– Bilietai į šventinius „Traviatos“ spektaklius paprastai išgraibstomi vos paskelbus apie būsimą teatro sezoną. Ar galite pasakyti, kur slypi nenugalima G. Verdi magijos paslaptis?
– Naujametės „Traviatos“ tradicijai Lietuvoje – jau 102-eji metai. Ji – išskirtinė, vargu, ar kur kitur pasaulyje egzistuojanti. Ši G. Verdi opera daugelyje teatrų yra populiari, tačiau nebūtinai ji skamba per šventes. Istorija, kuri pasakojama spektaklyje, nėra smagi, tačiau kai kurios operos arijos ir duetai ypatingai tinka šventėms. Galbūt todėl Lietuvoje jau šimtmetį „Traviata“ yra tapusi Naujųjų metų šventės simboliu. Nuostabu, kad išsaugojome tradiciją, kurią kadaise pradėjo operos legenda Kipras Petrauskas, ir perduodame ją savo vaikams.
Naująją „Traviatos“ versiją dedikavome Lietuvos operos šimtmečiui. Prasidėjusi pandemija metams buvo sustabdžiusi repeticijas, žadėtoji iškilminga premjera 2020-ųjų rudenį taip ir neįvyko. Vis dėlto svarbiausia, kad ryškus, puošnus, šventinis spektaklis pernai pasirodė teatro scenoje.
– Ne tik pasirodė, bet ir sulaukė negailestingos kritikos...
– Kritikos kirčių sulaukiantys spektakliai dažniausiai būna ypatingai mėgstami ir lankomi žiūrovų. Spektaklis nepalieka abejingų – vieni kritikai jį giria, kiti – peikia. Nepaisant to, kad pastatymas yra visiškai klasikinis, jį sukūrė jauna komanda, moderniai pažvelgusi į operos veiksmo aplinką ir nudažiusi ją neįprastai ryškiomis spalvomis. Kritikai spektaklio vizualume įžvelgia pretenziją, o publikai jis atima žadą.
– Vis dėlto į operą einama ne stebėtis scenografija ir atlikėjų drabužiais, o klausytis gerų balsų ir gražios muzikos. 2022-aisiais teatro scenoje skambėjo nemažai itališkos muzikos. Ar italų operos tradicija kaip nors paveikė teatro repertuarą?
– Natūralu, kad Italijos spalvų mūsų scenoje yra daugiau – juk teatre turime Operos meno vadovą italą Sesto Quatrini. Tačiau teigti, kad italų operos tradicija veikia mūsų pastatymų kūrėjų pasirinkimą, būtų neteisinga. Pasakyčiau kitaip: italų kurti spektakliai yra labiau sutapimas, nei tendencija.
S. Quatrini ypatingą dėmesį skyrė klasikinei bel canto (gražaus dainavimo) mokyklai, jos atgaivinimui ir stiprinimui. Giacomo Puccini, G. Verdi – tai pasauliniai kompozitoriai, kurių muzikinį palikimą vienodai supranta ir kinai, ir amerikiečiai, ir lietuviai. Tačiau Vincenzo Bellini, Gaetano Donizetti, Gioacchino Rossini kūryba yra ypatingas kultūros paveldas, kurį mums, lietuviams, nėra taip lengva perimti. Jis atėjęs iš italų liaudies muzikos ir žodžio tradicijos. Jei nesugebėtume jos giliai suprasti ir perskaityti, ji pasirodytų nuobodi. Tačiau šioji tradicija yra operos pagrindas, jos genetinis kodas, kurį privalome puoselėti, jei norime teisingai suvokti operos žanro istorinę raidą.
Ligi tol mūsų teatro repertuaras stokojo klasikinių pastatymų, todėl dabar jame atsirado ir klasikinė „Traviata“, ir klasikinis „Rigoletas“.
– Kaip teatro meno vadovams pavyksta išlaviruoti tarp klasikos ir šiuolaikinių vizualinių sprendimų?
– Nusilenkę klasikai, pažymėjome Lietuvos operos šimtmetį, o dabar versime duris į naują etapą – LNOBT planuose nemažai modernių pastatymų. Tai ir būsimą sezoną atidarysianti šiuolaikiškai interpretuota G. Verdi „Aida“, ir G. Puccini „Toska“, kuri vasaros festivalio „LNOBT Open“ metu skambės Lukiškių kalėjimo erdvėse, ir planuojama kompozitoriaus Juliaus Juzeliūno operos „Žaidimas“ premjera.
Šiuolaikinio teatro tradicijai mūsų šalyje pasisekė, kad čia dirbo tokie meistrai, kaip Eimuntas Nekrošius, Jonas Vaitkus, Gintaras Varnas, Oskaras Koršunovas. Būtent jų į Lietuvos sceną perkeltos modernios idėjos suformavo tam tikrą žiūrovų skonį. Atėję į Operos ir baleto teatrą, šie žiūrovai laukia irgi tikisi šiuolaikiškumo, o klasikiniai pastatymai jiems atrodo nuobodūs.
Ši tendencija ryškėja ne tik Lietuvoje. Tarkim, Vokietijos operoje ir balete jau senokai karaliauja avangardas: tenykštė publika nesupras, jei naujas spektaklis nebus iššaukiantis. Yra ir kita šio medalio pusė: Vokietijos kūrėjus stipriai remia valstybė, tad jų teatrams kūrėjų ambicijos tapo svarbesnės, nei žiūrovų bei klausytojų lūkesčiai.
Formuodami repertuarą, mes deriname įvairių požiūrių kampus, norime, kad liktų patenkinti tiek klasikinio, tiek modernaus teatro gerbėjai. Opera ir baletas įgauna naujų formų, susilieja skirtingi žanrai, kaip šokio operoje „Amžinybė ir viena diena“ arba operoje-balete „Dievo avinėlis“.
Teatrui svarbu kūrybingumas, kurį ateidami atsineša jauni, šiuolaikinių idėjų kupini kūrėjai. LNOBT jau turime „Kūrybinio impulso“ dirbtuves jauniesiems choreografams, prieš keletą metų įkūrėme Operos studiją jauniesiems atlikėjams. Teatro scena atvira ir išmėginti savo jėgas norintiems jauniems režisieriams: itin vertingas teatro bendradarbiavimas su naująjį muzikos teatrą Lietuvoje propaguojančia „Operomanija“ ir mūsų bendras projektas „Operos genomas“.
Šiemet įvyko ir didelio tarptautinio susidomėjimo sulaukė LNOBT skelbtas operos režisierių konkursas, kurio nugalėtojai ateinantį sezoną teatre statys Jacques´o Offenbacho operą „Hofmano pasakos“. Atveriame teatro sceną ir jauniesiems kompozitoriams: kurdami muziką mūsų spektakliams, kai kurie iš jų jau garsina ir Lietuvos vardą užsienyje – kalbu apie Joną Jurkūną, Dominyką Digimą, Jūrą Eleną Šedytę ir kitus.
Nebe pirmus metus sėkmingai vyksta ir Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleivių įtraukimas į teatro pastatymus. Taigi šiais metais teatro veikloje dalyvauja dar daugiau jaunų choreografų, režisierių ir atlikėjų. Galbūt ne kiekvienas jaunųjų projektas pasirodo vertas išlikti teatro repertuare, tačiau muzikantų ir atlikėjų auginimo misija mums nepaprastai svarbi. Ji suteikia galimybę žengti pirmyn, ieškoti naujų teatro formų.
– Kalbate apie jaunųjų galimybes. Tačiau LNOBT dažnai kritikuojamas už tai, kad svarbiausius vaidmenis skiriate užsienio atlikėjams, nepalikdami galimybių atsiskleisti vietos talentams...
– Aš mėgstu skaičius, taigi suskaičiuokime: šį sezoną pristatome 4 premjeras, 2 iš jų („Dievo avinėlį“ bei „Užburtas akis“) pastatė lietuvių kūrėjai. LNOBT trupėje dainuoja 19 etatinių operos solistų. Be jų, šį sezoną dainuoti spektakliuose turės galimybę 44 kviestiniai Lietuvos solistai, tarp kurių – net 26 jauni mūsų šalies atlikėjai bei operos stažuotojai. Iš užsienio šį sezoną dainuoti kvietėme 23 solistus, iš jų vos 9 – italai. Tai kur toji grėsminga italų invazija, apie kurią tiek daug kalbama? Noriu pasakyti, kad pastatymams renkamės tiek lietuvių atlikėjus, tiek užsieniečius, o mūsų pasirinkimą lemia ne tautybė, o balsai ir talentas.
– Yra toks posakis – žiūrovai teatre balsuoja kojomis. Ar toks balsavimas daro įtaką teatro repertuarui?
– Mūsų žiūrovai – labai įvairūs, todėl įvairus ir LNOBT repertuaras. Kažkam labai patinka „Rigoletas“, o kažkas laukia nesulaukia, kada vėl bus rodomas „Dievo avinėlis“. Net jei spektaklis nesurenka pilnos salės, jis nėra nuimamas, jei matome jo edukacinę prasmę. Nuolat rengiame žiūrovų apklausas, teiraujamės, kokių spektaklių jie nori, kokių laukia. Aiškiai matome, kad repertuare labai trūksta pastatymų jaunimui, paaugliams. Jei sugebėsime jaunimą patraukti į savo pusę, jei „nepaleisime“ jų iš teatro, kai išauga iš vaikiškų spektaklių žiūrovo amžiaus, tada tikrai užauginsime kartą, kuri gebės edukuotis, kurti savo socialinį gyvenimą, bendrauti su kitais žmonėmis ir pažinti įvairių šalių kultūras. Jei leisime jauniems žmonėms pažinti meną, jei išmoksime kalbėti jų kalba, jie grįš su didžiule energija, kuri kurs naują, įdomų teatrą.
– Po karantino sugrįžusius žiūrovus nustebinote primindami, kad kiekvienas spektaklis yra šventė. Ar raginimas puoštis jums pavyko?
– Premjerose šiais metais mačiau daug pasipuošusių žmonių. Kalėdų ir Naujųjų metų laiku smagu matyti, kad žmonės į teatrą eina tarsi į šventę. Tai, ką atlikėjai ir muzikantai daro scenoje, be abejo, labai svarbu, tačiau emocijos, kurias atsineša žiūrovai, ne mažiau svarbios. Šventę sau ir kitiems teatre kuriame visi kartu.
