Eglė Karpavičiūtė rado savo būdą „patekti“ į pasaulines galerijas: tapybai jokių ribų uždėti neįmanoma

„Buvo daug kartų skelbiama, kad tapyba yra mirusi, bet ji gyvuoja! Man įdomu – tapybos egzistencija, būvis. Tokiu būdu bandau sau atsakyti į klausimą, – kodėl aš negaliu netapyti?“, – sakė kultūros lauko tyrinėtoja vadinama tapytoja Eglė Karpavičiūtė. Menininkė pasakojo, nuo pat studijų pradžios domėjusis tapybos vaizdu, analizavusi, ką šis reiškiantis jai pačiai, kaip egzistuoja atsiradus kitoms, naujoms meno rūšims. Dėl to, tikino ji, buvo netgi priėjusi akligatvį, išėjimu iš jo tapo kitų menininkų parodos, kurių ekspozicijos pavirto E. Karpavičiūtės kūrinių motyvu.

Kuria papildomas reikšmes

Panevėžio miesto dailės galerijoje dabar rodoma E. Karpavičiūtės personalinė paroda „Re-Painted“, anot autorės, minėtų tyrinėjimų tęsinys. Dauguma ciklo „Re-Painted“ paveikslų menininkė atvaizduoja savo iš tikrųjų egzistuojančius kūrinius – žymiausiose pasaulio galerijose ir muziejuose, taip tarsi sukurdama savo personalinės parodos fragmentus.

„Tapybą naudoju kaip dokumentinę priemonę, tai man leidžia manipuliuoti, daryti fiktyvias ekspozicijas. Tai kuria papildomą turinį. Iš vienos pusės, galima pamanyti, kad aš kaip menininkė, galbūt arogantiška, matau save tiktai garsiose Luvro, Gagosiano parodinėse erdvėse, bet iš kitos pusės – beviltiškumo jausmas, kaip aš matau save šiandien. Jei kalbame apie tikrą, ne tapybinę tikrovę – aš ten galbūt niekada ir nebūsiu. Bet kažkuria prasme – ten esu. Į tapybą žiūriu kaip į be galo plačią, neišsemiamą mediją, kuria galiu labai plačiai kurti, pateikti tam tikrus dalykus, tai suvokti kaip tam tikrą tikrovę. Be to, sujungiau kūrinius, kurie sukurti skirtingu laiku – vieni iš magistrantūros studijų laikų, kiti – dabartiniai. Taip kuriu papildomas reikšmes ir kontekstus iš savo egzistuojančių paveikslų“, – sakė E. Karpavičiūtė ir pridūrė, kad buvo labai įdomu pasižiūrėti, kas iš viso to išeis. O jei svajonė patekti į žymiausias galerijas – išsipildytų, išeitų, kad tapyba laike buvo pirmesnė už fiziškai išsipildžiusią tikrovę.

Nenutolsta nuo tapybiškumo

E. Karpavičiūtė pažymėjo, kad jai itin svarbu išlaikyti tikrovišką vaizdą, ne fotografinį, bet išreikštą per tapybos plastiką – neatsisakyti nei potėpio, nei įprasto vaizdavimo.

„Svarbiausia visoje šitoje idėjoje – nenutolti nuo tapybiškumo. Galbūt tai atrodo senoviškai, bet jeigu to atsisakyčiau, dalį prasmės mano kūriniai prarastų. Būtent tos tapybinės tikrovės siekiu. Tapybos plastika, ką ji gali padaryti ? Neslėpti tapybos paveiksle“, – aiškino kūrėja.

Viename E. Karpavičiūtės paveikslų atvaizduota performansų meistrė Marina Abramovič. Momentas daugeliui atpažįstamas – didžiausia M. Abramovič retrospektyva „The Artist is Present“ įvyko 2010 m. Niujorko Modernaus meno muziejuje. Be pagrindinės parodos, M. Abramovič tuo metu pristatė ir naują performansą: per visą parodos laiką žiūrovai turėjo galimybę sėdėti priešais menininkę ir žiūrėti jai į akis tiek laiko, kiek nori.

„Esu tapiusi ir kitų menininkų performansus. Man įdomu, kaip tapyba laike pralenkia performansą, kuris irgi buvo viena medijų, atsiradusių tada, kai atrodė, kad tapyba nelabai reikalinga. Objektai, instaliacijos, video menai... Kai nutapau performansus, jau įvykusius – tapyba juos pralenkia laike. Ieškau plastiškų performansų, kurių motyvai tapyboje turėtų kažkokią prasmę. Marinos performansas vienas tokių – ji sėdi už stalo ir žiūri į savo žiūrovą – turi stiprų žvilgsnio kontaktą. Kiekvienas galime žiūrėti jai į akis. Tas pats santykis, tik vyksta per tapybą“, – pasakojo E. Karpavičiūtė.

Ar nesinorėtų, kad pati M. Abramovič pamatytų šį paveikslą? „Taip, kad atsidurtų akis į akį pati su savimi – būtų įdomu“, – primestai minčiai pritarė menininkė.

Tapyba (ne)mirė?

Perfrazuojant Marko Tveno citatą – gandai apie tapybos mirtį „buvo gerokai perdėti“. Tokių kalbų sklido ir apie popierines knygas, vis dėlto, elektroniniai leidiniai jų nenurungė. Po mirties ateina atgimimas?

„Pati kalbų pradžia apie tapybos mirtį buvo Delakrua, kuris atsiradus fotografijai pasakė, kad tapyba mirė. Tačiau buvo daug istorinių momentų, kai manyta, kad tapyba mirė, dėl kitų medijų atsiradimo. Tačiau tapyba, ji pati iš to jos numarinimo atgimsta. Visa tai, kas atsiranda nauja – tapyba įtraukia į save, vystosi ir nesustoja. Tiek idėjiškai, tiek plastiškai. Dėl to, laiko atžvilgiu, čia be galo plačios galimybės. Galbūt mažės populiarumas, bet tapyba viską kaip kempinė sutraukia į save, pati turtėja“, – tapybos ilgaamžiškumu neabejojo E. Karpavičiūtė.

Kitas sparnuotas terminas, kuris atsirado visuomenei vystantis – vartojimas. Į jo čiuptuvus pateko ir menas. Paklausta, ar sunku susitaikyti su tuo, kad menas yra parduodamas, E. Karpavičiūtė sakė, kad nuo to nepabėgsi: „Tokia yra šiandiena, turi su tuo gyventi, išnaudoti dabar, čia. Vartojimas, komercija, pardavimai, kaip pasižiūrėsi, – jeigu darai kūrinį, kad jį parduotum – tuo jo gyvavimas ir užsibaigs. Tačiau jeigu tapai kūrinį iš vidinės būtinybės juo kažką pasakyti, nuo to, kad jį parduosi, kūrinio egzistavimas nepasibaigs, tai jam nepakenks, meninės vertės tai nekeičia. Viskas priklauso nuo to, kaip dirbi, kaip pats žiūri, ką pats sakai tais kūriniais, kiek pats tuo tiki. Kūrinys „neša“ tavo požiūrį, emociją“, – įsitikinusi menininkė.

Kaip žiūrovui netapti meno vartotoju? „Tikras meno vertintojas niekada nežiūrės į paveikslą kaip sienos ar interjero puošmeną. Svarbu žinoti, kad kūrinys ne tik puoš sieną, bet skleis žinią, kad ir kokia ji būtų. Jei į paveikslą žiūrima kaip į gražią atvirutę, galbūt visai ir nebūtina turėti rimto kūrinio, jei tu jo nenori! Visų pirma, tapyba yra mąstymo būdas, tam tikra žinia, tad jeigu tau kūrinys patinka – turi atsakyti į klausimą, kodėl? Ne ką menininkas tuo norėjo pasakyti, o kaip tu jį supratai, kūrinys yra atviras, jisai užsibaigia kiekvieno žiūrovo vaizduotėje“, – nežiūrėti į paveikslą kaip į gražią interjero detalę patarė E. Karpavičiūtė.

Kūryba negali kilti iš pykčio

Nors dabar sunkus metas, bet kūryba ir menas, E. Karpavičiūtės manymu, tokiose situacijose yra kaip tam tikras šviesos nešulys: „Kūryba niekada negali kilti iš keršto, pykčio, nepasitenkinimo. Kūryba atsiranda dėl siekio kurti, o ne naikinti. Dėl to, tokiais sunkiais momentais menas yra viena iš išgyvenimo patirčių, kuri tokiose situacijose padeda. Nebūtinai turi rodyti karą, skausmą, tu gali kūriniais komentuoti, bandyti sušvelninti padėtį, kaip ir sakiau, kūryba nėra naikinimas, o kaip tik – kažko davimas, ne blogo, o tik gero.“

Tuo metu, kai prasidėjo karas Ukrainoje, E. Karpavičiūtė pasakojo, net nekilo noras imti teptuką ir tapyti. „Matai, kaip viskas trapu. Eina, šaudo, traiško, sprogdina, ką tu čia su paveikslu... nekyla noras kurti, pas daug ką atsirado beviltiškumo jausmas. Bet laikui bėgant, menininkai savaip ėmė reaguoti į įvykius, galbūt netiesioginiu būdu, juos atliepia individualiai“, – sakė pašnekovė.

Supratimas, kad yra meno žmogus, E. Karpavičiūtė tikino suvokusi tarsi savaime: „Neturėjau jokių abejonių, kad tapysiu, nors ir augau nedideliame miestelyje – pradžioje Raguvoje, vėliau – Raseiniuose; Lankiau dailės būrelius, mano močiutė gražiai tapo iki šiol, ji savamokslė, piešia ir tėtis. Vaikystėje paišiau daug eskizų madai, įžymių žmonių portretus, galiausiai – pradėjau tapyti. Viskas gavosi savaime, net negalvojau, kur man stoti – žinojau ir tiek, kitų pasirinkimų nesvarsčiau, buvau šimtą procentų tikra, ko noriu. Nė vienos dienos dėl to nesigailėjau! Negaliu įsivaizduoti, kad galėčiau netapyti... Tai nereiškia, kad kasdien turiu atstovėti valandas prie molberto, bet brandini motyvą, daraisi eskizus, galvoje mintys verda... Tapyba man neišsemiama medija. Būdas kalbėti, išreikšti savo požiūrį, mąstymą, tiesiog – komunikacija su pasauliu ir aplinka.“

Eglės Karpavičiūtės personalinė paroda „Re-Painted“ Panevėžio miesto dailės galerijoje (Respublikos g. 3) vyks iki gruodžio 17 d.

Gruodžio 22 d. ta pati paroda atsidaro Šiaulių dailės galerijoje (Vilniaus g. 245).

„Šitos parodos gastrolės, kaip vadinu, po Lietuvą – bus baigtos. Gal kažkiek tęsiu ciklą, pildysiu, bet jau „Re-Painted“ baigė savo kelionę. Nemažas turas, prasidėjęs pavasario pabaigoje Vilniaus rotušėje, vėliau rodytas Klaipėdos Kultūrų Komunikacijų Centre (KKKC). Ekspozicija nuolat kinta, pasipildo naujais kūriniais, bet esminiai – išlieka“, – apie paskutinį parodos etapą pasakojo E. Karpavičiūtė.