Knyga vis nepaleido
– Spektaklio „Pasirinkimas“ siužeto ašis sukasi apie Aušvico žiaurumus. Kodėl priėmėte tokį sunkų pasirinkimą, kalbėti apie pačias baisiausias patirtis, kokias tik žmonijai teko išgyventi?
– Šį kartą medžiaga mane pasirinko. Kai perskaičiau „Pasirinkimą“, pagalvojau, kad tai sukrečianti, įkvepianti, transformuojanti knyga. Bet ar įmanoma ją perkelti į lėlių teatro sceną? Vis stūmiau nuo savęs, ieškojau kažko kito, tačiau ši knyga vis nepaleido, daug kartų prie jos grįžau... ir aš ją įsileidau. Įdomu, kad kai ją perskaičiau, karas dar nebuvo prasidėjęs. Tai, kas buvo tolima praeitis, per akimirką tapo dabartimi.
E. Eger išgyveno, kad parašytų šią knygą, papasakotų apie savo išgijimą. Ji įkvepia paprastose kasdieninėse situacijose. E. Eger dar gyva ir vėl stebi žmonijos krytį, tai parodo, kokia trumpa žmonijos atmintis. Apie tai reikia kalbėti.
– „Pasirinkimo“ autorė viename savo interviu yra sakiusi, kad jai teko pajusti „išgyvenusiojo kaltę“. Liko gyva, kai kiti prarado gyvybę. Šią sąvoką, deja, teko prisiminti ne narstant istorijos faktus, bet dabar klausantis ukrainiečių patirčių – pabėgę iš karo zona tapusios savo gimtinės, jie prisipažino jaučiantys kaltę, kad išgyveno... Ar kuriant šį spektaklį galvojote apie šiandieninį pasaulį, kad jis po tokių žmonijos kančių vėl suklupo ir kodėl tai galėjo nutikti?
– Aš neatsakysiu, kodėl mes vėl suklupome.. Tačiau žinau, kad turime būti atvirom akim ir sąmoningi. Stebėti pasaulį ir mokytis atsirinkti. Dirbti su savo ydomis, kaltės jausmais, nuoskaudomis. Mokytis mylėti šalia esantį, būti tolerantiškais, peržiūrėti savo vertybes ir jomis vadovautis, galvoti ne apie save, bet apie šalia esantį. O kaip išeina... suprantu, kad kol kas tai – ilga kelionė.
Praeities nepakeisime, bet galime rinktis gyventi šiandien
– Vėl remiuosi E. Eger žodžiais, sakiusios, kad skriauda nėra identitetas, esą „kalėjimą kuria protas, o raktas į laisvę guli kiekvieno kišenėje“. Ji kalba apie atleidimą skriaudikui... Kaip žiūrite į šį momentą, ar teatrinių raiškos priemonių pakanka, norint išskleisti šios savivokos dėmens didumą?
– „Laisvė ateina tada, kai išmokstame priimti tai, kas įvyko. Laisvė reiškia, kad turime drąsos sugriauti praeitį, plyta po plytos.“
Knygoje labiausiai įkvėpė Edithos kelionė po išsilaisvinimo. Jos išgijimo kelionė, kuri yra universali, tinkanti kiekvienam žmogui, išgyvenančiam savo tragedijas. Skaitant ji taip priartėja prie tavęs paties. Tai įkvepia.
O meninių priemonių tikrai niekada nepakaks atskleisti tai, kas ten įvyko.. Aš tik bandau savo menine kalba, kelti klausimą, apie tai kalbėti.
Šiame spektaklyje skraido kiautai, buvusio gyvenimo prisiminimai, kurie prisijungia, tai vėl atplyšta, persekioja, siaučia, spaudžia... gali sulėtinti akimirką, sustabdyti, daug kartų kartoti. Juk ir gyvenime daugelio situacijų tu nepaleidi, vis grįžti ten, modeliuoji naujai, perdėlioji, keiti. Logiškai supranti, kad tai jau praėjo, bet mintyse jos vis sugrįžta. Svarbu mokytis paleisti, priimti save netobulą ir klystantį, bet atsakingą už savo laimę. Mokytis iš savo klaidų, rinktis gyvenimą, kada gali tai daryti.
Mokytis gyventi
– Kas jums kaip režisierei buvo svarbiausia, ką labiausiai norėjosi akcentuoti?
– Pacituosiu E. Eger: „To, kas nutiko, aš niekada nepamiršiu ir niekada nepakeisiu. Bet per tiek laiko supratau, kad galiu rinktis, kaip reaguoti į praeitį. Galiu jaustis nelaiminga arba kupina vilties, galiu pulti į depresiją arba būti laiminga. Mes visuomet galime rinktis, visada turime galimybę suvaldyti save.“
Negalime pakeisti praeities, bet turime gyvenimą, kurį galime gyventi dabar. Stengtis tarnauti kitiems, padaryti viską, kas mūsų valioje. Būti naudingais, naudoti save, gyventi ir skleistis, kad kiekvieną akimirką darytume pasaulį geresnį.
Negalime pasirinkti gyvenimo be skausmo. Bet galime pasirinkti būti laisvi, išsivaduoti iš praeities, kad ir kas mums atsitiko, išnaudoti visas savo galimybes. Mokytis gyventi, atleisti sau, ir padėti kitiems daryti tą patį.
Pirma stotelė – tarpusavio santykiai
– Daugelis kūrinių paremti gyvenimo prasmės paieškomis – tarsi jau įprasta tapę savęs paklausti, kas yra gyvenimas, ir kas – prasmė. Bet kai bandai suprasti žmonijos didžiausias tragedijas – visas šis galvolaužis sumenksta... Gyvenimas ir yra didžiausia prasmė?
– Didžiausia prasmė žmogaus sąmoningumas, susivokimas. Ir klausimas: ne „ kodėl aš gyvenu, o ką galiu padaryti su gyvenimu, kuris man duotas?“
Rafinuota meno šaka
– Lėlių teatras ir spektakliai suaugusiesiems – kokius stereotipus vis dar tenka (ar tenka) laužyti?
– Aš nesistengiu nieko laužyti, tiesiog man tikrai labai patinka ši išraiškos priemonė. Tai kaip poezija, baletas... Rafinuota meno šaka, verčianti pasinerti ir pačiam prie to gerokai paplušėti.
Esu dėkinga „Lėlės“ teatro direktoriui Vilmantui Juškėnui, visam teatro kolektyvui, kūrybinei komandai už galimybę eksperimentuoti. Kūrybinis procesas su pakilimais ir nusileidimais, atradimais, gludinimais lėlių teatre nėra lengvas, tačiau esu be galo dėkinga už supratimą ir laisvę.
– Kaip pasirinkote būtent lėlių teatro režisūrą, kuo patraukė šis sritis? Galbūt tai atėjo iš vaikystės? Kokie buvo įkvėpimai renkantis profesiją?
– Viskas prasidėjo nuo judesio. Įdomu, kad tikslus lėlės judesys sukuria atgijimo stebuklą. Tikrai nežinojau, kas yra lėlių teatras, bet esu dėkinga, kad mūsų lėlių teatro dėstytoja Jūratė Januškevičiūtė mūsų visą kursą užkrėtė lėlių teatro idėja. Klaipėdos lėlių teatras iki dabar gyvuoja vedamas tos idėjos.
Lėlių teatras – tai vaizdo kalba, kuri turi turėti tankį: turi būti ne tik gražu, bet ir kalbėti tau apie gyvenimą, vaizdas turi likti tavo širdyje.
Man lėlių teatras yra nuolatinė kelionė ieškant lėlės atgijimo stebuklo įvairiausioje materijoje – formoje, spalvoje. Kiekvienam spektakliui renkuosi skirtingas lėlių teatro išraiškos priemones, stengiuosi perteikti tai, ką matau savo akimis, tačiau kiekvienam tai sukelia skirtingas asociacijas. Man svarbiausia atgaivinti žiūrovo akis, pažadinti naują suvokimą apie lėlių teatrą, užkrėsti juo kitus, kalbėti apie žmogų ir vertybes, kurios yra amžinos, nekintamos.
Klausimas visada verčia ieškoti
– Ar yra tekę suabejoti savo pašaukimu? Kas suteikia didžiausią palaikymą?
– Manau, kiekvienas susiduriame su abejonėmis, bet, greičiausiai, jos ir yra varomoji jėga. Klausimas visada verčia ieškoti.
O įkvepia ir palaiko bendraminčiai, kurie yra kartu kūrybinėje tėkmėje, esu jiems dėkinga.
Visą gyvenimą lydi žmonės, asmenybės, kurias sutinki kasdien, kurios kalba iš praeities, su kuriomis esi kūrybiniame procese; kartais prisilieti prie kūrinio ir per jį pažįsti asmenybę. Čia ir literatūra, teatras, poezija, šokis, muzika, dailė…
Man atrodo, kad gyvenime visą laiką atsiranda žmonės, kurie tave veda, įkvepia, pamoko, nuleidžia laipteliu žemyn. Tu vėl iš naujo pažįsti save, sužinai kažką naujo apie šalia esantį.
Mes nežinome, kas buvo, ir nelabai žinome, kas yra. Juolab tegalime tik fantazuoti, kas gali atsitikti. Kaip, kur link pakryps vadinamasis gyvenimas. Bet žmogui, visuomet reikės kito žmogaus. Kad žmoguje pamatytų save, ir suprastų, kad jis dar yra, koks jis yra.
