Netikėtai apsivertęs gyvenimas
Iš Indonezijos kilęs E. Kurniawanas dabar jau įprato keliauti po pasaulį. Jo kelionių žemėlapyje šiemet atsirado ir Lietuva – čia jis viešėjo Kauno literatūros savaitėje. Nors jau seniai laikomas pripažintu rašytoju, įvertintas prestižinėmis premijomis, E. Kurniawanas neprarado kuklumo – pats stebisi dabar gyvenantis gyvenimą, kuris kadaise atrodė tik svajonė.
„Būdamas vaiku, paaugliu skaitydavau labai daug knygų. Bibliotekose išsirinkdavau ir skaitydavau amerikiečių, europiečių literatūrą, ir galvodavau, kad aš tiesiog noriu parašyti kažką gero, taip, kaip jie tai daro. Maniau, labai kieta tapti rašytoju – ir kai iš tiesų išleidau savo knygas, iš kurių daug buvo išversta į užsienio kalbas, man patiko mintis, kad daug keliausiu“, – prisipažino jis.
Tarp E. Kurniawano favoritų buvo G. G. Marquezas, tačiau tai, kad pats nori tapti rašytoju, jis sako supratęs perskaitęs kontroversiškojo norvegų rašytojo Knuto Hamsuno romaną. Visgi, kai atėjo metas rinktis studijas, jis pasirinko ne literatūrą, o filosofiją.
„Norėjau tapti rašytoju, bet nežinojau, kaip to išmokti. Galvojau stoti į literatūrą, bet mąsčiau, kad gal man reikia kažko specifinio, mąsčiau, kad filosofija yra kažkas, kas padės man parašyti kažką išmintingo. Kai mane priėmė studijuoti filosofiją, antrame semestre supratau, kad tai yra ne tai, ko tikėjausi – neturėjau ketinimų skaityti Platoną ar Aristotelį. Bet po pusantrų metų jau tuo mėgavausi“, – juokėsi jis.
Ir dabar, sulaukęs 46-erių, jis sako vis dar besijaučiantis jaunu rašytoju. Netgi ne visai tikru.
„Kartą sutikau Salmaną Rushdie – štai jis yra žvaigždė. Su tokiais žmonėmis aš vis dar droviuosi, nesijaučiu tikras rašytojas. Kartais taip jaučiuosi net kai sutinku savo kartos rašytojus, kurių nepažįstu asmeniškai. Kai skaitau jų darbus, jais mėgaujuosi, o po to iš tiesų susitinku, visada galvoju, kad aš esu skaitytojas, o jie – rašytojai“, – kuklinosi E. Kurniawanas.
Įkvėpimas – klasika ir pigūs romanai
Priskirti kokiam nors konkrečiam žanrui E. Kurniawano knygas sunku. Jis pats neslepia, kad nuo vaikystės jam didelę įtaką darė pigūs siaubo, kriminaliniai ar romantiniai romanai.
„Kai aš buvau labai jaunas, tai buvo vienintelės knygos, kurias galėjau gauti. Užaugau mažame miestelyje, kur nebuvo didelės bibliotekos, tad mes pirkdavome pigius romanus. Gal jų vertė nebuvo didelė, bet iš tiesų aš mėgavausi daugeliu iš jų, nes tai būdavo pramoga – siaubo romanai, romantiniai, kriminaliniai. Kai pats pradėjau rašyti romanus, tuo metu skaičiau tokius autorius kaip Hemingvėjus, Tolstojus, Hugo ir pan. Bet būdavo, kad skaitau, pavyzdžiui, Dostojevskį ir galvoju – labai gerai, puikiai sukurti charakteriai, gera tema ir visa kita, bet perskaitau kokius 400 puslapių ir taip nuobodu... Tada galvodavau, kad kaip būtų puiku, jei galėčiau rašyti gal kažką panašaus, bet stilingai, kaip kriminaluose ar siaubo istorijose“, – pasakojo E. Kurniawakas, svajojantis, kad jo knygos ir turėtų literatūrinę vertę, ir tuo pačiu linksmintų žmones savo istorijomis, suteikdamos jiems pramogą.
Tuo metu, kai E. Kurniawakas pradėjo karjerą, siaubo ar kriminaliniai romanai Indonezijoje nebuvo rimtai vertinami. Dabar situacija šiek tiek keičiasi. Ar jis pats jaučiasi prisidėjęs prie rimtesnio vertinimo? „Taip, literatūros kraštovaizdis šiek tiek keičiasi – ne tik dėl manęs, tiesiog keičiasi rašytojų karta. Indonezijoje vyksta demokratizacija, atsiranda nauji jauni rašytojai, kurie pasakoja apie istoriją, apie seksualumą ir tt. Ta jaunoji karta ateina su kitokiomis idėjomis nei aš ir nauji skaitytojai juos priima, nors vis dar ne visi nori drąsiai kalbėti“, – svarstė E. Kurniawakas.
Mokosi rašyti platesniam ratui
Apie kokią auditoriją galvoja pats E. Kurniawakas rašydamas knygas – Indonezijos žmones, ar po visą pasaulį išsibarsčiusius literatūros mylėtojus?
„Manau, kad man tai vis dar yra iššūkis. Aš jau parašiau keturis romanus ir visus juos rašiau Indonezijoje, galvodamas apie specifinius skaitytojus. Mano literatūra nebuvo skaitoma plačiai – ją skaitydavo kažkokie studentai, literatūros mėgėjai. Žinojau, kad tu negali užsidirbti pinigų rašydamas grožinę literatūrą ir galvodavau, kad, na, perskaitys mano draugai. Tikrai negalvodavau, kad mano knygos bus perleistos po kelis kartus. Bet po to, kai mano knygos buvo išleistos užsienio kalbomis, susilaukė tarptautinio dėmesio, recenzijų, man tai tapo nauju asmeniniu iššūkiu, nes žinojau, kad dabar susiduriu su platesniu skaitytojų ratu. Vis dar kovoju su tuo – kartais noriu sugrįžti į tai, kad rašau romaną tik specifiniam skaitytojui, kartais rašau galvodamas apie konkrečius vieną ar du žmones, įdedu net tam tikrų jiems suprantamų juokelių, kurių platesnė auditorija gali ir nesuprasti. Man lengviau taip galvoti, nei kad rašau tūkstančiams žmonių, kurių asmeniškai nepažįstu“, – prisipažino rašytojas.
Siaubo ir seksualumo derinys
E. Kurniawako knygoje „Grožis lyg žaizda“ atvirai rašoma apie žmonių seksualumą, tarp pagrindinių veikėjų – prostitutės, viešnamių darbuotojos. Ar Indonezijoje neteko baimintis, kad tokios knygos nepraeis cenzūros filtro?
Rašytojas svarsto, kad kol Indoneziją dar valdė prezidentas Suharto, būtų galėję nutikti visaip – tada būdavo cenzūruojama viskas, kas liečia tiek politiką, tiek seksualumą. Tad daugelis rašytojų, net nelaukę, kol juos cenzūruos valdžia, patys sau pritaikydavo savicenzūrą.
„Po Suharto eros nauja karta gali rašyti labai drąsiai, įskaitant ir mane – galiu liesti istorinius, politinius klausimus. Mes nebijome politikų, nebijome, kad mums teks susidurti su armija ar policija, bet, tiesą sakant, kartais mus gali užpulti nepažįstamieji, kurių mes nežinome, bet jiems kažkas mūsų kūryboje nepatiko“, – pasakojo rašytojas, džiaugdamasis, kad jam pačiam su tiesioginėmis fizinėmis grėsmėmis susidurti neteko, nors grasinimų socialiniuose tinkluose sulaukiantis.
Prisiminimai apie Suharto erą iš dalies tapo ir jo knygų įkvėpimu. „Mes vis dar turime gana šviežius prisiminimus apie Suharto erą, mes vis dar turime daug šmėklų realiame gyvenime, nes Indonezijoje viskas virsta šmėklomis. Mes vis dar daug apie tai kalbame, kad jei tu pasakai kažką, kas netinka valdžiai, tu gali būti apkaltintas komunizmu ir tai bus tavo karjeros pabaiga. Taigi, šmėklos pas mane veikia ir kaip metafora“, – atskleidė E. Kurniawakas.
O kita svarbi dalis atkeliauja iš folkloro ir vietos mitologijos, kuri Indonezijoje vis dar svarbi. „Prieš kurį laiką, kai buvo sausros, miestelyje, kuriame buvau, atliko ritualą su gėlėmis ir prasidėjo lietūs - tada visuomenė susiskaldė, nes vieni tikėjo, kad taip įvyko dėl magijos, o kiti tiesiog sakė, kad tai jau galėjo numatyti sinoptikai“, – šypsojosi rašytojas.
Knygos „Grožis lyg žaizda“ mintis irgi gimė klausantis tikros istorijos. „Parašiau šį romaną po to, kai aplankiau savo mamą. Ji kaip tik lankėsi pas kaimynę, kuri buvo nėščia septynis mėnesius. Indonezijoje, kai esi nėščia septynis mėnesius, jautiesi labai palaiminta ir organizuoji šventę, surenki kaimynus, vyksta vaišės, o nėščia moteris meldžiasi, kokio vaiko ji nori. Vėliau mama man pasakojo, kad po kurio laiko, jau gimus vaikui, dar kartą tą moterį aplankė ir pasakė, kad vaikas panašus į tam tikrą personažą, kuris Indonezijoje parduodamas kaip lėlė. Ji norėjo pasakyti, kad vaikas gimė labai bjaurus. Aš pagalvojau, kaip būtų, jei moteris meldžiasi gražaus kūdikio ir gimsta bjaurus, bet paskui susimąsčiau, kad gal čia galima įpinti kokį netikėtą posūkį, ir taip atsirado moteris, kuri svajoja apie bjaurų kūdikį“, – pasakojo E. Kurniawakas.
