Mano darbai yra ne tik apie šiuolaikinius dalykus, bet ir apie amžinus dalykus. Gimimas, mirtis – tai visada buvo dideli dalykai, o mano visa kūryba tiesiog, jei žiūrint plačiai, yra apie laiką ir erdvę. Visi tie laiko ir erdvės sinonimai man priimtini, kad sukurčiau tą iliuziją, kad kūrinys atsitikęs ne kątik, praplėsčiau, kaip į juos žiūrėti“, – kalbėjo P. Jurkšaitytė.
Atsirenkant, kuriuos darbus interpretuoti, jai svarbus tiek kūrinių turinys, tiek jų dizainas. „Bet kiekviena mano serija prasideda nuo kažkokio prieš tai buvusio liepto galo. Aš daugiau mąstau vaizdais negu sąvokomis – man taip lengviau, tad dažnai aš ne užsirašau, o užsipaišau kažką“, – pasakojo ji.
Kartais mintis, kokio kūrinio imtis, gali gimti tiesiog žiūrint į lubas ar į vieną tašką, ir tikrai nežinant, ką pasakyti ar padaryti. „Kartais taip atsiranda, o kartais kažkas kitas inspiruoja. O tas turinys ir prasmė... Jei tas kūrinys gyvas ir vis dar praėjus kažkiek laiko sukelia kažkokias asociacijas, apie kurias tada gal net negalvojai, atsiranda nauja prasmė. Kaip „Paskutinė vakarienė“, kuri dabar atrodo aktualiau nei tada, kai ją tapiau“, – sakė P. Jurkšaitytė.
Iš garsiausių klasikos darbų ji pradangino žmones, palikdama tik juos supusią aplinką. Kur tada žiūrovas sutelkia dėmesį, ko reikia, kad aplinka prabiltų? „Tuščios vietos nėra – jei išeina vienas turinys, atsiranda kitas. Žiūrovas tada atsiranda kaip to paveikslo veikėjas su savo nerimu ir klausimais“, – aiškino menininkė.
Portretai kaip ne portretai
Kita garsi P. Jurkšaitytės darbų serija – 2015-2017 m. kurta „Nacionalinė portretų galerija“. Tik tie dvylika moterų portretų – kitokie, nei esame įpratę matyti.
„Normaliai jei dailininkas tapo portretą – stengiasi pagauti sielą, ieško to grįžtamojo ryšio, o čia mano tikslas buvo visai priešingas. Aš šitos serijos net nepavadinčiau portretais, nors ten yra realūs žmonės, bet ten iš portretų kriterijų, tai turbūt yra tik portretinis panašumas, kažkokie anatominiai skirtumai. O visa kita aš stengiausi išimti, nes ten aš daugiau noriu kalbėti apie šiuolaikinius gyvenimo reiškinius, apie empatiją, apie santykį ar jo nebuvimą, apie selfius, apie grįžtamojo ryšio nebuvimą, apie jaunystės, grožio stereotipus“, – pasakojo ji.
Kad pasiektų norimą efektą, P. Jurkšaitytė specialiai susikonstravo daiktą, leidžiantį sukurti ryšio nebuvimo iliuziją.
„Mano pozuotojos pozavo prieš vienos krypties veidrodį. Tiesiog jos matydavo savo atvaizdą, o aš žiūrėdavau į jas pro tą perregimą veidrodžio pusę – toks kaip triukas, kad mes nesusitinkame, mes net nekalbėdavome per šitas sesijas, ir kas išėjo, tas išėjo“, – kūrybos užkulisius atskleidė dailininkė.
P. Jurkšaitytė teigė, kad pasirinkimas šioje serijoje tapyti tik moteris nebuvo feministinio požiūrio išraišką. „Ne, aš mažiausiai tuo užsiimu, nors daug kas tai daro – man įdomiau kažkokie bendražmogiški dalykai. Ten tų sluoksnių labai daug, įvairaus gilumo, svarbumo, iš dalies apie jaunystės, grožio stereotipus, šiek tiek ir tokio vujarizmo yra, ir apie nuvertinimą, kadangi tas atvaizdas, portretas žiūri ir tavęs nemato. Paprastai būna, kad portretas, jei nutapytas normaliai, tave sekioja – čia žiūrovas pasidaro toks, tarsi jo nebūtų. Čia irgi yra apie laiką. Visos mano serijos yra kaip susisiekiantys indai, nors ir iš pradžių nepanašu, bet vėliau... Tuštuma, laikas, erdvė...“, – savo kūrybos temas vardino ji.
Net ir tapydama natiurmortus ji iš tiesų užkoduoja gilesnes temas, kaip keturių natiurmortų cikle, kuriame ji vaizduoja daugybę labai panašių, bet ne identiškų apelsinų.
„Visi keturi šio ciklo darbai šį kartą parodoje susitiks kartu. Aš pati jų vienoje vietoje nesu mačiusi, nes jie atsidūrė skirtingose kolekcijose, o šiaip čia kaip ir vieno darbo dalis. Jie atsirado pabėgėlių krizės kontekste, kur buvo daug žmonių, daug oranžinių liemenių. Jei taip tiesiog su meno istorija vėl siejant, ten naudoju tikro natiurmorto kriterijus. Pirkdavau tikrus apelsinus, paišydavau dienos šviesoje, juos rotuodavau. Jei pasakoti apie juos, istorija tokia pati, bet jie ne tokie patys – kaip ir tokia čia mano mintis. Kaip ir kalbant apie Sezano natiurmortus, kur kokie penki labai charakteringi obuoliukai, apelsinai, taip pat tu gali mąstyti apie žmones ar dar kažką. Aš irgi mąsčiau apie tą patį, tik atsitraukiau iš kitos perspektyvos – iš tikrųjų kiekvienas vaisius tame paveiksle yra unikalus, bet kai jų tiek yra, tai tu žiūri kaip į masę, kaip ir kai žiūri į pabėgėlių laivą. Jei tik vienas ar kitas – tai atskiri likimai, bet bendra begalybė...“, – nutęsė ji.
Įkvėpimu tampa ir viešbučiai ar IKEA
Visai kitokios paveikslų serijos – „Degantis pasiūlymas“ (2005 m.), „Viešbučių kambariai“ (2010 m.) ar pastaraisiais metais renesansine maniera tapyti IKEA parodiniai interjerai.
P. Jurkšaitytė pasakojo, kad mintis tapyti viešbučių kambarius kilo Vokietijoje, einant pro agnetūrą ir pamačius nuotraukas. „Pagalvojau, šitas visai primena Ticianą, jo kompoziciją. Kažką pradėjau mąstyti apie tai – taip, čia irgi ironija“, – šypsojosi ji ir pridūrė, kad „Degantis pasiūlymas“ – idealus laikinumo simbolis.
Su IKEA viskas prasidėjo panašiai. „IKEA šiaip klondaikas, visiškas iliuzoriumas. Ten taip sukonstruota kambario realybė iš modulių, taip iliuziška viskas, gali net susipainioti, kas realiau, ar gyvenimas ar tas „flatpack“ būdas“, – juokėsi menininkė.
P. Jurkšaitytės paroda „Iliuzoriumas“ veikia Vilniaus paveikslų galerijoje (Didžioji g. 4) iki gegužės 28 d.
Parodos kuratorė – Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė. Parodos architektai: Sigita Simona Paplauskaitė, Marius Puskunigis. Dizainerė – Laura Grigaliūnaitė.
Parodai kūrinius skolina MO muziejus, „Lewben Art Foundation“, „Solds Real Estate“ (Agnė ir Tadas Navickai), Patricija Poderytė, Gintautas Galvanauskas, Helmutas Šabasevičius.
Visą pokalbį žiūrėkite laidoje „ARTimai“.
