Pats konceptualaus meno apibrėžimas diktuoja, kad kūrinys vienas pats savaime nėra pakankamas. turi jį paaiškinti, kitaip tai nebus šiuolaikinis menas. Tačiau ar paaiškinimas kažką atskleidžia? Juk pirmiausiai parodo pats kūrinys. Tad šiuolaikinis menas susilpnino kūrinio autonomiškumą. Ir kai kūrinys yra silpnas, jam galima kurti aprašus, kurie kreiptų tam tikra reikiama linkme. Taip atsiranda manipuliacinis kūrinio mechanizmas, kuris nieko bendro neturi su kūrybine laisve. Menininkas, vietoj to, kad gilintųsi į vaizduotės diktuojamas galimybes, nukrypsta į tendencijas ir aktualijas.
Geras kūrinys visuomet turi po juo slypintį konceptą ir pats kūrinys tai įrodo savo paveikumu. Pats kūrinio paveikumas yra pakankamas argumentas, kad kūrinys yra intelektualiai įkrautas. Ir tuomet apie tokį kūrinį galima kurti įvairias interpretacijas ar teorijas. Tačiau išeities taškas bus kūrinys, o ne žodinis jo išaiškinimas.
Aš pats kaip kūrėjas šiuolaikiniame mene susiduriu su pareiga paaiškinti savo kūrybą. Ateina žmogus, pasižiūri į paveikslą ir tuomet nukreipia į mane žvilgsnį. Na, o aš jaučiuosi nepatogiai, kad jis kažko nesupranta ir taip tikisi atsakymo. Visų pirma, sakau, kad tai abstrakcija. Nors šis žodis nieko ir nepaaiškina, bet kai kada to pakanka. Abstrakcijos žanras buvo aktualus, kai jis buvo priešprieša figūratyviniam vaizdavimui, bet šiuolaikinio meno kontekste šis skirstymas jau prarado savo svorį. Šiuolaikinio meno problematika dabar slypi pačiame paaiškinime. Tai matoma ir Europos aukštųjų mokyklų meno doktorantūros studijų kontekste. Didžiausia problema, su kuria susiduria meno doktorantai, tai kaip paaiškinti meno kūrinį, o ne kaip jį sukurti. Tačiau tokią tendenciją diktuoja aukštojo mokslo koncepcija, kuri orientuojasi į žodinę žinių kaupimo tradiciją.
Bet juk pagalvojus paprastai, niekada neini į parodą tam, kad kažką sužinotum naujo. Eini tam, kad išgyventum tam tikrus jausmus, kad pajustum tam tikrą atmosferą. Tau trūksta išgyvenimų, o ne žinių. Kai nori žinių, eini į biblioteką, sklaidai naujienų portalus, kalbiesi su dominančios srities atstovais. Meno kūrinio informacija pateikiama pačia kūrinio forma. Pats kūrinys ir yra pagrindinė informacija, kurią gauna žiūrovas. Ir visiškas nesusipratimas, jeigu žiūrovas sako „nesupratau“. Jam nereikia nieko suprasti, jam reikia pamatyti, užuosti, pajusti, išgirsti. Menas veikia jusles, ir tik per jusles jis gali priartėti prie kiekvieno iš mūsų proto ir fantazijos užkaborių.
Kai kuriu, vis išjungiu ir išjungiu bet kokias protavimo užtvaras, kurios stabdo laisvą kūrybinę tėkmę. Tik per vaizduotės nevaržomą laisvę galima atsverti proto gniaužtus, kurie kelia tokius didžiulius reikalavimus šiuolaikinio meno kontekste. Mes lyg patys įsipainiojame tame proto sūkuryje ir net patys kūrybos procese nesugebame išsigelbėti. Tai ką jau kalbėti apie žiūrovą. Jeigu menininkas neištrūksta iš intelekto suvaržymų, tai žiūrovas tiesiog pamato „protingą šiuolaikinę parodą“ ir dar labiau nutolsta nuo savo emocinio intelekto. Atsiranda nusivylimas šiuolaikiniu menu.
Ar pastebiu, kokios spalvos yra dangus? Kaip jaučiuosi, kai žiūri į šią dangaus spalvą? Ar leidžiu sau patirti šią spalvą? Man užtenka akių, kad pamatyčiau parodą, o per akis pradedu patirti savo aplinką, savo mintis, savo jausmus.
