Pavyzdžiui, prašyte prašosi vienas žaidimas – žiūrovui atskirose kortelėse pasiūlyti visų naudotų straipsnių nuorodas ( gal net su teksto santrumpa?) ir paraginti atspėti, kuris straipsnis atitinka eksponuojamą kūrinį? Etiketėje paliekant tik autoriaus pavardę ir kūrinio pavadinimą. Įdomu, koks būtų pataikymo procentas? Kaip sektųsi kūrinius perskaityti vizualiai, be QR kodo užuominų? Neabejoju, kad tokių pagaulių ir smalsių žiūrovų būtų ne vienas. Jiems – pramoga, o profesionalams – menininko konceptualiojo „raumenyno“ testas.
Manyčiau, kad pirmiausiai kortelės nugultų prie Aušros Vaitkūnienės ir Lino Liandzbergio kūrinių – įdomu, kad jie abu pasirinko mus neva nuodijančių „chemtreilų“ temą. Pirmosios autorės paveiksle remiamasi straipsniu „Neįprastas lėktuvo pėdsakas sujudino sąmokslo teorijų gerbėjus“ – lėktuvas bei baltas jo pėdsakas aiškiai matomi žinomos tapytojos drobėje.
Visai šalia, tik aukščiau „užskridęs“ lėktuvas matomas ir L. Liandzbergio kūrinyje, o po juo matyti antroji diptiko dalis – juodame fone slenkančių žmogėnų figūros. Straipsnio pavadinimas „Skleidžia sąmokslo teoriją, kad lietaus vandenį užteršė „chemtreilai“ ir paveiksle matoma suzombėjusių, lyg iš lietaus gijų suformuotų figūrų eilė atrodo baisokai, kol nepaskaitome kūrinio pavadinimo: „Nuo Vilniaus ir Kauno bokštų“. Atmintyje natūraliai „iššoka“ tolimesnė žinomos grupės „Antis“ dainos eilutė – „kyla man noras pokštaut“... Taigi, nusišypsome ir galime keliauti ieškoti toliau. Tik štai A. Vaitkūnienės diptiko (kaip paaiškėja) antroji dalis greičiausiai nebūtų identifikuota – ji eksponuojama kitoje salės pusėje, o pavadinimas „Juodoji skylė“ jau nutolsta nuo „chemtreilų“ temos.
Nesunkiai, mano galva, būtų rasti ir straipsnių „Žinutė apie neišvengiamą Rusijos pergalę gali klaidinti ją pamačiusius“ bei „Netyla sąmokslo teorijos apie COVID-19 vakcinų sudėtį: ne, jose nėra magnetinių dalelių“ vizualiniai atitikmenys. Pirmasis straipsnis interpretuojamas Jūratės Kluonės paveiksle „Back in the UZZR“ – jame matoma Kremliaus siena ir fejerverkai naktyje aiškiai susieja vaizdą su Rusijos vardu, o kruvinai raudonų fejerverkų ratilai – lyg kraujo dėmės – pademonstruoja autorės požiūrį į karo tematiką, makabrišką šlovės ir mirties santykį.
Straipsnis apie vakcinų poveikį, sukeliantį kūnų magnetizmą, vizualiai aiškiai pailiustruotas Audronės Andrulevičienės darbe – čia silikoninė žmogaus galva yra aplipusi „magnetiškai pritrauktais“ metaliniais daiktais: stalo įrankiais, raktais, varžtais. Pavojingiausias pritrauktas objektas, be abejo, yra diskinio pjūklo ašmenys, kurie greičiausiai ir nupjovė eksponuojamąją vargšo įmagnetinto kūno galvą...
Didelių dedukcinių gebėjimų gali neprireikti ir išsiaiškinant Dainiaus Trumpio kūrinio inspiraciją – straipsnį „Ar tiesa, kad rekordinės vilkų medžioklės kvotos ūkininkams nepadeda?“. Vilkų anei ūkininkų grafiškame menininko diptike nerasime, bet šautuvais į apverstą elnią nusitaikę kariai ar medžiokliai padėtų tinkamai suderinti autorių ir tekstą. Juo labiau, kad ir Trumpio darbe žaidžiama „apversta“ situacija – vilkų naikinimas, kaip paaiškėja, didina išlikusių silpnesniųjų individų norą puldinėti naminius gyvulius. O akivaizdžiai netikroviškas aukštyn kojomis matomo elnio vaizdas – priešingai nei tikimasi – nekeičia inertiškai mąstančio kareivio laikysenos: netikroviška situacija dėl aklo paklusnumo įpročio jam vis tiek išlieka tikra, ir šaudyti jis pasiruošęs... Tai lyg ir draugiškas autoriaus perspėjimas „klaidnaujienų“ skaitytojui – tikrinti faktų logiką ir realumą!
Apverstų objektų galerijos salėje, tiesa, yra ir daugiau: štai apversta „T“ raidė – didelė ir spalvinga. Įtartinai artima falinei simbolikai. Todėl tarp žaidime nepanaudotų straipsnių pavadinimų radę tokį – „Klaidina, kad beždžionių raupai – lytiškai plintanti homoseksualių vyrų liga“ – tikėtina, kad priskirsime Audriaus Gražio koliažui „Apversta tiesa“. Jis sudėliotas iš saldainiškai spalvingų, plastmasinių meškučių ir klounų figūrėlių – todėl objektas atrodo ir vaikiškas, ir suaugėliškas. Tai infantilaus neišmanymo nuoroda, nesisiejančių faktų (raupai ir homoseksualumas), tendencingų (homofobinių) nusistatymų „mišrainės“ pavyzdys.
Kas dar aiškesnio? Pavadinimų kortelėse radę pavadinimą „Policijos pareigūno su raudonais aukštakulniais nuotrauka suklaidino: kodėl iš tiesų jis juos avėjo?“, greičiausiai bėgsime prie juodo kvadrato-dėžės su daugybe mini-batelių jo lentynėlėse. Tai parodos kuratorė Rebeka Bruder įtipeno į salę dešimtimis moteriškų batelių – nuo balerinos puantų, prabangių aukštakulnių iki „kerzinių“ batų (beje, nemažą dalį jų padarė pati!). Koliažinė kompozicija pavadinimu „Walk a Mile in Her Shoes“ ragina prisiminti pasaulyje žinomas socialines akcijas „Put Yourself in Her Shoes“ ir „White Ribbon“, kuriomis siekiama panaikinti smurtą prieš moteris ir mergaites, kovoti su lyčių stereotipais ir lūkesčiais. Su šiomis temomis aiškiai siejantis kūrinys pavedėja ne į policininkų ar LGBT problematikos laukus, bet atveria „įžemintus“ feministinių kovų horizontus. O dar bendresne prasme – ragina stabdyti stereotipinį ir kitus žmones klasifikuojantį mąstymą.
Na, o toliau prasideda žaidimo komplikacijos. Pavyzdžiui, ne taip lengva straipsnio pavadinimą „Iškarpė Y. N. Harari interviu – atrodo, kad jis sakė tai, ko tikrai nesakė“ (neva garsusis istorikas sako, kad B. Gates‘as sukūrė epidemiją laboratorijoje, kad užvaldytų pasaulį) susieti su Mindaugo Jurėno skulptūra „Well Hidden“: tarp metalinių kubų įtaisytu rąstu, kuris vidurinėje dalyje stropiai dangstytas auksine folija, bet vienoje vietoje vis tiek praplyšęs... Taip, skulptorius rado gerą formą atskleisti gandų kūrimo mechanizmui – iškirpti citatą, įdėti kitur ir spindinčiai aprengti. Bet ji ganėtinai bendra ir tinkanti ne vienam straipsniui. Dar daugiau žingsnių šia linkme pažengė Andrius Miežis, kuris mažo formato paveiksle užrašė „APAČIOJE PARAŠYTA TIESA / VIRŠUJE PARAŠYTAS MELAS“. Su straipsniu „Coca-Cola nekūrė ir neplatino skardinės su užrašu, kviečiančiu „būti mažiau baltaodžiu“ apie suklastotą Coca-Cola‘os užrašą „Try to be less white“ jį tesieja užrašo naudojimas, bet – ar daug kam duota tokią sąsają greitai išryškinti savo galvoje?
Kaip ir Naglio Ryčio Baltušniko darbą „Ne pas déranger“, kurį dar sunkiau suprasti, nes prancūziškai moka tikrai ne visi. „Netrukdyti“ – mįslingai skelbia užrašas po perbrauktu peilio ženklu, o papildomai sutrikdo mozaiką imituojančios plokštumos vaizdas. Su straipsniu „Ne, Ukrainos prezidentas neragino JAV dabar smogti Rusijai branduoliniu užtaisu“ jį tenka asocijuoti per ilgai, ypatingą dėmesį kreipiant nebent į žodžius „ne“ ir „smogti“. Menininkas, tiesa, perspėja: „tekstas, simbolis ne visada yra ŽINIA“, bet rasti jo kūriniui tinkamą straipsnį tokia žinia mažai pagelbėja...
„Naujienų skaitymas socialiniuose tinkluose gali tapti grėsme demokratijai: metas išlįsti iš savo burbulo“ – tai tema apie susidarančias „paralelinės“ visuomenės, gyvenančias savoje informacinėje, virtualioje erdvėje. Deja, ji tinka ne Domui Mykolui Malinauskui – nors jo skulptūrose yra robotiškų konstrukcijų, burbulo formos užuominų. Apie žmones, įstrigusius savo informaciniame sraute, pasirodo, kalba Arvydas Brazdžiūnas-Dusė paveiksle „Minia“, kuriame jis realistiškai nutapė pikantišką kažkuo susidomėjusių nuogalių grupę.
O minėtasis D. M. Malinauskas domėjosi dirbtinio intelekto keliamomis grėsmėmis: „Baugina apie žmonijos eros pabaigą: melas atsiskleidžia kiekvienoje pastraipoje“. Šia tema jaunasis skulptorius sužaidė gerai, tik gilokai paslėpė pavadinimo „SM3022RGB“ prasmes, užkodavęs distopiškais 3022 metais RGB spalvų formate (raudona, žalia, mėlyna) suakmenėjusius robotus ir prisiminimus iš „senuko“ kompiuterinio žaidimo „Super Mario“ (SM).
Dar lengviau supainioti Prano Griušio ir Vytauto Tomaševičiaus darbus. Mėgstamasis Kauno tapytojas P. Griušys, atrodo, bus sukūręs paveikslą pagal temą „Dėl ryšių su Taivanu įsiutęs Pekinas siunčia raudonus signalus: grasina net branduoliniais smūgiais“ – mat čia nelyg Žana d‘Ark dega garsioji J. Zikaro Laisvės statula, galbūt įkūnijanti Taivano nepriklausomybę... Bet tai, paaiškėja, yra Vytauto Tomaševičiaus tema, įvaizdinta panašios ugnies simbolika (nuoroda į branduolinį smūgį; kūrinio pavadinimas „The End“).
O P. Griušys, pasirodo, rėmėsi straipsniu apie neįprastą viryklės liepsnos spalvą: „Iškėlė klaidingą versiją, kodėl dujinė viryklė ima skleisti neįprastą liepsną: neatkreipus dėmesio rytojaus galima nesulaukti“. Jis pripažįsta, kad pradinis melagienos teiginys jam mažai svarbus – aktualus tik kaip inspiruotojas, kaip sprogdiklis, bet ne pats sprogimo efektas. Bet mūsų žaidimui tai tiesiog prapultis... Taip toli bėgti asociacijų takeliais čia neleidžiama. Kaip ir Adelės Liepos Kaunaitės kūrinio atveju – jos margai margame paveiksle išskaityti temą labai sunku (nors ir pavadinimą „Akvariumas – planeta Trikampis suvalgė žvaigždę“ suprasti ne ką lengviau). Žinoma, pasirinktoji inspiracija savo „sumiksuotu“ charakteriu nenusileidžia kūriniui: „Vaizdo įraše – melagienos apie „chemtreilus“, skiepus, Vatikaną ir Baracką Obamą“. Bet vien šiuo „mišrumo“ principu jungiant temą su kūriniu, galima visai susipainioti melagienų pasiūloje ir iškristi iš žaidimo...
Tačiau nenusiminkime. Yra meninė-intelektualinė užduotis ir pirmarūšiams sekliams! Tai, be abejonės, Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės kūrinys: viena didelė neoninio „rožiškumo“ drobė ir keletas mažų tos pačios spalvos paveikslėlių, išsibėgiojusių po visą salę. Jos didžiajame darbe gal nesunkiai pavyks iš toli įžvelgti panašumą į QR kodo piešinį (QR kodo kilmės istorinė užuomina), mažuosiuose kūriniuose atrasti blakės-kareivėlio kaip sekimo įrenginio simboliką (sučipavimo skiepijant ir žmonių sekimo tema), išsigąsti, kad galerijoje šitų padarėlių su kaukolytėmis ant nugarų esame pavojingai sekami (visuomenės užvaldymo grėsmė; taip pat – melagienų atsiradimo „bet kur“ ir „bet kada“ principas). Ir laiku susivokti, kad straipsnis „Skleidžia melą: tikina, kad QR kodas buvo išrastas viduramžiais, jais žymėti žmonės“ bus susijęs būtent su šiais efektingaisiais darbais. Autorės kalbėjimas apie QR kodus gražiai sužaidžia su parodos formatu (informacijos kodavimas etiketėse QR kodais), o kone nuodingai ryški paveikslų spalva primena melagienoms būdingą iššaukiantį patrauklumą. Taip pat ir jų keliamą grėsmę apsinuodyti melu – o tai puikus komentaras visos parodos nagrinėjamai temai. Šitokią didmeistrio vertą partiją sudėlioti galėjo tik išmintingas ir entuziastingas menininkas! O tai dar kartą patvirtina tiesą, kad žaidimas – „dalykas rimtas“! Kadangi šio žaidimo dienų skaičius parodoje sparčiai mažėja, tad delsti ją aplankyti nevertėtų.
