Mindaugas Lukošaitis: paišydamas Vilnių pagalvojau, kaip atrodytų miestas, sudaužytas raketų

Ekspertai, kalbėdami apie situaciją Ukrainoje, neretai užsimena, kad, ko gero, jau atėjo karo pabaigos pradžia. Tačiau menininko Mindaugo Lukošaičio galvoje – neramios mintys: galbūt tai, kas šiandien vyksta, yra karo pradžia? „Visi bando atsipalaiduoti, esą tuoj ateis karo pabaiga... bet mes to nežinome! Kas bus su mumis, ką reikės rinktis? Tai ne tik techninės problemos, kur pabėgsime, ar atsitrauksime, ar ginsime – visus įtraukė moraliniai klausimai, vyksta vertybiniai sukrėtimai. „Pilkoje“ zonoje nebegali gyventi – reikia rinktis. Piešinys – padeda tai vizualizuoti. Paišydamas Vilnių pagalvojau, kaip atrodytų miestas, sudaužytas raketų... Taip, skamba baisiai, bet vis tiek – apie tai pagalvojame visi“, – kalbėjo M. Lukošaitis, kurio paroda „Vilnius grafito dulkėse“ sostinės rotušėje bus atidaryta jau lapkričio 30 d.

Neduok Dieve, – atsakau, sureaguodama į išsakytą ir „išpaišytą“ menininko būgštavimą. Visgi negali paneigti – menas linkęs atskleisti ore pakibusį, aplinkinių juntamą nerimą.

„Taip, sakome, neduok Dieve, bet, matome, kas šiandien vyksta. Menas kalba truputį kitokia, netiesmuka forma. Tyrinėdamas sunkias temas pastebėjau, kad jeigu žiūrovas susiduria akis į akį su brutaliu, dokumentišku vaizdu, suveikia paprasta biologinė gynyba – jis yra blokuojamas arba primityvinamas, paprastinamas. Savisauga, apsauganti psichiką, gynybinis refleksas. Pieštuko lakoniška linija šią savisaugą apeina, leidžia bandyti apie tuos dalykus galvoti“, – aiškino M. Lukošaitis.

Menas yra žmogus

Neretai galima išgirsti meno kritikus sakant, kad tragiškų temų atvaizdavimas suteikia kūriniams gylio. Šis laikas, kuriame mes gyvename – bus įdomus menui, kad ir kaip paradoksaliai tai skambėtų?

„Žinoma. Menas yra žmogus, todėl galima kelti klausimą, ne kas yra menas, o kas yra žmogus, ką jis išgyvena, ką mąsto? Ribinės, kritinės situacijos turi dvilypį – ir baisumo, ir įdomumo – momentą. Žmogaus, jo gyvybės istorija susideda iš dramos, kovos, išlikimo. Iš tikrųjų, šis laikmetis yra įdomus, sunkus, reikia labai daug ką permąstyti. Savaime aiškūs dalykai nebe tokie savaime aiškūs. Visi jaučiasi nesaugiai, gali tekti pergalvoti savo ankstesnes nuostatas, o savęs pergalvojimas – visada skausmingas, susijęs su tapatybe. Tavo senasis „aš“ gali numirti, o naujasis – neatsirasti. Tokie egzistenciniai siaubai mus ištinka, susipina į gyvenimą“, – kalbėjo M. Lukošaitis.

Mindaugas Lukošaitis

„Ribinės, kritinės situacijos turi dvilypį – ir baisumo, ir įdomumo – momentą. Žmogaus, jo gyvybės istorija susideda iš dramos, kovos, išlikimo. Iš tikrųjų, šis laikmetis yra įdomus, sunkus, reikia labai daug ką permąstyti. Savaime aiškūs dalykai nebe tokie savaime aiškūs. Visi jaučiasi nesaugiai, gali tekti pergalvoti savo ankstesnes nuostatas, o savęs pergalvojimas – visada skausmingas, susijęs su tapatybe. Tavo senasis „aš“ gali numirti, o naujasis – neatsirasti“

Kartais meno kūrinys laikui bėgant, M. Lukošaitis pastebėjo, įgauna visai kitą kontekstą, vėl iš naujo suskamba: „Tai ir žavesys, ir nerimas. Nupaišiau, kaip sproginėja Vilniaus senamiestis, o jeigu jį pradės sprogdinti? Kaip kažkas sako – neprikarksėk. Nejauku. Bet ne tiesmukai kažką pasakoji ar pranašauji – pagauni nuotaikas, apie ką mąsto visi. Kaip bendraujant iš kažkokių požymių jaučiame, kad pokalbis pakryps kažkuria linkme, kad kils konfliktas. Nemistifikuoju menininko [profesijos], nesuteikiu jam jokių ekstrasensinių galių, bet tiesiog kartais pagauni, kad einama kažkokia linkme.“

Kad bus karas Ukrainoje, M. Lukošaitis tikino jautęs ir griuvėsius paišęs dar iki 2014-ųjų.

„Buvo aišku, kad bus karas... Tiesiog tu stebi, matai, kad kažkas raumenis „pumpuoja“, tai būtinai į kažką išvirs. Keista, kaip žmonės save ramina matydami akivaizdų dalyką. Kai nupaišai, vizualizuoji, sako, kad turi ekstrasensinių galių. Ne, nieko panašaus, tiesiog reikia mokėti skaityti laiko ženklus, savęs neapgaudinėti. Save paguosti malonu, bet... Menininkui drąsiau kalbėti, požymius išryškinti. Laukia įdomūs laikai, nemanau, kad nuobodžiausime artimiausius dvidešimt metų“, – sakė jis.

Per subjektyvią patirtį

M. Lukošaičio parodos pavadinimas – „Vilnius grafito dulkėse“: koks jis, kaip atrodo?

„Vilniuje praleidau svarbiausią savo laiką – brendimo. Mokiausi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų gimnazijoje, čia susiformavo pasaulėjauta, pasaulėžiūra. Kartais pats esu sutrikęs – galvoju, ar aš šiaulietis, ar vilnietis esu? Vilniuje tarsi dar nelabai vilnietis, Šiauliuose irgi... Tapatybė sutrikusi,
kalbant apie sugyvenimą su miestais. Vilnius man yra visoks, jį mačiau po Nepriklausomybės atkūrimo besiformuojantį, besikuriantį. Teko išlandžioti, išvaikščioti bažnyčių rūsius, požemius. Vilnių atsimenu ne tokį sutvarkytą, ne tokį gražų“, – sakė menininkas.

Kūryboje, M. Lukošaitis pasakojo, besileidžiantis į kelionę per subjektyvią patirtį: „Imu visokius siužetus, pasakojimus, per užuominas. Vilnius visada kitoks – nutikimai, įvairios istorijos, patirtys. Visi gali tuos piešinius skirtingai perskaityti, visai kitas istorijas prisiminti.“

Kūrybą papildė skaitmeninis piešinys

Menininkas atskleidė, kad jo kūrybą papildė skaitmeninis piešinys, naujausius darbus bus galima išvysti parodoje.

„Visada paišau pieštuku, tikru grafitu, o šįkart – bus daug skaitmeninio, spalvoto piešinio. Šiuolaikiniame kontekste skaitmena mus persmelkusi visur, tos grafito dulkės, jau galima sakyti, skaitmeninės / kibernetinės. Bet bus ir tikrų piešinių, tiesiog pabandžiau žaisti su skaitmena, naudodamas mums įprastus vaizdinius, įvaizdžius“, – sakė jis.

Medijų tarpdiscipliniškumas Lietuvoje, anot M. Lukošaičio, vis dar vėluoja: formalus skirstymas platesniame pasaulio kontekste – nebe taip matomas.

„Sovietmečio palikimas: menas, išprusimas, supratimas – viskas vėluoja, todėl kartais ir sukelia nusistebėjimą, kad kažkokie dalykai gali tarp savęs maišytis. Visiškai nebesuku dėl to galvos. Meninės strategijos žinomos, esu jas pabandęs. Kiekvienas menininkas susikomplektuoja priemones: kaip, su kuo, ką miksuoti. Įgūdis meistriškai valdyti pasirinktą sritį tebelieka aktualus, nors ir gali pasirodyti, kad šiuolaikinis menas lengvas, tarytum neatsakingas, bet koks. Paišau nuo trejų metų, kiek tik save atsimenu. Nors aš ir studijavau skulptūrą, ir kitokius menus dariau – piešinys visada su manimi. Jis tampa mano kūno tęsiniu, įpratau mąstyti, bendrauti vaizdais, megzti ryšį. Piešinys pragyvena visus laikus – bus ir po šimto, ir po dviejų šimtų metų“, – įsitikinęs menininkas.

Paklaustas, kodėl nebekuriantis skulptūrų, galbūt nebeturintis kur jų sandėliuoti, kūrėjas šyptelėjo – šitie dalykai tikrai veikia, bet nėra pagrindinė priežastis: „Mes, meno žmonės, esame iš kaulo ir mėsos padaryti, mums reikia ir pavalgyti, ir kažkur miegoti, ir kažkur susikrauti kūrinius – kartais šitie dalykai suveikia, bet, vėlgi, jeigu norisi su forma dirbti, juntama stipri aistra – ilgainiui tai netampa kliūtimi. Nemanau, kad tai pagrindinė priežastis, kuri atbaidytų. Žinoma, nėra lengva... Esu kažkada dalyvavęs talkoje, kai akademijoje reikėjo iš pakampių studentiškas skulptūras sukrauti į sunkvežimį, nes vežė į šiukšlyną. Labai įdomus vaizdas. Skulptūros mokomosios, pasitreniravimui, vertės neturinčios, patiems studentams nerūpi.. Keistas jausmas, kai tos skulptūros ar nuolaužos tave „aptinka“ – sapniška būsena, neįprasta, nebuitiška.“

M. Lukošaičio paroda „Vilnius grafito dulkėse“ Vilniaus rotušėje vyks iki kitų metų sausio 28 d.