Kviestiniai jos menininkai, pasirinkę melagingą naujieną iš Delfi portalo rubrikų „Demaskuok“ arba „Melo detektorius“ bando meninėmis priemonėmis pakomentuoti klaidinantį straipsnį. Koks buvo tas straipsnis, nurodo kiekvieno kūrinio etiketėje esantis ir telefonu skenuotinas QR kodas – tokią aktualią ir šiuolaikišką parodos idėją sugalvojo kuratorė Rebeka Bruder, tapytoja ir Lietuvos dailininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkė. Jos projektas, kaip sako parodą anotacijoje aptaręs menotyrininkas, prof. dr. Stasys Mostauskis, „kūrėjams priskyrė magišką galią melagienas paversti meninių manipuliacijų objektu“. Nepamiršdamas paklausti, ar melagienų kūrimo mechanizmai giminingi tiems, kurie valdo meninės vaizduotės procesus?
Atlikime eksperimentą. Pabandykime pasiaiškinti bent poros kūrinių potencialą – interpretuoti, demaskuoti, įtikinti. Prieš mus – dvi garsios Kauno tapytojos, ilgą laiką kartu žygiavusios menininkių grupėje „Keturios“ – Aušra Vaitkūnienė ir Elena Balsiukaitė-Brazdžiūnienė.
Aušros Vaitkūnienės, VDA Kauno fakulteto profesorės paveikslą „Klastingi tikslai“ pamatome iškart, tik įžengę į galerijos erdvę. Čia žydrynėje sklendžia baltas lėktuvas, paskui save palikdamas platų šviesių dūmų pėdsaką – aiški nuoroda į „chemtreilus“, iš lėktuvų barstomus miltelius, kurie psichotropiškai veikia žmones ir nuodija aplinką. Nuskenavę etiketėje esantį QR kodą, gauname patvirtinimą, kad spėjame teisingai: atsidaro nuoroda į „Melo detektoriaus“ rubrikos straipsnį „Neįprastas lėktuvo pėdsakas sujudino sąmokslo teorijų gerbėjus“.
Iš pirmo žvilgsnio tapytojos darbas atrodo besąs žinomo gando iliustracija ir tiek. Atliktas, tiesa, nerealistiška, psichodelinius vaizdinius primenančia maniera, kuri išties labai tinka aptariamai temai. Tačiau įsižiūrėję atkreipiame dėmesį į apniokotą peizažą, pilną keistų juodų dėmų, grimztančių šviesių kontūrų ovaluose, lyg baltų kailiukų movose. O gal vis tik tai skylės, pramuštos kiek pasiraukšlėjusiame, nebetikru atrodančiame drobės paviršiuje – lyg būtų atsiradusios beatsilupančiame tapete? Mintyse paliktą klaustuką padeda „ištiesinti“ tolimesnis vaikščiojimas po parodą, nes sukdami ratą po ekspoziciją aptinkame dar vieną Aušros paveikslą – jame didingai pozuoja panašus, tik išdidintas juodulys su garbiniuotu įplėštų kraštų „dekoru“ – iš toliau pažiūrėjus, jis primena ovalų veidrodį. Nuoroda į straipsnį ta pati. O pavadinimas „Portalas. Juodoji skylė“ išduoda, kad tai ne šiaip sau klastingai iš kito paveikslo „pabėgusi“ skylė – tai portalas!
Portalas į Kur? Suprantama, neverta pulti vartyti S. Hawkingo knygų apie juodąsias skyles. Atsakymas arčiau, taip pat ir kūrinio atlikimo manieroje. „Feikinis“, nerealistiškas jo vaizdas – kaip ir „pasiraukšlėjusiame“ peizaže su lėktuvu – pasiūlo mielagienų reiškinio interpretaciją: juk tokios žinios paprastai ir tebūna negrabi naujienos imitacija, netikroviška tiesos iliuzija apspurusiais kraštais. Jos lyg juodosios skylės įsiurbia lengvatikystės apmulkintus protus, pradangindamos nesąmonių visatos užmarštyje. Arba – lyg juodasis veidrodis, atspindintis tamsiąsias žmogiškosios prigimties puses. Juo keri, hipnotizuoja būrėja Informacija, nežadėdama tikro išsivadavimo. Siūlydama atviromis akimis pažvelgti į juodąsias „skyles“ žiniasklaidos sraute, A. Vaitkūnienė perspėja apie pavojų būti įtrauktiems į neišmanymo tamsą, nesižavėti patrauklia, suprantama, bet iš esmės netikroviška jų išvaizda.
Paėjėkime iki kitos menininkės, nuostabios pedagogės Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės efektingosios drobės. Tai didelio formato paveikslas, išsiskiriantis beveik „akis badančiu“ neoninio ryškumo rožiniu fonu. Be to, jis pripildytas keistų juodų veidukų – šie atrodo lyg netvarkinga sangrūda afrikietiškų kaukių ar kaukolių atspaudų, nebaigtų kontūrinių piešinių... neaiškumo prideda nedidelis geltonas, beveik neoninis „lopas“, kairėje užtapytas ant drobės viršaus (nors gal ne ant viršaus? gal tai apatinis sluoksnis, likęs nuskutus viršutinį rožinį??). Klausimų daugėja, o pavadinimas „Kareivėlis“ daugiau šviesos į kūrinio šifravimo darbą nepaskleidžia... QR kodas etiketėje siūlo paskaityti straipsnį „Skleidžia melą: tikina, kad QR kodas buvo išrastas viduramžiais, jais žymėti žmonės“. Tematika jau aiškesnė: pandemija, galimybių pasai su QR kodu, senas kaip pasaulis žmonių žymėjimas.
Tačiau bandymas įžiūrėti paveiksle QR kodą neatneša džiuginančio rezultato. Matyt, gudriai maskuojamas – kaip ir viduramžiais... Pakartoję jau išbandytą veiksmą – apsukę ratą po ekspozicines erdves, su nuostaba aptinkame įvairiose galerijos vietose, skirtinguose aukščiuose „išsibėgiojusius“ mažus paveikslėlius – „veidukų-kaukolyčių“ kartotes tame pačiame rožiniame fone: kai kurios jų atrodo lyg rentgenogramos, kai kurios – lyg pėdsakai ar vabzdžiai. Viename paveikslėlyje virš nutapyto vabzdžio netgi kažkas užrašyta: lotyniškas pavadinimas „Pyrrohocoris Apterus“. Pasirodo – tai blakė. Lietuviškai vadinama... „Kareivėliu“! Ar tik netaps šis visiems matytas vabalėlis iškoduojančiu raktu?
Ir tikrai – juk ant blakės nugaros esantis raudonai juodas piešinys ir yra besikartojantis keistasis „veidukas-kaukolytė“! Mintis vyniojasi toliau, stengdamasi jungti pandemijos, kareivių ir blakių kontekstus. Atmintyje atgimsta vakcinavimo metu platinta baimė, kad skiepijami žmonės yra “sučipuojami”, idant būtų sekami, o gal net valdomi… Bingo! Blakės šnipų, karių bei detektyvų pasaulyje yra ir sekimo įrenginys! Blakės-kareivėliai nutapytos ir didžiajame Elenos darbe, jos pasklidusios ir po parodos erdves – taip nešama žinia apie nuolatinį žmonių sekimą, stebėjimą iš netikėčiausių pakampių. Mirtinai pavojingą blakių „darbą“ išduoda „kaukolinis“ įvaizdis, o pavadinime užkoduotas numanomas siekis paversti visuomenę paklusniais „kareivėliais“... Taigi, Elenos kūrinys turi net ne dvigubą, o jau trigubą prasminį dugną – „nuodinga“ rožine paveikslų spalva dailininkė išryškina įžūliai agresyvią melagienų retoriką – greit patraukiančią, bet greitai ir atstumiančią, „kaukolytėmis“ pastiprinant jos pavojingumo koeficientą. „Blakėmis“ menininkė demaskuoja žmonių sekimo baimes ir užvaldymo grėsmes. Na, o pasirinkta QR kodo tematika pakomentuoja ne tik istorines QR kodų versijas, bet ir paflirtuoja su pasiūlytu parodos formatu, pažaisdama ta pačia QR kodo „korta“. Galbūt ironiškai pagąsdindama, kad parodoje su šitiek kodų (kiekvienoje etiketėje!) mus irgi nuskaitys, pasižiūrėdami, kas veisiasi peršviestose mūsų kaukolytėse. O tai jau „feikas“, daromas iš pačios parodos. „Kietai“ – pasakyčiau!
Taip, melagienos paprastai yra tai, kas efektinga ir patrauklu. - Bet kvaila. Įtraukia. - Bet ne ten, kur norėtume. Netikroviška. Ir pavojinga. Jos valdo per mūsų baimes ir nežinojimą. Bet atsitraukti nuo jų verta: kaip kad parodoje keliaujame tarp įvairių kūrinių, ieškodami atskiro ir bendro supratimo – taip ir naujienose ieškokime įvairių informacijos šaltinių. Tikrinkime!
Ar tokios kūrinių perskaitymo versijos tikrai atitinka autorių požiūrį? Galite bandyti patikrinti – užsukti į galeriją, pasikalbėti su kuratore, galbūt sulaukti vieno ar kito dailininko. O gal atrasti savo versiją? Jūsų interpretacijų dar laukia 13 parodos autorių: Audronė Andrulevičienė, Naglis Rytis Baltušnikas, Arvydas Brazdžiūnas–Dusė, Audrius Gražys, Pranas Griušys, Mindaugas Jurėnas, Adelė Liepa Kaunaitė, Jūratė Kluonė, Linas Liandzbergis, Domas Mykolas Malinauskas, Andrius Miežis, Vytautas Tomaševičius, Dainius Trumpis.
Ir parodos kuratorė Rebeka Bruder, taip pat interpretuojanti vieną žinią. Apie policininką, avintį raudonais aukštakulniais.
