„Sunkiais, kriziniais laikais didžiulė atsakomybė ir našta tenka moterims, kurioms visa tai pakelti bei judėti pirmyn reikia itin stipraus tikėjimo ir idealizmo“, – sako KVMT vadovė Laima Vilimienė. Būtent ji metė konceptualų iššūkį choreografams scenoje įkūnyti legendinio Miguelio de Cervanteso veikėjo Dono Kichoto – keistuolio idalgo, visur ir visada kovojančio su blogiu bei gyvenimo negerovėmis simbolio – moteriškąją versiją. Į drąsų kvietimą scenoje įkūnyti Doną Kichotę – šiuolaikinę kovotoją, idealistę, dėl kitų žmonių besiaukojančią mergelę ar madoną – atsiliepė keturi choreografai, atstovaujantys skirtingoms šalims ir kultūroms. Tai KVMT baleto trupės nariai Daria Verovka ir Yanas Malaki – ukrainiečių šokėjai, pastaraisiais metais savo jėgas bandantys ir choreografijoje, patyrusi choreografė Aušra Krasauskaitė ir slovėnų choreografas Gajus Žmavcas, kuriam teko bendradarbiauti su KVMT baleto artistais statant šokio spektaklių diptiką „Stabat Mater / Šventasis pavasaris“ (2021) bei kuriant choreografinę miniatiūrą „Starfall“, rodytą projekte „Dėmesio! Baletas 2022“.
Choreografai pasakoja, kas tapo įkvėpimo šaltiniu kuriant choreografiją šokio spektakliui „Dona Kichotė“, kuo tai siejasi su visiems žinomu herojumi Don Kichotu ir atskleidžia, kokią žinią jie siunčia publikai.
Choreografė Aušra Krasauskaitė
Įkvėpimu choreografijai tapo ikonos. Dievo Motinos atvaizdai palietė kažką glūdintį mano širdies gelmėse. Domėjausi šventosiomis paskelbtų moterų istorijomis. Visa tai susisiejo su asmenine patirtimi: iš naujo ieškau savo kaip moters santykio su mane supančiu pasauliu; mąstau apie brandą, kurioje norisi motiniško ar seseriško sąlyčio su kitomis moterimis.
Dona Kichotė nekovoja su vėjo malūnais. Ji yra tarsi šiek tiek pakibusi tarp žemės ir dangaus, nešanti visų skausmą, siekianti idealizmo. Dona Kichotė egzistuoja visose moteryse, bet tuo pačiu tai nepasiekiama, iš Dievo Motinos atvaizdo žvelgianti būtybė. Dona Kichotė geba savyje sukurti energiją, kuri atneša naują gyvybę.
Mano kūrinys pasakos apie vidinius moters konfliktus, peržengiančius religijos kontekstą. Šios prieštaros visuomenėje turi labai stiprius įvaizdžius: šventoji, puolusioji, eretikė, gailestingoji. Šių dienų moteris susiduria su išorės lūkesčių lavina ir vidiniais reikalavimais sau pačiai. Dedikuoju šią miniatiūrą savo mirusiai mamai, kuri yra mano širdies dama, mano sielos ikona.
Šoks dvylika baleto artisčių, kurių daugumai labai gera pažįstama mano šokio leksika, tad žinau, kad šokėjos išpildys mano lūkesčius. Man visada svarbiausia, kad atlikėjas visa širdimi suvoktų, ką atlieka, kad leistų savo jautriai asmeninei mano choreografijos interpretacijai pasiekti žiūrovus. Man pačiai labai jautru žinoti, kad didžioji trupės merginų dalis atvykusios iš Ukrainos. Pirmoje repeticijoje, vos įjungus muziką, o joms pradėjus šokti, man pradėjo kauptis ašaros... Karas mane sukrečia iki pat gelmės.
Muziką man pasiūlė triptiko režisierius Aurelijus Liškauskas ir muzikos vadovas Vladimiras Konstantinovas. Išgirdus šį kūrinį, daugiau nesvarsčiau – jis visiškai užbūrė ir pakerėjo. Veiksmui scenoje gyvai akompanuos KVMT choro atliekamas XVIII a. ukrainiečių kompozitoriaus Maksymo Berezovskio Koncertas chorui a cappella „Neatstumk manęs senatvėje“, papildytas mano kūrybinės bendrakeleivės, kompozitorės Silvijos Miliūnaitės-Bliūdžiuvienės kūrybos intervencijomis sopranui, birbynei, chorui ir elektronikai. Soprano partiją gyvai atliks Rita Petrauskaitė, birbynės partiją įrašė Arvydas Jankus.
Triptiko kostiumų dailininkė Jelena Lebedeva, o scenografė Sigita Šimkūnaitė. Su šiomis kūrėjomis kartu dirbu ne pirmą kartą, tad jomis visiškai pasitikiu. Manau, mes visos žiūrime ta pačia kryptimi.
Choreografas Yanas Malaki
Mano kuriamos choreografijos siužeto linija pagrįsta pasirinkimo laisvės, galimybės išreikšti save ir savo sumanymus siekiu. Žemėje tūkstančiai žmonių patiria neteisybę. Pastatymo pagrindinis veikėjas vaikinas taip pat tai patiria, o šis jausmas jį tiesiog graužia. Deja, mūsų pasaulis taip sutvertas, kad sistema visus įspraudžia į rėmus, o sociumo sukurtų taisyklių mes privalome laikytis, jei nenorime būti atskirtieji. Mano choreografijos herojus su tuo nesutinka: jis ieško laisvės savo sprendimams, nori, kad jo gyvenimas būtų kitoks. Jis nori sukurti tai, kas suteiks aplinkai džiaugsmo ir laimės. Deja, aplinka jį slopina, tad herojus nutaria pasiduoti... Laimei, istorija turi gelbėtoją-moterį: vienam tai mama, kitam – mylimoji, trečiam – draugė. Ji turi patirties, nes pati jau nugalėjo šiuos sunkumus, moka žiūrėti į akis neapykantai ir šypsotis. Moteris parodo vaikinui kitą kelią: visame kame įmanoma rasti pozityvą ir kelią į šviesą, negalima pasiduoti tamsai, antraip ji tave praris. Tuo patikėjęs vaikinas atgimsta. Atgimimas – taip vienu žodžiu galima nusakyti mano sukurtą choreografiją.
Triptike „Dona Kichotė“ dalyvausiu ne tik kaip choreografas, bet ir kaip šokėjas. Repeticijų metu su kolegomis daug diskutuojame, o tai įkvepia. Triptiko kūrėjai padeda vienas kitam, ypač jaučiame palaikymą iš daugiau patirties turinčių kolegų.
Sukurtoje choreografijoje pats tapsiu pagrindiniu herojumi. Man tai – tarsi autoportretas. Noriu žmonėms perduoti visą tą skausmą, neteisybę, kurį jaučia mano herojus. Mano scenos partnere arba moterimi-gelbėtoja taps Daria Verovka. Pasirinkau ją, kaip savo choreografijos atlikėją, nes su D. Verovka kartu šokame daugiau nei metus, užsimezgė tarpusavio supratimas, ryšys. Šokdami mes vienas kitą gerai suprantame. D. Verovka greitai „įsigyveno“ į kuriamą vaidmenį. Žiūrėdamas į ją šokančią matau, kad jai šis vaidmuo artimas, kad ji tikrai yra ta moteris, visada galinti padėti...
Choreografė Daria Verovka
Savo choreografijoje ieškau atsakymo į klausimą „kokia šiuolaikinės moters misija pasaulyje“. Radau tokį Baracko Obamos ir jo žmonos Michele dialogą. B. Obama žmonos paklausė: „jei tu būtum ištekėjusi už vaikino, kuris buvo tave įsimylėjęs mokykloje, gal šiandien būtum nuostabaus restorano savininkė?“, o Michele atsakė, kad „ne, nes jei būčiau už jo ištekėjusi, jis būtų tapęs prezidentu“... Šis pokalbis puikiai atspindi, ką aš manau apie šiandienos moteris (juokiasi).
Man Don Kichotas – svajotojas, naivus žmogus, niekam nelinkėjęs blogo, besąlygiškai siekęs savo idealų. Jo nebėra, tačiau herojaus kilnūs tikslai toliau gyvuoja. Tai nebuvo beviltiški siekiai. Priešingai, pritariu jo frazei, kad „...dėl laisvės, kaip ir dėl garbės, galima ir būtina rizikuoti gyvybe!“. Mano kūrinio pagrindinė veikėja paaukoja savo gyvenimą dovanodoma laisvę kitiems. Tuo ji ir panaši į Doną Kichotą.
Triptiko „Dona Kichotė“ statytojai nesiekia, kad jų statomų choreografijų siužetinės linijos susijungtų. Manau, kad spektaklis žiūrovams nuo to bus tik įdomesnis. Skirtingos choreografijos publikai kels daug pamąstymų, klausimų, skatins rasti savą požiūrį į tai, ką mato scenoje.
Savo pastatymu noriu atkreipti dėmesį į tai, kuo gyvena šiandienos visuomenė. Deja, dėl įvairiausių priežasčių žmonės praranda savo vidinę „šviesą“. Šviesa – tai degančios akys, tikslo siekimas, idealizmas, žmogiškumas. Iš žmonių masės išsiskiria asmenybė išlaikiusi vidinę šviesą savyje – tai mano Dona Kichotė. Ji kitokia, tačiau likdama sociumo dalimi nuoširdžiai siekia žmones nukreipti šviesos link. Gaila, bet jai tai nepavyksta... Dona Kichotė nusprendžia sekti Dievo pavyzdžiu: ji pasirenka išeiti į tamsą ir tokiu būdu apšviesti žmonių gyvenimus. Noriu žmonėms parodyti, kad būtina savyje rasti tos šviesos. Kad negalima „šviesių“ žmonių paleisti.
Man, kaip choreografei, labai svarbus baleto artisto esančio scenoje judesių kontrastas, vidinis nusiteikimas, energetinis srautas, kurį siunčia publikai, net kvėpavimas. Tad stengiuosi šokėjams kuo išsamiau nusakyti ko iš jų tikiuosi: ką jie turėtų jausti atlikdami vieną ar kitą choreografinį fragmentą. Juk kartais atlikėjo žvilgsnis gali žiūrovui pasakyti žymiai daugiau nei idealiai atliktas piruetas. Tokia mano šokio idealogija.
Teatras jungia daugybę menų. Kiekvienas komponentas – muzika, apšvietimas, dekoracijos – turi harmoningai papildyti vienas kitą ir sukurti nedalomą spektaklio visumą. Statant „Doną Kichotę“ dirba nuostabi komanda. Man labai gera kartu su ja kurti. Jie mane supranta iš pusės žodžio. Nenoriu išduoti detalių – tegul žiūrovai nustemba pamatę!
Choreografas Gajus Žmavcas
Klaipėda menininkui – neišsemiamas įkvėpimo šaltinis, kaip ir Nidos kopos, mažai žmogaus paliestas Baltijos pajūris. Mane pakerėjusi gamta, kurios abstrahuoti vaizdai persikėlė į teatro sceną, tapo fonu ir mano kompozicijoje plėtojamai Donos Kichotės temai. Ilgai galvojau, ką galiu sukurti KVMT baleto trupei. Ji vienija jaunus, naujų aukštumų siekiančius žmones, kuriems tenka susiremti ir su netikėtais gyvenimo smūgiais – iš pradžių su prisitaikymu svetimoje terpėje, paskui pandemija, daugelio jų tėvynėje vykstančiu karu ir t. t. Šios nelemtos aplinkybės atvedė prie minties, kad jei negalime pakeisti pasaulio, tai turime įkvėpti žmones keisti savo vidinį pasaulį! Jei Don Kichotas iš Migelio de Servanteso romano kovojo su praeities šmėklomis, vėjo malūnais, tai mes turime žygiuoti į ateitį. Man svarbūs šių jaunų žmonių išgyvenimai, išeičių iš sudėtingų situacijų paieškos, savitas požiūris į gyvenimą.
Savo kompozicijai pasirinkau šiuolaikinių choreografų rečiau naudojamus Alessando Scarlatti kūrinius, nes norėjau išvengti tam tikrų šokio scenoje tarpstančių stereotipų, susijusių su baroko muzikos suvokimu. Mano choreografija labai kūniška, stengiuosi išvengti bet kokio naratyvumo. Mano prieiga labiau konceptuali, mėginu atskleisti detales per fizinę išraišką, per kūno kalbą.
Mėginu kurti choreografiją, kuri smarkiai kontrastuotų su baroko muzika: ji pasakoja savo istoriją, turi savo užtaisą ir judėjimo energiją, su kuria šokėjai tarsi galynėjasi, kuria tą fizinį kontrastą. Su scenografe nusprendėme visa tai įvilkti į vizualiai išgrynintą pavidalą: juodame fone bus tik smėlynai, tiksliau „juodoje dėžutėje“ kuriama jų iliuzija – gražus kopos linkis, besitęsiantis iki „horizonto“ scenos gilumoje.
