1959 m. kovo 31 d. dvasinis ir pasaulietinis tibetiečių vadovas Dalai Lama, bėgdamas nuo Kinijos represijų, atvyko į Indiją, kur gavo politinį prieglobstį. Kinija Tibeto okupaciją pradėjo dar 1949–aisiais, kuri galutinai baigta po 1959 m. tibetiečių sukilimo sostinėje Lhasoje. Sukilimas buvo žiauriai numalšintas, išžudyta beveik 100 tūkst. tibetiečių, šalyje prasidėjo masinės represijos. Kiekvienais metais įvairiose šalyse minint šio sukilimo datą, rengiamos Tibeto palaikymo akcijos.
Vienas tokių akcijų organizatorius Lietuvoje, architektas Robertas Mažeika sako, situacija šioje šalyje ir šiandien išlieka sudėtinga - Kinija sąmoningai ir profesionaliai naikina tibetiečių tautą: „Okupacija tęsiasi ir dabar. Tibetas yra paverstas savotišku rezervatu – šios tautos kultūra yra labai gili, tad kinai lengvai iš to „daro“ turizmą. Žmonės iš vienuolynų yra priversti eiti dirbti į aptarnavimo sferas. Be to, nors garsiai apie tai nekalbama, iki šiol vykdomos represijos – sulaikomi ir paprasti žmonės, ir lamos. Tik šita prievarta vykdoma šiek tiek rafinuočiau ir primena jau ne Stalino, o Brežnevo epochą. Ir kai toks Seimo narys Alfredas Pekeliūnas pareiškia, jog Tibete viskas tvarkoj, ir nėra reikalo už Seimo lėšas važiuoti į tarptautinę konferenciją, kur sprendžiami Tibeto laisvės klausimai, tai kinams tik to ir reikia”.
Dalai Lama atsisakė iš pradžių keltų Tibeto nepriklausomybės reikalavimų ir dabar nori, kad Kinija tibetiečiams suteiktų bent jau autonomiją, į kurios administravimą jis, kaip dvasinis lyderis, nesikištų. Tačiau 5 mln. Dalai Lamos tautiečių, gyvenančių tremtyje ir gimtinėje, šiuo klausimu neturi vieningos nuomonės. Nuosaikieji, įeinantys į Indijoje veikiančią Tibeto vyriausybę tremtyje, siekia atnaujinti draugiškus santykius su Pekinu. Radikalai prieštarauja bet kokiam susitarimui - juos tenkintų tik nepriklausomybė. „Kol esu čia, galiu nuraminti tibetiečius. Jeigu manęs čia nebus, nežinau, kas nutiks“, - taip sako pats Dalai Lama, kuriam 1989–aisiais buvo įteikta Nobelio taikos premija.
Virginijos Woolf mirtis
1941 metų kovo 28 d. nusiskandino garsi romanistė ir kritikė Virginia Woolf. Devynių romanų, daugybės apsakymų, recenzijų, esė, dienoraščių bei laiškų autorė išgarsėjo romanais „Ponia Dalloway“, „Bangos“, „Orlandas“ ir kt. Rašytoja yra viena iš vadinamojo „sąmonės srauto“ pradininkų pasaulinėje literatūroje, minima greta tokių kūrėjų kaip James Joyce, William Faulkner ar Marcel Proust. Be to, V. Woolf turėjo didžiulės įtakos feminizmo judėjimui.
Kas paskatino visuotinio pripažinimo sulaukusią rašytoją taip drastiškai pasitraukti iš gyvenimo? VU Lyčių studijų centro dėstytoja dr. Solveiga Daugirdaitė sako, jog vieningo atsakymo iki šiol nėra: „Tų „kodėl“ yra labai daug, o vieno atsakymo nėra. Faktas yra tai, jog V. Woolf nuo vaikystės turėjo psichikos problemų. Manoma, jog jos savižudybė buvo visiškai sąmoningas veiksmas – ji tai padarė jausdama, kada artėja dar vienas jos ligos priepuolis. Beje, sunkiausiais gyvenimo momentais V. Woolf labai palaikė jos vyras, tačiau ta santuoka buvo ne visai įprasta – juos vienijo ne erotinė aistra, o intelektualus bendravimas. Vyras, žinodamas apie žmonos ligą, ja labai gražiai rūpinosi, globojo, buvo jai atlaidus. Be to, juk ne paslaptis, kad V. Woolf yra minima ir tarp garsiausių lesbiečių – vyras toleravo ir jos mylimąją”, - apie garsiąją anglų rašytoją V. Woolf „Žinių radijui“ pasakojo dr. S. Daugirdaitė.
Martinaičio nerimas
Balandžio 1–oji – Marcelijaus Martinaičio gimtadienis. Poetas švenčia garbingą 70–ties metų jubiliejų. Jis sako, kad laikas prieš gimtadienį – šiek tiek įtemptas: „Tos kelios dienos ar savaitės prieš gimtadienį man būna susimąstymo laikas. Savaime grįžtu mintis atgal, kartais net į gyvenimo pradžią. Šiek tiek „iškrentu“ iš gyvenimo ritmo, gal net įgūdžius prarandu – taip veikia mane tos dienos. Ir dabar taip yra – visi mane ragina, aš niekur nespėju, visur vėluoju... Bet žinau, paskui viskas grįš į savo vėžes“.
Prie tokios nerimastingos nuotaikos prisidėjo ir tai, kad šiomis dienomis M. Martinaitis laukia pasirodant naujos savo knygos – iš per 3 dešimtmečius sukauptų dienoraščių: „Šiuo metu nieko neeiliuoju. Man jau taip būna – rašau rašau, išleidžiu knygą, o paskui kokius metus nieko negaliu parašyt. Bet ir nereikia – kas gi tiek perskaitys, jei kasdien po eilėraštį parašysi? Poezijos apskritai daug negali sukurt – manau, per gyvenimą žmogus gali parašyti 10–20 eilėraščių, kurie tikrai geri. Man pačiam mieliausias vienas iš ankstyvųjų mano eilėraščių „Saulės grąža“. Paskui buvo „Kukučio baladės“ – dabar tas Kukutis gal net labiau žinomas negu aš“, - sako poetas. Jis tikina, kad kurdamas niekuomet negalvoja, ką vienu ar kitu eilėraščiu, sakiniu, žodžiu nori pasakyti: „Lai kritikai ieško simbolių ir prasmių, aš tuo neužsiimu. Nenagrinėju savo kūrybos. Jei man reikėtų laikyti egzaminą iš M. Martinaičio kūrybos – neišlaikyčiau“, - juokiasi poetas M. Martinaitis.
Rentgenas batų parduotuvėje
1845 m. kovo 27 d. gimė vokiečių mokslininkas Wilhelmas Conradas Roentgenas. Už X spindulių (vėliau pavadintų jo vardu) atradimą jis gavo pirmąją Nobelio fizikos premiją. W. C. Roentgenas, atlikęs daugybę eksperimentų savo laboratorijoje, atrado nematomus spindulius, kurie peršviečia žmogaus kūną. Muziejuje iki šiol saugoma pirmoji rentgeno spindulių pagalba padaryta nuotrauka, kurioje matyti mokslininko žmonos rankos kaulai.
Radiacinės saugos centro vicedirektorius Gendrutis Morkūnas sako, jog pirmiausia šis mokslo stebuklas patraukė pramogų verslo dėmesį, o pirmieji rentgeno aparatai buvo naudojami batų parduotuvėse: „Kadangi vaikai nesugeba pasakyti, ar batai jiems geri, ar spaudžia, buvo sukurti tokie specialūs aparatai – vaikas įkiša koją į tam skirtą skylę, o mamos mato pėdutės rentgeno nuotrauką. Įdomiausias dalykas paaiškėjo vėliau – tie rentgeno aparatai visai nepadėdavo nustatyti tinkamo batų dydžio, tad tai tebuvo atrakcija ne tik mamos, auklėms, bet ir pardavėjams. Tačiau netrukus po rentgeno spindulių atradimo buvo pastebėtas ir neigiamas jų poveikis, tad tokios „linksmybės“ buvo uždraustos“. Šiandien Rentgeno spinduliai naudojami daugelyje sričių – pradedant medicina ir baigiant oro uostais, kur šių aparatų pagalba peršviečiamas keleivių bagažas.
Kaip A. Žebriūnas virto Žerberiūnu
Tie, kas matė Arūno Žebriūno filmą „Riešutų duona“, turbūt prisimena žavią strazdanotą mergytę - Liuką Kaminskaitę. Mažają heroję tuomet vaidinusiai Marijai Fadejevai tuomet buvo šešeri. O štai kovo 28–ąją moteris atšventė 35–ąjį gimtadienį.
M. Fadejevą beveik prieš tris dešimtmečius į filmavimo aikštelę atvedė ne mama ar močiutė, o kaimynė, garsioji aktorė ir režisierė Galina Dauguvietytė. „Ėjau į atranką išsipusčiusi, mama aprengė gražia suknele su kaspinėliais, padarė šukuoseną. Ir aš galvojau, kad vaidinsiu princesę – labai norėjau. Bet ten man apvilko purviną suknelę, užtepė ant veido grimą, padavė tekstą ir liepė suvaidinti kažkokią sceną. Jau po visų bandymų, kaip pagaliau galėjau vėl apsivilkti savo puošniąją suknelę, G. Dauguvietytė manęs klausia - na, kaip? O aš, visa supykusi, jai atsakau: „Perduokit tam savo Žerberiūnui, kad tegul pats tuos skudurus nešioja“. Paskui visi kino studijoj pasigavo tą Žerberiūną ir per visą filmavimą jį taip ir vadino“, - juokiasi M. Fadejeva.
Ištepta spiritu Liuka
Beje, ta antipatija buvo abipusė – iš pradžių režisierius A. Žebriūnas manė, jog Marija visai netinka Liukos vaidmeniui, tačiau nugalėjo jos panašumas į aktorę Nijolę Oželytę, kuri turėjo vaidinti jau suaugusią Liuką. Galų gale viskas baigėsi tuo, jog N. Oželytė pastojo ir vaidmuo teko kitai aktorei, tuo metu šešiametė Marija taip ir liko vaidinti Liuką: „Nors mano vaidmuo filme, sudėjus visas scenas, trunka gal tik kokias 5 min., filmavimas vyko 9 mėnesius. Giliai atmintin įsirėžęs vienas epizodas – filmuojama scena prie ežero, ant Tiškevičių rūmų laiptų. Kaip dabar suprantu, tai turėjo būti vasara, tačiau buvo vėlus ruduo – gal spalis ar net lapkritis, nes medžiai jau be lapų stovėjo. Mano mama, kuri vaidino tame epizode, apsirengusi su kailiniais, ant viršaus užsimetusi seselės chalatą, o aš aprengta tik suknele trumpom rankovėm. Taip jau būdavo – mus ištepdavo spiritu ir paleisdavo vaidinti. O vyresni juokdavosi“. Nepaisant visų sunkumų, M. Fadejeva nusifilmavo dar keliuose kino juostuose, buvo pasiryžusi studijuoti aktorystę, bet vėliau sako supratusi, jog tai – ne jos kelias. Ir visgi toli nuo vaidybinio meno M. Fadejeva nepabėgo – šiuo metu ji studijuoja vadybą Teatro ir muzikos akademijoje. Prabėgus beveik 3 dešimtmečiams po „Riešutų duonos“ filmavimo moteris sako, jog tai buvo didelis ir gražus nuotykis jos gyvenime.
Kur pasislėpti nuo Eifelio?
1889 m. kovo 31 d. Paryžiuje baigtas statyti Eifelio bokštas. Tais metais Prancūzijos revoliucijos šimtosioms metinėms paminėti Paryžiuje buvo rengiama Pasaulinė paroda. Prancūzijos vyriausybė davė įsakymą pastatyti tinkantį šiai progai monumentą. Iš daugybės projektų buvo pasirinktas būtent lenkų kilmės inžinieriaus Gustave’o Eiffel‘io pasiūlytas darbas: 300 metrų aukščio metalo pinučių bokštas.
Šis statinys, per 2 mėnesius išdygęs išpuoselėtame Paryžiuje, buvo tarsi akibrokštas klasikinio grožio mylėtojams. Projektu pasipiktinusi to meto inteligentija netgi pateikė vadinamąjį „Trijų šimtų“ protestą, o rašytojas Guy de Maupassant’as pareiškė, jog bokštas subjaurojo Paryžiaus veidą. Lietuvos architektų sąjungos vicepirmininkas doc. Gintaras Čaikauskas sako, jog buvo griebtasi ir gana keistų būdų nematyti Eifelio bokšto: „Berods, rašytojas Hugo stengdavosi vaikščioti tomis gatvėmis, iš kur mažiausiai matosi bokštas. Galų gale jis pradėjo ten gerti kavą. Draugai buvo nustebę – kaip jis, taip atvirai deklaruojąs neapykantą Eifelio bokštui, eina ten gerti kavos? Hugo atsakydavo – tai vienintelė vieta Paryžiuje, iš kur to bokšto nematyti. Žodžiu, tas bokštas iš tiesų turėjo daug atlaikyti, kad išliktų“.
Ir visgi, jis tebestovi ir šiandien. Maža to - tapo neatsiejama Paryžiaus dalimi. Iki 1931–ųjų Eifelio bokštas buvo aukščiausias pasaulio statinys. Jo aukštis prilygsta 105 aukštų namui, o sveria jis daugiau nei 7 tūkst. tonų. Paryžiaus pasididžiavimui pastatyti prireikė 150 000 geležies gabalų, 40 tonų dažų. Eifelio bokšto konstrukcija buvo preciziškai apskaičiuota, jis slegia žemę kaip žmogus, sėdintis ant kėdės.
Saulėgrąžos už 40 mln. dolerių
1853 m. kovo 30 d. gimė olandų tapytojas Vincentas van Goghas. Paveikslams jis sugrąžino simbolinę prasmę: vienišumo nuotaiką perteikia tušti paukščių lizdai, gyvenimo džiaugsmą simbolizuoja saulėgrąžos, o nelaimės nuojautą pranašauja virš rugių lauko besisukantys krankliai. V. van Goghas taip pat tapė portretus ir autoportretus, kuriuose gilinosi į vidinį žmogaus pasaulį, psichologinę būseną. Apimtas depresijos jis nusipjovė kairę ausį. Vėliau nusišovė. Beje, 1987 m. kovo 30 d. bene žymiausias jo kūrinys „Saulėgrąžos„ Londono aukcione parduotas už beveik 40 mln. dolerių.
Trumpai
1579 m. balandžio 1 d. įsteigtas Vilniaus universitetas.
1596 m. kovo 31 d. gimė prancūzų filosofas ir matematikas Rene Descartes. Būtent jam priklauso žodžiai „Mąstau, vadinasi, esu“.
1805 m. balandžio 2 d. gimė danų pasakininkas Hansas Kristianas Andersenas. Jo pasakas „Bjaurusis ančiukas“, „Princesė ant žirnio“, „Piemenaitė ir kaminkrėtys“, „Nauji karaliaus drabužiai“ ir kt. mėgsta bei skaito vaikai ir suaugusieji.
1842 m. kovo 30 d. atlikta pirmoji chirurginė operacija su nejautra.
1858 m. kovo 30 d. užpatentuotas pirmasis pieštukas su trintuku ant jo galo.
1848 m. kovo 29 d. dėl užšalimo parai buvo sustingęs Niagaros krioklys.
1940 m. kovo 27 d. gimė aktorius Antanas Šurna. Jis vaidino garsiausiuose lietuvių filmuose: „Herkus Mantas“, „Moteris ir keturi jos vyrai“, „Sodybų tuštėjimo metas“, „Niekas nenorėjo mirti“, „Riešutų duona“ ir kt.
1968 m. kovo 27 d. per aviakatastrofą netoli Maskvos žuvo Jurijus Gagarinas. Jis 1961 m. tapo pirmuoju žmogumi, pakilusiu į kosmosą. Atlikdamas treniruočių skridimą 1968 m. jis žuvo. Ilgą laiką šios katastrofos priežastys buvo kruopščiai slepiamos ir tik neseniai paaiškėjo, kad tai įvyko dėl techninių tarnybų aplaidumo.
1973 m. kovo 29-30 dienomis, Vietnamui paleidus paskutinį amerikiečių karo belaisvį ir paskutiniam amerikiečių kareiviui palikus šios šalies teritoriją, baigėsi JAV karinė operacija Vietname.
1999 m. kovo 30 d. Portlando teismas Phillipui Morrisui priteisė sumokėti 81 milijoną dolerių šeimai, kurios vyras mirė susirgęs vėžiu – dėl to, kad jis 4 dešimtmečius rūkė „Marlboro“ cigeretes.
2005 m. balandžio 2 d. mirė popiežius Jonas Paulius II.
„Laiko vinys“ - penktadieniais 10.10 val. (kart. 19.10 val., šeštadienį 16.05 val., sekmadienį 10.05 val. ).
