Iš šalies knygos autorės vaikystė galėjo atrodyti kaip vienas didelis nuotykis, arba – veiksmo filmo scenarijus. Ji nelankė mokyklos (mama mokė ją matematikos, o tėvas – visko, ko gyvenime gali prireikti), neragavo cukraus (šeimos skanėstai buvo tik medus ir vaisiai), neturėjo draugų (niekas negali žinoti, kur gyveni) ir nepažino, kas yra namai (kam prisirišti, jei rytoj gali tekti išvykti). Nuo kūdikystės ji atmintinai mokėjo svarbiausią tėvo taisyklę: visada būk ištikima savo šeimai, nes mes niekada vienas kito neišduosime. Jos pasaulis buvo penkių asmenų šeima. Nesvarbu, kad vieną dieną jie buvo Himalajuose, kitą – Pietų Afrikoje, kad juos persekiojo Interpolas, nesvarbu, kad jie nebuvo tobuli – ji jautėsi visaverte komandos nare ir žinojo, kad dėl šeimos padarys viską.
Tačiau, keičiantis miestams ir žemynams, šeimos narių vardams ir tapatybėms, meilė ir pasitikėjimas virto baime ir smurtu. Netramdomas sesers įniršis, maištinga brolio siela, mamos nuolankumas ir tėvo despotizmas susiliejo į toksišką kokteilį, užnuodijusį merginos pasaulį. Tai, kas atrodė neginčijama, pasirodė esąs melas, o mylimi žmonės – patys pavojingiausi. Tik kaip pradėti naują gyvenimą, kai gimei bėglių šeimoje, nežinai tikrojo savo vardo ir oficialiai nė neegzistuoji?
„Tik pabaigusi „Merginą iš niekur“ daug dažniau ėmiau prisistatyti savo tikruoju vardu tarp artimiausių draugų. Pusei jų pavyko persiorientuoti, kitai pusei vis dar tenka mokytis, na, slapyvardžiai Cheryl arba Cher vis dar tinka, tačiau tarp artimiausių draugų mieliau renkuosi tikrąjį vardą Harbajana“, – išskirtiniame interviu Lietuvos skaitytojams sakė knygos autorė, Romoje gyvenanti Liuksemburgo pilietė Cheryl Diamond. Su ja kalbėjosi žurnalistė Živilė Kropaitė.
– Parašyti šią knygą prireikė dešimtmečio. Kada pradėjote rašyti apie tai, ką teko patirti?
– Pradėjau pačiu juodžiausiu savo gyvenimo laikotarpiu, kai buvau apimta labai gilios depresijos. Buvau dvidešimt ketverių ir, pasiėmusi mamą, pabėgau nuo tėvo į Liuksemburgą iš Niujorko, kur dirbau modeliu. Atsidūriau mažoje šalyje, neturėjau pažįstamų, nemokėjau kalbos, teko gyventi su mamos tėvais, kurie visą gyvenimą stengėsi mus sumedžioti. Iš pradžių seneliai manęs nekentė, nes esu panaši į tėvą ir neturiu jokių jų šeimos bruožų. Jau vien dėl to buvau atstumta. O dar neturėjau paso, buvau nelegalus asmuo, ir po trijų mėnesių mane išvijo iš Liuksemburgo.
Užtrukome šešerius metus teismuose, kol pasiekėme aukščiausią Liuksemburgo teismą, ten teko įrodinėti, kad apskritai egzistuoju, atlikti DNR testą man ir mamai.
Tuo metu pašlijo sveikata – man buvo diagnozuota Krono liga, patyriau vidinį kraujavimą, nežinojau, ar išgyvensiu. Prieš palikdama šį pasaulį ir nutariau parašyti visą tiesą. Impulsas kilo iš tamsios ir beviltiškos padėties. Dabar, kai skaitau knygos pradžią, mes Indijoje ir man ketveri, o rašiau būdama dvidešimt ketverių – paliegusi ir vieniša. Ši knygos dalis labai graži, ten tiek meilės savo šeimai.
Tuo metu nežinojau, kaip užbaigsiu knygą. Net nežinojau, ką noriu papasakoti. Knygos pabaigą sugalvojau tik būdama trisdešimt trejų, kai galiausiai susivokiau, ką noriu pasakyti. Dabar, pažvelgusi atgal, suprantu, kad netgi tuomet rašiau iš meilės, tiesiog kito motyvo nebuvo. Tai buvo mirties ir gyvybės klausimas, o aš tiesiog norėjau papasakoti tiesą. Tai ir padariau.
– Knygoje pripažįstate, kad Krono liga tam tikra prasme išgelbėjo jums gyvybę?
– Tai dar kartą supratau šiais metais, vėl paūmėjus ligai. Skausmas viduje prikausto visą dėmesį ir kartu izoliuoja nuo aplinkos. Šiemet iš naujo suvokiau, kad skausmas atlieka tam tikrą funkciją. Nebūčiau galėjusi parašyti „Merginos iš niekur“, jei nebūčiau dėl savo ligos atsidūrusi prie mirties slenksčio.
Šiais metais sustojau, pažvelgiau į visa tai, kas su manimi nutiko, ir sau pasakiau: o kas, jeigu nebūčiau susirgusi, o kas, jeigu nebūčiau tuos dešimt metų gyvenusi skausme. Ir supratau, kad tuomet nepatikčiau pati sau. Šios patirtys išmokė mane nuolankumo ir empatijos, nes buvau atsidūrusi dugne, taip pat radau būdą savotiškai atleisti. Nors knygoje rašau, kad nei atleidžiu, nei neatleidžiu savo šeimai, tiesiog supratau, kad su manimi tai neturi nieko bendra. Visa tai priimti galima tik patyrus tokį skausmą, kai tenka rinktis, ar nori gyventi. Man tai reiškia pasirinkimą gyventi be visa apimančio pykčio, tai reiškia jį pripažinti ir suvaldyti.
Nemanau, kad trauma sustiprina. Ji padeda atrasti vidinę stiprybę, kuri jau yra viduje. Ir jei tai nebūtų atsitikę, galima nugyventi gyvenimą nežinant, kad turi tokių gebėjimų, empatijos, kuri padeda sukurti gilesnį ryšį su kitais žmonėmis. Manau, tai išgyvenusiųjų išskirtinumas. Atkreipkite dėmesį, kad nekalbu apie aukas, sakau „išgyvenusieji“, nes irgi esu žmogus, kuris išgyveno.
Išgyvenusieji nusipelno pagarbos. Svarbu pamatyti skirtumą, kad ne trauma sustiprino, nėra už ką būti dėkingai šiuo atveju. Trauma priverčia pasijusti visiškai vienai, tuomet randi savyje drąsos ir stiprybės. Tai man labai padėjo suvokti, kad tai ne dėl kito žmogaus ar manęs, ir tiesiog pripažinti, jog prieš mane smurtavęs žmogus buvo labai nelaimingas ir sutrikęs.
Tačiau viena iš savybių mane tikrai išgelbėjo – esu nepaprastai smalsi. Tikrai mėgstu žmones, noriu žinoti, noriu sukurti ryšį. Viena iš priežasčių, kodėl taip smarkiai susirgau, ir buvo tai, kad man nėra normalu būti izoliuotai ir atsiskyrusiai nuo kitų žmonių. Žinoma, tai niekam nėra natūralu. Man tai buvo nepaprastai skausminga ir giliai žeidė. Taigi, pabėgusi nuo tėvo ir pradėjusi rašyti knygą, kai man buvo dvidešimt ketveri, penkeri ir šešeri, nukeliavau į Berlyną. Ten pirmą kartą susiradau draugų.
Suvokiau, kad draugai daug labiau nei bet kokie vaistai ir gydytojai išgelbėjo mano gyvenimą. Draugai man suteikė pagrindą po kojomis, padėjo atsistoti ir gyventi taip, kaip gyvenu dabar. Tad esu tolerantiška ir atvira kitiems, svarbiausia, kad niekas neskaudina kito. Tikrai manau, kad kiekvienas turi gyventi taip, kaip nori, ir jaustis laisvas. Man labai patinka namai čia, Romoje, maža bendruomenė, draugai...
– Gal žinote, ar jūsų tėvas perskaitė knygą?
– Nė neįsivaizduoju. Neturiu jokio kontakto su tėvu nuo tada, kai pabėgome su motina, tai buvo prieš 10 metų. Nežinau, kokiu jis dabar naudojasi vardu, ar iš viso gyvas, kur jis yra.
Mama buvo pirmoji skaitytoja. Žaviuosi jos drąsa. Jai buvo nelengva skaityti šią istoriją. Prisimenu, kaip ji su manimi kalbėjo po senelės, savo motinos, mirties. Jos matėsi savaitę prieš mirtį, ir senelė jai pasakė: „Aš tave myliu.“ Pirmą kartą gyvenime, sulaukusi 102 metų. Aš mamai pasakiau: „Na, tikrai nevertė tavęs ilgai laukti, ar ne?“ Mudvi juokėmės stovėdamos laidojimo namų kieme, šypsojomės, dalijomės prisiminimais, tada pasakiau: „Tikrai puiku, kad sulaukusi 102 metų ji sugebėjo rasti savyje jėgų ir nuolankumo pagaliau tai ištarti.“ Mačiau, kaip tai svarbu mano mamai, nes tai padėjo jai gyti. Jai buvo būtina tuos žodžius išgirsti per savo 74 metus. O mama tada pasakė: „Tai dėl tavo knygos.“ Paprieštaravau: „Bet aš niekada seneliams nesakiau, kad parašiau šią knygą, jie apie tai nežinojo.“ Mama atsakė: „Ne, tai aš dabar elgiuosi kitaip, su jais elgiuosi kitaip, nes tu išgryninai šią istoriją ir iškėlei į dienos šviesą.“ Tad po to šiek tiek pasikeitė, palengvėjo ir jų santykis, nors apie knygą nieko nežinojo. Taip pat ir mano santykis.
– Knygoje neatskleidėte laiško, kurį parašėte savo seneliams. Tik papasakojote, jog senelis, kuris ilgus dešimtmečius laikė jus įbauginęs, verkė jį perskaitęs ir jums padėkojo.
– Laiškas buvo apie tai, kas nutiko mano broliui Frenkui. Pirmame knygos variante buvau parašiusi visą istoriją. Papasakojau, kas jam iš tikrųjų nutiko. Leidykla šią dalį išėmė, nes manė, kad ji pernelyg sukrečianti. Viskas, ką galiu pasakyti dabar, – daugiau niekada jo nemačiau. Nenoriu jo daugiau matyti. Todėl taip aptakiai ir kalbu. Prieš išleidžiant knygą leidyklos teisininkas pasakė, kad tai per daug šokiruoja. Rodos, tik likus šešiems mėnesiams iki knygos išleidimo turėjau perrašyti šią istorijos dalį taip, kad tiesa būtų labiau numanoma nei tiesiog išdėstyta, nes teisiniu aspektu to buvo per daug, kad būtų galima spausdinti.
– Prisimenu epizodą iš Izraelio pasienio kontrolės. Kaip rašėte, tai vienas iš griežčiausių pasienio patikrinimų, o jūs ten keliavote su padirbtais pasais, išgalvota gyvenimo istorija ir apsimestiniu žavesiu. Knygoje patariate: jei ko nors imatės, darykite tai drąsiai, narsiai, nedvejodami. Ar jūs taip pat manote ir dabar?
– Taip. To išmokau iš savo tėvo, jis sakydavo: „Išnaudok dešimtuką.“ Tai senas amerikietiškas posakis, buvęs populiarus tais laikais, kai dar skambindavome iš taksofonų, skambučiui kaip tik reikėdavo dešimties centų monetos. Jis turėjo omenyje, kad reikia klausti žmonių, paskambinti, užduoti klausimų, sužinoti. Ši pamoka man labai padėjo parduoti savo pirmą knygą. Man buvo šešiolika, kai pradėjau rašyti knygą apie modelio darbą. Nelankiau mokyklos. Neturėjau jokių ryšių ir pažinčių Niujorke. Tiesiog skambindavau literatūros agentams, turėjau jų sąrašą, kol kuris nors teikdavosi su manimi pabendrauti. Tiesiog begėdiškai bandžiau, pasitelkusi visą pasitikėjimą, kurio galbūt ir neturėjau, tačiau žinojau, kad tai būtina norint išlipti iš skurdo Niujorke. To tikrai išmokau ir atkakliai laikausi.
Turiu pripažinti, kad man pasiekti sėkmę padėjo ši tėvo pamoka – imkis grandiozinių projektų, nukabink nuo dangaus mėnulį, klausk, skambink, judėk.
Tačiau ateina laikas, kai tenka pačiam savimi pasirūpinti ir išmokti sulėtinti tempą, o jei kas nepavyksta, sau pasakyti, kad nieko tokio. Manau, tai didžioji mano pamoka. Iššūkiai, grandioziniai projektai ne mano jėgoms. Manau, daugelis iš mūsų buvo treniruojami tapti „sėkmės mašinomis“. Man drąsa – leisti sau suklysti ir klaidą priimti. Man reikia sukaupti daug daugiau drąsos, kad paprašyčiau pagalbos, nei vienai imtis didelio iššūkio, tad dabar mano iššūkis yra priešingas – būti pažeidžiamai, netobulai ar neapsimetinėti tobula. Tai mano pamoka, tai mano dabartinis grandiozinis projektas.
– „Visai nesuprantu tų dainų apie meilę. Kam tiek tuščiai plepėti apie dalykus, kuriuos išspręsti atrodo taip paprasta“, – rašote knygoje.
– Man tuomet buvo tik dešimt, tačiau tame amžiuje jau turėjau tokį supratimą: jei tau sudaužyta širdis, jei esi toks nusiminęs, vaikine, susiimk. Pasidaryk pasą, išvažiuok iš miesto ir pradėk iš naujo – nesuprantu, ko čia taip nusiminti, rašyti visą dainą apie tai sriūbaujant. Taip buvau užauginta ir išauklėta – be kruopelytės empatijos kitų emocijoms. Man apskritai neleido turėti emocijų, todėl dabar susiduriu su tokiais iššūkiais. Būdama tokios būsenos gyvenau gana ilgą laiką, taip saugodama save. Netgi tuomet, kai man buvo dešimt metų, jau tada pasistačiau labai didelę sieną, nors iš tikrųjų esu labai jausminga ir emocionali, pilna meilės. Tai gynybinis mechanizmas. Tai nebuvo natūralu, tai nebuvo mano asmenybės dalis. Jau tada, būdama dar vaikas, taip reagavau į patiriamą traumą, stačiau sienas, barjerus, kad išsaugočiau savastį. Nes iki to laiko jau buvau patyrusi lytinę prievartą, kuri prasidėjo, kai man buvo devyneri.
Vienas iš didžiausių mano iššūkių buvo išmokti pasitikėti vyrais romantine prasme. Man buvo dvidešimt penkeri, kai užmezgiau pirmąsias draugystes su vyrais. Iki šiol jiems kartoju, kokia iš esmės man buvo svarbi jų draugystė. Iš manęs jie nieko neprašė. Apie vieną jų, Piterį, rašau knygoje. Jis tikras ir tvirtas tarsi brolis gyvenime. Tuomet pradėjau atkurti pasitikėjimą vyrais, nes mane labai smarkiai sužalojo tėvas ir brolis. Draugysčių kūrimas buvo pirmas žingsnis, paskui sekė romantika. Šis etapas palietė visus mano skaudulius. Užmezgusi pirmus tikrus santykius supratau, kad man reikia išgyti.
Prisimenu, kaip supratau, kad renkuosi žmones pagal savo vaikystės patirtis. Tai buvo labai gąsdinantis suvokimas. Niekada nesirinkau smurtaujančio ar su manimi nepagarbiai besielgiančio žmogaus. Turbūt tuo metu jau buvau pakankamai su savimi padirbėjusi. Tačiau pastebėjau, kad renkuosi emociškai šaltus žmones, kurie mane dievina kaip tėvas, arba bent jau taip atrodo, tačiau emociškai jie nebūna kartu, lyg nutolę. Tad po pirmųjų santykių padariau metų pertrauką, daug galvojau, skaičiau ir sukilo smalsumas.
Romantiniai santykiai spaudžia mūsų trigerius. Draugystės yra pagrindas, nes jos suteikia paguodą, palaikymą ir galimybę augti kartu, jos ilgalaikės. Romantiniai santykiai, mano požiūriu, yra galimybė užčiuopti, kur dar galima augti. Dabar matau, kad mano santykiai daug ramesni, ne tokie painūs, viskas vyksta taikiai. Tai suteikia prasmės, ir dabar į savo gyvenimą pritraukiu gerus žmones.
– Prisimenu jūsų sakinį: kai pirmą kartą pabučiavote vaikiną ar jis pabučiavo jus, norėjote žengti žingsnį pirmyn ir kartu atgal, nes sutrikote dėl per didelio skirtumo tarp jūsų gyvenimo ir normalaus gyvenimo. Džiugu girdėti, kad tas atstumas mažėja, tiesa?
– Reikėjo įdėti daug darbo, nes tai sritis, kurioje dėl tėvo ir brolio išdavystės man teko sutelkti labai daug drąsos ir sau pasakyti, kad noriu gyventi pilnatvėje, nenoriu slėptis. Buvau pasiruošusi patirti šiek tiek skausmo, sutrikimo ir ko tik reikia, kad turėčiau galimybę patirti tai, ką pradedu patirti dabar, – gyvenimą atsipalaidavus. Žinau, kad man viskas bus gerai. Anksčiau tuo nebuvau tikra. Nes tiek daug laiko gyvenau kitaip.
Tos patirtys man dovanojo gana daug, ypač mano pastarasis buvęs vaikinas. Mudviejų ryšys truko metus ir man suteikė pasitikėjimo, pirmą kartą gyvenime suvokiu save aiškiai, ir tai tikras gėris. To dar nebuvau patyrusi, vis dar laikiausi išgyvenimo režimo, rašiau knygą ir turėjau tiek atsakomybių... Niekada neturėjau galimybės tiesiog sustoti. Tai padariau pernai išleidusi knygą, ir jis man padėjo pamatyti ir suprasti, kad aš pati tai padariau. Galėjau parašyti knygą ir išgyventi savo istoriją daugeliu kitų būdų. Tas faktas, kad visa tai išgyvenau ir pasielgiau taip, kaip padariau, nežlugdydama savo šeimos ir nesakydama, kokie jie man buvo žiaurūs, bent jau pamėginau juos suprasti. Aš buvau tikrai puikus vaikas, drąsus mažas vaikas. Pirmą kartą pajutau pasididžiavimą savimi. Tai buvo mano grįžimo į save pradžia.
– Taigi, jau nebesate mergina iš niekur.
– Dabar galiu vadintis mergina, esančia čia.
