Kūrinio pavadinimas „Leviatanas“ – tai nuoroda ne tik į blogio simbolį Senajame Testamente, bet ir į filosofo Tomo Hobso veikalą tuo pačiu pavadinimu. Jame teigiama, jog žmogaus prigimtis savanaudiška ir pavojinga (Homo homini lupus est – žmogus žmogui vilkas). Vienintelis būdas žmonėms sugyventi kartu – tai atiduoti savo laisves už juos didesniam ir galingesniam Leviatanui, kurio visi vienodai bijotų. Hobsui toks žvėris buvo valstybės valdžia, o šioje pjesėje klausiama, ką reiškia gyventi su Leviatanu artimoje aplinkoje?
„Visuomet buvau supamas tin skirtingos literatūros – ir mokslinės, ir klasikinės, ir naujausios. Kartais tai blaško ir verčia jaustis lyg vakarėlyje, kur visi šneka skirtingomis kalbomis. Tačiau labai malonu ir įdomu, kai iš pažiūros nutolę tekstai ima jungtis. Šitaip vaizduotėje gimė despotiško tėvo figūra, prabylanti ir kaip psichoanalitikas, ir kaip komunistas, ir kaip egocentriškas ezoterinis dogmatikas. Likę šeimos nariai – tai tartum skirtingos simbolinės reakcijos į tokį asmenį“, – teigia A. Sireikis.
Pjesės veiksmas prasideda šeimos išvykimu į kurortą prie jūros, kai sostinėje užverda politiniai neramumai. Tačiau užsidarius nuo išorinio pasaulio, paviršiun ima lįsti primirštos psichologinės žaizdos, pagieža ir konfliktai. Ilgainiui pasakojimas sugriauna realistinį kodą, personažai krenta į sapnišką būvį ir prabyla kaip klasikinių tekstų reinkarnacijos.
„Štai, pavyzdžiui, dukra, – pasakoja kūrėjas, – išsiskaido į senovės graikų mūzas. Tai irgi kyla iš jos santykio su tėvu. Kadangi ji nuo pat vaikystės rodė psichologinio sutrikimo užuomazgas, paranojiškas psichologijos profesorius siuntė ją į vieną ligoninę po kitos. Maža to, egocentriškas jo būdas privedė prie minties, jog reikia gelbėti ne tik dukrą, bet ir visą tautą. Jis tampa pusiau politiku, pusiau ezoteriku. O dukra, kurios jis nesugebėjo suvaldyti, normalizuoti, virsta išnaudojama mūza“.
Su pjesės juodraščiu A. Sireikis dirbo Nacionalinio dramos teatro festivalio „Versmė“ dirbtuvėse, kurias vedė suomių dramaturgas ir režisierius Kristianas Smedsas (Lietuvoje jis pastatė spektaklius „Vyšnių sodas“ ir „Liūdnos dainos iš Europos širdies“, „Sirenų“ festivalyje buvo rodyti jo spektakliai „Mental Findland“ ir „Tik filmuojama“). Ten kartu su kitais kolegomis dramaturgais „Leviatano“ autorius grynino pjesės idėją, struktūrą ir sprendė problemą, kaip itin plačią kontekstų aibę sutalpinti vienos giminės genealogijoje.
Anot jo, nors kūrinyje ir užkoduotos nuorodos į realius asmenis ar tikrus įvykius, „Leviatanas“ neturi teisingo atsakymo ar interpretacijos: „vienas iš pagrindinių mano tikslų ir buvo sukurti pjesę, kuri gali būti perskaityta ar išklausyta itin įvairiai. Savotišką literatūrinį Rorschacho testą. Šeimyninės problemos įtraukia ir ideologines, metafiziniai klausimai susiliečia su istoriniais. Manau, jog skirtingiems klausytojams jis gali būti įdomus dėl visiškai skirtingų priežasčių“.
Pjesę skaitys:
Arūnas Vozbutas
Jurga Kalvaitytė
Ramunė Skardžiūnaitė
Oskar Wygonowski
Augustė Pociūtė
Po skaitymų vyks pjesės aptarimas ir diskusija, kurią ves teatro kritikas Andrius Jevsejevas.
Pjesės skaitymai vyks lapkričio 27 d., ketvirtadienį, 19h Venclovų namuose-muziejuje.
Renginys nemokamas.
Augustas Sireikis – dramaturgas, prozininkas, eseistas. 2016 m. Nacionalinio dramos teatro festivalyje „Versmė“ pristatė pjesę „Aktų salė“, o 2017 m. pagal kitą jo pjesę tame pačiame teatre pastatytas spektaklis „#beskambučio“ (rež. P. Tamolė).
