Medinę Šaukoto Šv. Trejybės bažnyčią savo lėšomis apie 1767 m. pastatė Kalnuotojo Šaukoto dvaro savininkas Simonas Herubavičius.
Prie kelio Šeduva–Šiluva stovinti bažnyčia yra liaudies architektūros formų, stačiakampio plano. Ji buvo tvarkyta jau prieš kelerius metus, o šiemet spalio mėnesį priimti bažnyčios paveikslo „Švč. Mergelė Marija su vaikeliu“ konservavimo ir restauravimo darbai, pradėti dar 2019 m.
Paveikslas tyrinėtas rentgenografiškai, nustatyta, kad po pertapymais yra išlikę ankstesnis tapybos sluoksnis.
Kaip pasakojo paveikslą restauravęs aukščiausios kvalifikacinės kategorijos molbertinės tapybos restauratorius Mantas Matuiza, pirminės apžiūros metu jo būklė buvo labai prasta.
Išėmus iš altoriaus ir atvežus į Vilniaus dirbtuves pirmiausia buvo nuimti autoriniai prastos būklės rėmai.
Sutvirtintas aptaisų paviršius, atsargiai nuimti paveikslą dengiantys aptaisai. Kadangi jų pakraštėliai buvo tankiai prikalti vinutėmis, kurių neįmanoma buvo ištraukti nepažeidus aptaisų, buvo nuspręsta frezuoti aplink kiekvieną vinutę bei visą aptaisų perimetrą.
Pasak restauratoriaus, nuėmus aptaisus pasimatė susibangavęs, apkirptas, patamsėjęs ir vinimis prikaltas paveikslo fragmentas su byrančia tapyba. Po aptaiso iškilimais buvo pridėta susuktų skudurų. Ištrauktos surūdijusios vinutės, nuvalyti nešvarumai, dezinfekuota, ištiesinamas pagrindas, sutvirtinama tapyba, užtaisytos skylutės ir įplyšimai.
„Žingsnis po žingsnio nuo rankų, kojyčių ir veidų mechaniškai pašalinti keli užtapymų sluoksniai. Restauraciniu gruntu atstatytos tapybos netektys. Dedant taškelį po taškelio, restauraciniais dažais atstatytas autentiškas koloritas bei tapybos kompozicinės detalės, – pasakojo M. Matuiza. – Ankstyvesnio restauravimo metu apkirptas paveikslo fragmentas atgavo mechaninį tvirtumą, pirminę išvaizdą, meninę ir dvasinę vertę. Restauruojant unikalius ir retai aptinkamus aptaisus, padarytus iš kartono, buvo didžiausias iššūkis nuo jų paviršiaus nuvalyti storą grunto sluoksnį, uždažytą sidabriniais dažais. Šildant paviršių, gruntas suminkštėdavo ir mechaniškai, skalpelio galiuku buvo šalinamas nedideliais zondeliais. Po storu bordo sluoksniu pasimatė autentiškas, auksuotas, sidabruotas, poliruotas paviršius su iškiliais gėlių motyvais. Restauraciniu gruntu buvo užpildytos didelės autorinio grunto netektys, pagal galimybes atstatyti augaliniai motyvai, padengta polimentu, trintu auksu bei sidabru ir viskas poliruota. Pakraščiuose esančios kartono skylutės užpildytos kartono miltų ir tilozės mišiniu“.
Marijos ir Vaikelio karūnos buvo drožtos iš medienos. Ankstyvesnio restauravimo metu jos buvo uždažytos bronziniais dažais, kurie buvo oksidavęsi ir patamsėję. Atlikus tyrimus ir padarius bronzos valymo zondelius paaiškėjo, kad jų autentiškas paviršius padengtas polimentiniu auksavimu bei sidabravimu. Restauravimo metu bronziniai dažai buvo pašalinti. Kreidinis gruntas sutvirtintas bei atstatytos jo netektys. Nusitrynusios vietos padengtos trintu auksu bei sidabru.
Siekiant apsaugoti restauruotą paveikslą, pagamintas atskiras fanerinis skydas, jis aptrauktas vyšninės spalvos audiniu, skyde išpjautos ertmės veidams, rankoms, kojytėms. Skydas pritvirtintas prie restauruoto paveikslo rėmų, tada ant skydo uždėti ir pritvirtinti aptaisai, karūnos bei naujai išdrožtos paauksuotos žvaigždutės. Vėliau skydas priglaustas prie paveikslo ir pritvirtintas. Po restauracijos meno kūrinys įgavo ekspozicinę išvaizdą. Jis buvo nuvežtas ir sumontuotas į dešinįjį „Švč. Mergelės Marijos“ altorių.
