Suvedė bendra aistra
Skaičiuojama, kad šiaurės Kašubijoje iš viso yra 236 dvarai. Kai kurie – prižiūrėti, puikiai išlikę, iš kitų likę vos griuvėsiai. 30 iš išlikusių dvarų yra pritaikyti turistinėms reikmėms, 20 – prisijungę į „Baltic Manors“ asociaciją, kuri, prasidėjusi Vokietijoje, dabar taip pat veikia Lenkijoje, Lietuvoje, Švedijoje, Danijoje, Kaliningrade.
„Baltic Manors“ atstovas Jensas Masuchas pasakojo, kad projekto ištakos buvo dar 2006-2007 metais vykęs projektas „Castles of Tomorrow“ (liet. Rytojaus pilys). Tačiau jis išsikvėpė, o nuo 2016 m. Turizmo asociacija pradėjo kalbėti apie galimybes jį kokia nors forma atgaivinti – taip ir prasidėjo „Baltic Manors“ iniciatyva ir susikūrė asociacija, kuri siekia, kad dvarininkai tarpusavyje bendradarbiautų ir kartu rastų būdus, ką pasiūlyti po Baltijos regioną keliaujantiems turistams ar vietos bendruomenėms.
J. Masuchas neslėpė – iš pradžių dažnas dvarininkas vienas į kitą žiūrėjo kaip į konkurentus. Tačiau juos suvedus kartu, buvo akivaizdu, kad visi jie sprendžia panašias problemas, gyvena tomis pačiomis aistromis. „Jie tiesiog negalėdavo liautis kalbėję“, – pirmuosius susirinkimus juokdamasis prisiminė jis.
Kaip pastebėjo J. Masuchas, ryškiausi sprendžiamų problemų skirtumai atsiskleidžia brėžiant ribą tarp Baltijos regiono rytinių ir vakarinių dalių. Kai kalbama apie Vakarų Vokietiją, Daniją ir Švediją – ten dvarai dažnai nuo seno išlikę tose pačiose šeimose. Tuo tarpu Rytų Vokietijoje, Lenkijoje, Latvijoje, Estijoje, Lietuvoje komunizmo metais dvarai iš šeimininkų dažnai buvo atimti, per įvairias dramatiškas situacijas keitėsi šeimininkai, dabar dažnas sprendžia rekonstrukcijos, atstatymo iššūkius. Visgi, pasak jo, nors iššūkiai, su kuriais susiduria dvarų šeimininkai šiame regione, gana panašūs, tačiau universalių receptų niekur nėra.
„Jei visi dvarai būtų paversti penkių žvaigždučių viešbučiais – tai neveiktų, jei visi būtų muziejais – taip pat. Reikia įvairovės, ir čia mes padedame jiems susitikti ir tartis“, – pasakojo „Baltic Manors“ atstovas.
Papildomos veiklos dvarui išlaikyti: nuo viešbučių, SPA iki menininkų rezidencijų
J. Masuchas tikino, esą dvarininkyste neužsiimama dėl pelno – ji kaip tik veikiau esanti nuostolinga, tad nuolat reikia ieškoti investicijų ar gretutinių veiklų. Štai, pavyzdžiui, dvare Rekowo Górne, įsikūręs viešbutis „Wieniawa“, konferencijų centras, bet vien to jam išlaikyti nepakanka. Sumanė įrengti SPA, tačiau originaliame pastate to padaryti buvo neįmanoma – tad netoliese pastatė kitą tokio paties stiliaus pastatą, kuriuo vilioja tokio tipo poilsio mėgėjus.
Rzucewo dvaras – kitokio tipo, gerokai prabangesnis, tikisi svečius sužavėti čia pat esančia jūros pakrante, žirgynais. Pagrindinis pastatas, sukurtas garsaus vokiečių architekto Friedricho Augusto Stuelerio, istoriją skaičiuoja nuo XIX amžiaus.
Grabkowo dvaras – išskirtinis visame kontekste. Iš pirmo žvilgsnio atrodo lyg apleistas, vaiduokliškas, o kiekviename žingsnyje – lyg netyčia paliktos antikvarinės vertybės ir meno kūriniai. Tik pamačius nuotraukas, kaip dvaras atrodė prieš keliolika metų, supranti, kad jis – toli gražu ne apleistas, o kaip tik su meile atstatomas.
Jo šeimininkė – menininkė Karolina Maria Golebiowska pasakoja, kad pati užaugo netoliese. Jos seneliams, kaip draugams, dvarininkai buvo patikėję raktus ir dvaro priežiūrą, tad ir ji ateidavo čia žaisti. Pasak jos, iki septintojo dešimtmečio pastato būklė nebuvo labai bloga – žmonių mentalitetas buvo toks, kad jie rūpindavosi aplinka. Tačiau įsigalėjus komunistų valdžiai, dvaras liko niekieno neprižiūrimas, o šaliai išsivadavus, Lenkijos vyriausybė pasiūlė parduoti jį privatiems savininkams.
K. M. Golebiowska pasakojo svajodavusi, kad vieną dieną dvarui galėtų jam grąžinti buvusį grožį. Kadangi suaugusi tapo architekte, kurios specializacija – senų pastatų atgaivinimas, taip ir padarė – kartu su vyru įsigijo dvarą. Jis, verslininkas, pats sau netikėtai pradėjo domėtis žemės ūkiu, o ji ėmė ne tik restauruoti dvarą, bet ir organizuoti čia menininkų plenerus.
Taip, neslepia, kartais čia vyksta ir tiesiog privačios šventės, vestuvės, tačiau K. M. Golebiowska tikina, kad tokių svečių, kurie jai pačiai būtų nepriimtini, kurie prašytų keisti aplinką, norėtų įprastesnių varianto, tiesiog nepasitaiko. Ji spėja, tiesiog, vien pagal tai, kad žmonės sau svarbiai dienai pasirenka jų dvarą, jau rodo, kad jie turbūt kažkaip panašiai žiūri į pasaulį.
Lėto gyvenimo puoselėtojams
Nesibaigiančios energijos Januszas Pieniazekas – dar vienas naujosios kartos dvarininkas. Po šiuo metu tvarkomą Sasino OdNova dvarą vedžioja pasakodamas apie jo ateities veiklos vizijas ir laukiančius darbus. Sako, visada jautė aistrą viskam, kas sena – rinkdavo baldus, indus, domėdavosi senais pastatas. Kai pamatė, kad Sasino OdNova dvaras parduodamas – iškart apsisprendė. Planavo čia įrengti viešbutį ir konferencijų centrą, dalis pastato jau net buvo suremontuota, bet, neslepia, dėl vis dar nesibaigiančių ginčų su paveldo tarnybomis, kaip tai turi būti daroma, ir dėl pasikeitusios situacijos pasaulyje, darbai įstrigo. Dabar galvoja, gal rengs mažesnius kambarius, kuriuose, reikalui esant, net ir izoliuotis būtų paprasta ir maistas būtų lengvai tiekiamas atskirai nuo kitų.
Netoliese šio dvaro – jo įrengti 15 medinių poilsio namelių, kuriuos nuomoja turistams. Pasakojo, kad tada, kai pradėjo juos statyti, jie Lenkijoje buvo vadinamo lėto gyvenimo pradininkais. Kalbėdavo apie tai, kaip svarbu sulėtinti tempą, pasimėgauti tyla ir ramybe, savo aplinką derinti prie gamtos, naudoti tik natūralias medžiagas ir pan. Juokiasi, kad dabar apie tai kalba visi, o tada į juos žiūrėjo kaip į keistuolius, žurnalistai važiuodavo vieni po kitų.
Nuvykus į netoliese esantį Folwark Jackowo dvarą, gyvai pamatai iliustraciją, kaip veikia dvarų bendradarbiavimas. Kartu atvykęs J. Pieniazekas, pamatęs, kad aptarnaujant svečius praverstų pagalba, pats puola padėti ir šeimininkauja lyg savoje virtuvėje. Kurioje, beje, sukasi čia įdarbintų ir dvare apgyvendintų ukrainiečių šeima. Kaip pasakojo dvaro šeimininkė Anna Mazus, ukrainietės stebina ne tik kulinariniais įgūdžiais, bet ir vokaliniais sugebėjimais. Šiame dvare organizuojami įvairūs kultūriniai renginiai, koncertai, tad kartą ir ukrainietės pademonstravo, ką sugebančios.
Dvare taip pat veikia žirgynas, itin svarbus Annos dukrai Nicole, kurios profesija – veterinarė. Tad dabar dvaras, kuriam mama pradėjo vadovauti būdama labai jauna – ir jos užsiėmimas ir gyvenimo būdas. Mama su dukra pasakoja, kad jų veiklos centre – agroturizmas, tad svečiams leidžia pasijusti dvaro kasdienybės dalimi.
Ciekocinko dvaras – verslininko Tomaszo Musielako aistra. Jame jis įkūrė penkių žvaigždučių viešbutį VIP svečiams. Nors originalių daiktų dvare buvo likę ne daug, T. Musielakas stengiasi surinkti tai, kas yra išbarstyta po visą pasaulį, arba bent atkurti pagal išlikusius istorinius šaltinius. Pagal juos dvare įrengta elektra, kanalizacijos sistema ir verslininkas šioje vietoje kompromisų nesiruošia daryti – jokio modernumo, kurio pagal originalų dvaro statytojų sumanymą nebuvo.
Šio dvaro labai svarbi dalis – arklidės. Sako, jei ne jos, ir dvaro nebūtų. Čia ne tik galima pajodinėti pramogai, bet ir vyksta profesionalūs turnyrai.
Kašubu gali būti bet kas
Keliaujant po šiaurės Kašubiją, dvarų šeimininkai, muziejų vadovai pabrėždavo, kaip jiems svarbu išsaugoti kašubų palikimą. Skaičiuojama, kad šiame regione gyvena pusės milijono kašubų bendruomenė, jų kalba – vienintelė Lenkijoje, turinti atskiros savarankiškos kalbos statusą. 20 tūkstančių mokinių mokyklose mokosi šia kalba.
Bet kas visgi tie kašubai – čia gyvenantys, ar iš čia kilę žmonės, gal jie save laiko net atskira savarankiška tauta?
Kašubijos-Pomeranijos literatūros ir muzikos muziejaus direktorius Tomasz Fopke, išgirdęs jį klausimą, nusijuokė, kad atsakyti į jį ne taip lengva. Tikina, kašubais, jei tik nori, gali būti visi. Svarbu apsispręsti, kad nori juo būti. Sako, kai kurie, net kilę iš kitų vietų, skiria daugiau dėmesio kašubų paveldo išsaugojimui. O jį, be kalbos, literatūros ir muzikos, dar sudaro siuvinėjimas ir kašubų mėgstomas uostomas tabakas. Seniau jis būdavo laikomas specialiose medinėse dėžutėse, šiais laikais šiame regione parduodamas tiesiog degalinėse.
Kašubijoje vyksta tiek siuvinėjimo, tiek uostomo tabako konkursai. T. Fopke patikslino – varžomasi ne kas daugiau surūkys, o kas gražiau papasakos, bus įdomiau apsirengęs, kaip pristatys visą rūkymo ritualą. Beje, jei kas jums siūlo uostomo tabako, čia laikoma blogu tonu atsisakyti – turite paimti, net jei nevartosite, nes kitaip įžeisite žmogų.
Žinoma, kašubai garsėja ne tik pramogomis – T. Fopke tikino, jie – labai darbštūs žmonės. „Yra net posakis – dirba kaip kašubas“, – sakė jis.
