Jodi Picoult – viena populiariausių šiuolaikinių JAV rašytojų.
„Tikrai labai skaitoma, viena populiariausių autorių: net pati nebežinau, kiek knygų išleista – dešimtimis skaičiuojama, ir kas kartą skaitytojai nekantriai laukia susidomėję, kokią temą šį kartą pasirinks autorė. Ji mėgsta paimti kokią netikėtą temą, aštrų rakursą, stiprų, visuomenę jaudinantį klausimą ir į jį pažiūrėti iš įvairių perspektyvų, tarsi bandant parodyti, koks įvairus pasaulis“, – pasakojo V. Maksvytė.
„Aš pati šią autorę labai mėgstu dar ir dėl to, kad ji moka labai subtiliai, lengvai skaitoma kalba papasakoti apie sudėtingus dalykus, įtraukti šiuolaikinio mokslo, filosofijos, psichologijos elementų“, – sakė literatūros ekspertė.
Ir šį kartą naujausia knyga „Norėčiau, kad būtum čia“, bestseleris, nuo pat išleidimo užkariavo skaitytojų širdis. „Man regis, net ir „Netflix“ yra nupirkęs teises ekranizuoti šitą knygą. Nenuostabu, jos tema – virusas, pandemijos laikų knyga, bet truputį kitais aspektais, nei būtų galima tikėtis“, – intrigavo V. Maksvytė.
„Norėčiau, kad būtum čia“ – jaudinantis romanas apie dvasios tvirtybę krizės akivaizdoje.
Diana O'Tul – teisingame kelyje. Ji ištekės iki trisdešimties, pagimdys vaikus iki trisdešimt penkerių ir išsikraustys į Niujorko priemiestį, tuo pat metu kopdama karjeros laiptais negailestingame meno kūrinių aukcionų pasaulyje. Ji dar nesusižadėjusi, bet žino, kad jos vaikinas, chirurgas rezidentas Finas, ketina pasipiršti per jųdviejų romantišką kelionę į Galapagus, likus kelioms dienoms iki jos trisdešimtojo gimtadienio.
Bet tada Niujorke prasideda dar neseniai tokia tolima atrodžiusi koronaviruso epidemija. Išvykimo išvakarėse Finas praneša, kad ligoninėje reikalingi visi gydytojai, todėl jis privalo likti, bet Diana vis tiek turėtų važiuoti. Ji nenoromis išvyksta.
Tačiau Dianos svajonių atostogų planas beveik bematant sugriūva. Saloje paskelbiamas karantinas, ir ji užstringa joje, kol sienos vėl atsidarys. Visiškai izoliuota Diana priversta išeiti iš savo komforto zonos. Ji palengva užmezga ryšį su vietos gyventojų šeima, kai jai atsiveria paslaptį sauganti paauglė, nepaisydama tėvo nepasitikėjimo atvykėliais.
Ilgainiui Diana pradeda analizuoti savo santykius, pasirinkimus, save pačią ir svarstyti, ar grįš namo tuo pačiu žmogumi.
Iš anglų kalbos knygą vertė Jurgita Jagminaitė.
Pasaulio fantastikos mėgėjus prieš keletą metų labai nudžiugino britų autorė Susanna Clarke. „Lietuvių kalba pernai pasirodė knyga „Džonatanas Streindžas ir ponas Norelis“, sužavėti skaitytojai laukė naujo romano „Piranezis“. Jis yra fantastikos mėgėjams, bet ne tik jiems, nes kartu tai ir alegorinis pasakojimas apie mūsų gyvenimus, apie gyvenimo prasmę. Aš pati nesu didelė fantastikos mėgėja, bet įsitraukiau nuo pirmo puslapio“, – prisipažino V. Maksvytė.
Ši knyga – magiška istorija, kurios veiksmas vyksta į sapną panašioje alternatyvioje tikrovėje, nominuota World Fantasy Awards premijai ir įvertinta prestižine Women's Prize for Fiction premija už grožinę literatūrą.
Piranezis gyvena labai neįprastame name – neišmatuojamo dydžio statinyje su galybe kambarių, koridorių ir pasieniuose stūksančiomis statulomis. Salių labirintuose nestinga gyvybės. Vandens srautų apsemtose žemutinėse salėse neršia žuvys, vėžiagyviai ir tarpsta jūrų augmenija, viršutinės salės skendi debesyse, o vidurinėse skrajoja paukščiai. Namo laiptatakiais neretai atplūsta bangos, bet Piranezis nebijo griausmingų potvynių ir atoslūgių – jis puikiai orientuojasi salių ir koridorių labirintuose. Jis yra mokslininkas ir gyvena tam, kad žvalgytų namą.
Du sykius per savaitę Piranezį aplanko vyras, pramintas Kitu. Kartais jis prašo padėti ieškoti informacijos apie name slypinčias Didžias ir Slaptas Žinias, kartais atgabena nesuprantamų, bet labai vertingų daiktų. Kitas – vienintelis Piraneziui žinomas gyvas žmogus, iki šiol name jam pavyko rasti tik keliolikos mirusių žmonių kaulus.
Užsiimdamas įprastais tyrimais Piranezis aptiko dar vieno asmens pėdsakus ir leidosi į paieškas, galinčias atvesti į pasaulį, egzistuojantį anapus to, kurį jis visada pažinojo. Ar bent jau tarėsi pažįstąs.
Knygą vertė Bronislovas Bružas.
Islandų autoriaus Andri Snær Magnason knyga „Apie laiką ir vandenį“ – lyg kelionė – labai asmeniška ir kartu apimanti visą pasaulį. Tai neįtikėtinai jautrus pasakojimas, apipintas asmeninėmis, istorinėmis ir mitologinėmis istorijomis. Tai kvietimas geriau suprasti žmonių laiką ir mūsų įsipareigojimus vienas kitam visame pasaulyje. Ir kartu tai prašymas mums visiems gyventi harmonijoje su ateities kartomis.
Andri Snær Magnason kviečia pagalvoti apie laiką ir klimatą per keliones, mokslą, istoriją ir mitus. Apie laiką jis kalba pristatydamas savo senelius ir močiutes jų santykių su savimi ir savo vaikais kontekste, pasakodamas istorijas iš laikmečio, kuriame jie gimė, nurodydamas, kas pasikeitė ir kas vis dar liko, pabrėždamas, kas neturėjo pasikeisti ir vis dėlto pasikeitė.
Knygoje „Apie laiką ir vandenį“ autorius pateikia idėjas, interviu su Dalai Lama, apmąstymus ir sprendimus.
„Tai pusiau grožinė knyga. Ji turbūt stovės lentynoje prie negrožinių knygų, bet autorius yra grožinės literatūros kūrėjas ir tas teksto skaidrumas, minkštumas, smagumas skaityti, kaip jis susieja ne fikcines, tikrąsias problemas su pasakojimo stiliumi yra balansuojantis tarp grožinės ir negrožinės literatūros“, – pasakojo V. Maksvytė.
Knygą vertė Jūratė Akucevičiūtė.
Mažuosius skaitytojus ir ne tik juos tikrai nudžiugins Jane Riordan knyga „Kadaise gyveno meškiukas“, iliustruota Marko Burgesso iliustracijomis.
Knygoje apie jau žinomus ir pamiltus personažus rasite dešimt istorijų: kailiniuotą istoriją iš Londono zoologijos sodo, aukštai kylančią istoriją iš Londono gamtos istorijos muziejaus ir mažytę istoriją apie pelytę, gyvenančią vaikų kambaryje... Ši knygelė apie pradžių pradžią pakvies į jaunojo Kristoferio Robino pasaulį, kuriame statomos slėptuvės, ieškoma lobių, niūniuojamos linksmos dainelės ir visur pilna medaus!
Knyga, įkvėpta A. A. Milne'o ir E. H. Shepardo kūrybos.
„Tai yra Mikės Pūkuotuko priešistorė. Labai įdomus projektas: iš pradžių buvau truputį skeptiška, ar galima sukurti priešistorinę personažui, kurį visas pasaulis pažįsta ir myli, bet autoriams pavyko“, – patikino V. Maksvytė.
Ji pasakojo, kad knygos autoriai yra gavę oficialų leidimų iš fondo, kuriam priklauso Mikės Pūkuotuko teisės – viskas yra suderinta, patvirtinga, o tai pavyko padaryti tik atkūrus originalų pasakojimo stilių ir dailininkui sukūrus ne mažiau įspūdingas autentiškas iliustracijas.
Knygą vertė Vaiva Būgaitė.
Dar viena „Alma littera“ naujiena tikrai pradžiugins Hario Poterio gerbėjus – jau pasirodė trys iliustruotos knygos, pasakojančios garsiojo burtininko nuotykius. Jas iliustravo jaunosios kartos britų dailininkas Jimas Kay.
„Atrodė, kaip galima iliustruoti Harį Poterį? Turime ir filmą, ir vaizdiniai įaugę į kraują, ką pavyks padaryti? Bet pavyko – nuostabios, įtraukiančios iliustracijos. Jei Poterio knygas skaito vyresni vaikai, dėl tų iliustracijų palengvėja, atrodo, tekstas – jau nuo kokių 8 metų galima panirti į tą gyvenimą“, – pasakojo V. Maksvytė.
Knygas vertė Zita Marienė.
V. Maksvytė taip pat priminė, kad norint lengviau išsirinkti knygas, galima pasinaudoti „Alma littera“ sukurtu virtualiu konsultantu, su kuriuo galima pasitarti leidyklos interneto svetainėje.
