Nykstančią Vilniaus pusę fiksuojantis fotomenininkas: iš tikrųjų, ten nebūtinai yra idilė

Fotografiniais ciklais menininkas Gediminas Pranckūnas pabandė užfiksuoti nykstančią kaimiškojo Vilniaus idilę. Visgi, fotografas pažymi, kad žodyje „idilė“ užkoduota ir dalelė ironijos. „Iš tikrųjų, ta idilė nebūtinai ten yra. Nors ir medinis namelis, o šalia darželis – ten gali būti visiškai neidiliškas gyvenimas! Tačiau jis gali atrodyti idiliškai – nuolatinis ryšys su gamta, tam tikras žmogaus buvimas toje gamtos kaitoje, tam tikras savybių įnešimas... Dažnu atveju, tai yra gan gražu. Nors kitąsyk nameliai neatrodo reprezentatyviai, bet jie turi savo turinio, ritmo, savos estetikos“, – sakė G. Pranckūnas, kurio paroda „Nykstanti IDILĖ. Kaimiškojo Vilniaus vaizdeliai“ rodoma Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje.

Neišliks, bus kitoks

G. Pranckūnas samprotavo, kad toks Vilnius, koks yra užfiksuotas fotografijose – neišliks, bus kitoks. „Namai keičiasi, vietoje darželių – vejos, baseiniukai... Nekalbu apie vietas, kurios griaunamos, pavyzdžiui, Šnipiškių kvartalas – jis nyksta. Tačiau aplink Markučius, Naująją Vilnią – keičiasi gyventojai, įsikelia kiti, turtingesni, jie turi savo aplinkos supratimą. Kadangi Vilnius plėtėsi – apėmė kaimus. Kaimai nyko, bet liko tam tikri inkliuziukai, sodų likučiai, senos šimtametės obelys, šuliniai... Tų likučių paieškojau, suradau kelis, juos fiksavau, išsimėtę tie objektai aplink Vilnių, bet miestas juos apsupęs – keičia. Iš vienos pusės, ketina praryti, iš kitos – stipriai transformuoti“, – sakė menininkas.

Nors vadina save tikru vilniečiu, Vilniaus, G. Pranckūnas tikino, vis tiek ieškantis visą laiką: „Esu gimęs ir augęs Vilniuje, mano tėvai čia atvažiavo pokariu studijuoti. Mano mama septyniasdešimt metų Vilniuje gyvena.. ir vaikai, ir anūkai – vilniečiai. Esu tikras vilnietis, bet to Vilniaus vis tiek ieškau visą laiką. Mes gyvename mieste, kurio istorija buvo „nukirsta“. Jeigu 80 proc. gyventojų mieste pasikeičia, tai gyvo tęstinumo praktiškai beveik nelieka. Visi ateiviai, net ir tie, kurie gimę pirmoje ar antroje kartoje.“

G. Pranckūnas atviravo labiausiai mėgstantis fotografuoti tik tai, kas jam įdomu. „Esu sukūręs ciklą apie pakraščius, apie augmeniją (ciklas „Atsiėmimas“), kaip ji mieste suželia, jeigu tik yra paliekama vietos... Tos temos man įdomios, nors ir netaikiau, bet, ko gero, pataikiau į bendrą [tendenciją]. Dabar daug sukuriama meno kūrinių, susijusių su gamta, gyvūnija, botanika“, – pastebėjo jis.

Ėjo į apleistus daržus kasti krienų

Iki septynerių metų G. Pranckūnas pasakojo gyvenęs senamiestyje, dabartinėje šv. Ignoto gatvėje. „Aplink – akmenimis grįstos gatvės. Vėliau išsikėlėme į Žirmūnus, bet kadangi mokiausi senamiestyje įsikūrusioje Salomėjos Nėries gimnazijoje, tai vis tiek tas miestas visą laiką buvo šalia, matėsi pasikeitimas. O Žirmūnuose 1966–1967-aisiais kvartalai buvo tik palei gatvę, o giliau – ištisos gatvės medinių namų, su kiemais, sodais... Atsimenu, eidavome į apleistus daržus krienų pasikasti“, – prisiminęs juokėsi pašnekovas.

Čia pat prie G. Pranckūno vaikystės namų – upė, vos perėjus per gatvę – viešas pliažas, keltas, keliantis į kitą upės pusę, gelbėjimo stotis: „Vasarą – pilna poilsio zona, žmonės į pliažą traukdavo su giros trilitriukais... gan seni laikai. Tai tas miestas man dvejopas, viskas čia pat: už šimto metrų su dviračiu pavažiuoji – kaimiškas gyvenimas, į mokyklą ateini – senamiestis. Esu trečios kartos miestietis, neturiu jokių giminaičių kaime, neturėjau jokių vasarų kaimuose, gamtiškų įspūdžių – viso to nebuvo. Buvo Vilnius ir ilgos vasaros.“

Negali būti sekmadieniniu tapytoju, nes reikia palaikyti ritmą

Nors visada juto pomėgį menams, G. Pranckūnas visgi pasirinko ekonomikos studijas. „Studijavau ekonomiką trejus metus, bet šitas reikalas neprasimušė, strigo... Nusprendžiau stoti į Dailės akademiją, bet tais laikas nebuvo lengva, didžiuliai konkursai – aštuoni žmonės į vieną vietą! Visgi iš trečio karto įstojau. Tapyba užsiiminėjau iki 2002-ųjų, o po to kažkaip atitolau – dėl įvairių priežaščių. Pasirinkau fotografiją, bet, kol pagavau, kas čia yra, kol pradėjau organizuoti parodas – praėjo kokie penkeri ar šešeri metai. Fotografija užsiimu daugiau nei dešimt metų“, – apie savęs paieškas pasakojo fotografas.

Tokie persivertimai, G. Pranckūnas pastebėjo, jo aplinkoje nėra reti. „Yra tapytojų, kurie perėjo į fotografiją. Dėl pragyvenimo pradėjau dirbti grafinio / leidybinio dizaino srityje. Daug metų dirbau, ir pamačiau, kad negali būti sekmadieniniu tapytoju, reikia palaikyti ritmą. O fotografija tai leidžia, tu gali ir kasdien skirti jai bent kažkiek laiko. Reikalingas ritmas, neatšokimas. O parodos bent jau man reikalingos, nes pamatau, kur aš esu. Neretai jas organizuoju, bet energijos kol kas užtenka“, – sakė jis.

Prie tapybos sugrįžti neketina

G. Pranckūnas tikino, kad kol kas sugrįžti prie tapybos planų neturintis. „Atrodytų, keista užsiimti fotografija, kai yra vaizdų perviršis, nesveikas srautas... Bet, kad ir kaip būtų keista, visoje toje masėje tebeatsiranda geros fotografijos – ir Lietuvoje, ir kitur. Naudoju analogines kameras, fotografuoju juosta, vidutiniu, dideliu formatu. Įdomu ir dėl paties proceso, ir dėl tam tikrų kitų savybių – rezultatą pamatai ne iš karto, fotografuodamas jį gali tik nuspėti, vėliau palyginti savo įsivaizdavimą“, – analoginės fotografijos patrauklumo priežastis vardino pašnekovas.

Kai pradėjo fotografuoti, G. Pranckūnas prisiminė, skaitmeninė fotografija tuo metu tik žengė pirmuosius žingsnius.

„Kokybės prasme – ji nelabai galėjo konkuruoti su juosta. Praėjus dviem, trejiems metams – ji stipriai truktelėjo, kokiais 2006-aisiais. Naudoju ir skaitmenines kameras – portretams, bet retai. Na, o jeigu reikėtų spalvotą fotografiją daryti, dar pagalvočiau, ar su juostiniu – komplikuočiau, procesą sunkiau suvaldyti“, – aiškino fotomenininkas.

Fotografija – tai fikcija, kuri kalba apie praeitį

Juodai balta fotografija G. Pranckūnui patrauklesnė, nes ji, anot fotomenininko, labiau išgrynina idėją, sukonkretina, yra grafiška.

„Labiau sukaupta. Bet man kaip tapytojui regisi, kad nesuvaldyčiau analoginės fotografijos spalvų – tai ten ir nelendu. Galima išgauti norimą rezultatą, bet imlus pinigams procesas – gali pramušti biudžete skylę, kurią reikės lopyti“, – juokavo jis. Visgi kūrėjas prisipažino darantis vieną eksperimentą su spalvotais atspaudais.

Sakoma, kad fotografija – melas, nes sustabdo tai, ko negalima sustabdyti. Su šia mintimi G. Pranckūnas iš dalies sutiko, sakydamas, kad fotografija – tai fikcija, kuri kalba apie praeitį: „Fotografija kalba apie prabėgusį momentą, kuris susidabartina, kai tu į jį žiūri. Kiek jis susidabartina, kiek jis turi laikinio tąsumo, kiek jis aprėpia ir ateitį, ir praeitį – tiek ji patraukli. Fotografija – pagaut nepagaunama... Yra ilgo išlaikymo fotografijos, kelias valandas gali fotografija vykti, tada atvaizduoja tarsi ne momentą, o laiko tarpą, labiau apčiuopiamą.“

Gedimino Pranckūno fotografijų paroda „Nykstanti IDILĖ. Kaimiškojo Vilniaus vaizdeliai“ Marijos ir Jurgio Šlapelių name-muziejuje vyks iki gruodžio 18 d.

Eksponuojama antroji, dar nerodyta, 2021 -2022 m. sukurto fotografijų ciklo dalis. Pirmoji ciklo dalis rugsėjo – spalio mėn. buvo eksponuojama Bernardinų galerijoje.

Daugiau G. Pranckūno fotografijų galima rasti puslapyje gediminaspranckunas.lt