Menininko kelias – iš pašaukimo, ne iš kitų paskatų

Šiandieninė visuomenė, regisi, kiek nutolusi nuo poezijos, tad kiek neįprasta, kad abu jaunosios kartos aktoriai savo veiklą pagrindė būtent ja, žanru, kurį būtų galima pavadinti neliečiančiu žemės paviršiaus, kitaip tariant, nenešančiu jokio pelno. B. Ivanauskas tikino, kad nuo pat pradžių net negalvojo apie tai, ko reiktų visuomenei, labiau žvelgė į save.

„Buvome neseniai baigę mokyklą, dar tik studijavome, pirmi kursai... Galvojome, kas mums kalba, kas mums yra įdomu. Toks ir yra priėjimas – kai tau įdomu, tada automatiškai širdys, akys dega, ir žiūrovas tą pastebi. Tam, kuo mes patys degame, niekuomet nelieka abejingų“, – pastebėjo B. Ivanauskas.

Tačiau kartkartėmis nutinka ir taip, kad pavargstama įrodinėti, o poetai – būtent tie žmonės, kurie itin dažnai lieka neįvertinti, tad nieko nelaukus tenka imtis kitos veiklos. Tačiau, B. Ivanausko manymu, menininko kelias pasirenkamas iš pašaukimo, ne iš kitų paskatų.

„Kaip nepavargti? Būna etapai – pavargsti, vėl atsigauni, bet jeigu tiki tuo, ką darai, tai jauti tame prasmę. Aišku, svarbus palaikymas, vienokie ar kitokie įvertinimai. Dažniausiai žmonės jaučia – jei iš širdies darai, įdedi daug darbo ir pastangų – tai atsiperka. Netikiu, kad neatsipirktų meno kūrinys ar menas, jeigu tikrai įdedi daug meilės ir tiki tuo, ką darai 100 procentų! Gali vienus metus nesisekti, antrus, dešimt metų, bet kažkada vis tiek pradeda sektis. Man atrodo, kad yra toks dėsnis“, – samprotavo B. Ivanauskas.

Aišku, kai aplink tyla, atrodo, esi niekam nereikalingas, tada nuleidi rankas... „Mes puikus to pavyzdys – pradžioje taip pat buvo su poezija. Pradėjome poetinius vyksmus–spektaklius daryti, kelerius metus juos rodėme vos aštuoniems žiūrovams ar savo draugams... Tikrai jau buvome nuleidę rankas, galvojome skirstytis, ir tada... sulaukėme skambučio iš Vilniaus arkivyskupijos, sako, norime jūsų vakaro, pažadėjo atlygį, nuo kurio mums, dar studentams, akys ant kaktos iššoko... Per tą pasirodymą gavome ne tik atlygį, bet ir keturis šimtus žiūrovų! Nuo nulio iki visiškos pilnumos... Vėl iš naujo patikėjome tuo, ką darome. Nieko nebūna veltui, atėjo akivaizdus ženklas, kad esame reikalingi, kad kurtume toliau... Esu linkęs tai priimti kaip ženklą“, – net beviltiškai atrodančioje situacijoje nenuleisti rankų paragino B. Ivanauskas.
Balys Ivanauskas

Nemėgo tradicinių poezijos vakarų

Aktorius, dainų kūrėjas ir atlikėjas A. Dubaka, paklaustas, ar kurdami visiškai kitokį formatą pataiko į laikmetį, ar vis dar reikia laužti ledus, pažymėjo, kad jie su Baliu sukūrė tokį duetą, nes abu nemėgę tradicinių poezijos vakarų.

„Dėl to ir užvadinome vieną savo pasirodymų „Vakaras P“ – tai poezijos vakaras, bet apverstas aukštyn kojomis. Poeziją skaityti patiko, bet klausytis, kaip skaito kiti, ne. Pradėjome daryti taip, kaip mums patiems patiktų – tai su jaunimu pataikome. O kur reikia laužti ledus? Dažniausiai su vyresnio amžiaus publika. Neseniai dalyvavome Medvėgalio festivalyje, ten susirinko tokia vyresnė publika, kurie klausosi klasikinės muzikos, klasikinės poezijos, pianistų... mūsų pasirodymas visiškai kontrastavo su viskuo, tad buvo pasipiktinusių, bet jų tik keletas. Tikrai nekalbu apie visus vyresnius žmones, kiti kaip tik sako, kad pagaliau – kažkas naujo“, – pasidžiaugė A. Dubaka.

Galvoje tūno apie šimtas eilėraščių

Kalbėdamas apie savo santykį su poezija, B. Ivanauskas pasakojo, ja pradėjęs domėtis jau būdamas vyresnis, kai rado raktą į Gintaro Grajausko kūrybą.

„Neatsimenu, kad būnant mažu vaiku man būtų patikusi poezija. Patiko G. Grajausko eilėraščiai, kurie labai gyvenimiški, artimi mano gyvenimui – tada pamilau poeziją, bet negaliu sakyti, kad esu didelis jos skaitytojas. Paskaitau tų autorių kūrybą, kurie man patinka, kurie artimesni, buitiškesni, nesu žinovas, nors, koks šimtas eilėraščių mano galvoje tūno. Atmintinai juos žinau. Man atrodo, kad mano santykis su poezija labai sveikas, pirmiau – gyvenimas. Smagu paprastoje kasdienybėje pastebėti poeziją“, – sakė jis.

B. Ivanauskas pasidžiaugė, kad su teatru P radę nišą, kuri nėra labai užpildyta: „Yra poezijos vakarų, spektaklių, bet tokių poetinių vyksmų, kur jungtųsi išskirtinai istorijos – ne, galbūt kiek panašūs storytelling'o festivaliai. Mes tarsi sujungiame į vieną – istorijų pasakojimą su gyva muzika, eilėraščiais. Tai niša, kur galima plėstis ir plėstis. Džiugu turėti tokį laivą, ir juo plaukti.“
Balys Ivanauskas ir Artūras Dubaka

Publikos „pakibinimai“ dažniau retoriniai

Kai prie žodžio „spektaklis“ atsiranda „vyksmas“, ko gero, pirmoji mintis apie jo interaktyvumą. Tačiau šiuolaikinė publika nėra to mėgėja, jei aktoriai sumano kreiptis į ją, iškart gali pagauti nuvilnijusį nerimastingą signalą: neduok Dieve, tik nekalbinkit manęs! Kaip užmezgate kontaktą?

„Kalbiname publiką, bet dramaturgijos nestatome ant jos atsakymo, jeigu ir nieko neatsakytų – išsisuktume! Per daug nededame vilčių... Publikos „pakibinimai“ dažniau retoriniai, kurie nereikalauja atsako. Reakcija, kokia būna, tokia. Interaktyvumas yra, bet nėra toks svarbus, nėra pagrindinis, o ryšys – stengiesi kiekvienai publikai tapti draugu. Pačioje pradžioje norėjome šokiruoti – pateikti poeziją kitaip, galiausiai supratome, negalime eiti į publiką be meilės. Stengiamės žiūrovą apkabinti dvasiškai“, – sakė A. Dubaka.

Dažniausiai Teatro P pasirodymai vyksta kamerinėse erdvėse, kur nėra didelės salės jausmo, mažiau nejaukumo. „Kai pradėjome, buvome apsibrėžę – 60–100 žiūrovų, tačiau po visų virsmų supratome, kad kartais reikia adaptuotis prie aplinkybių, pradėjome rodyti ir didesnėms salėms. Minėtame Medvėgalio festivalyje susirinko apie tūkstantį. Kažkada spektaklį rodėme ir trims žmonėms, esame tai išbandę. Rodėme ir vienam žmogui, virtuvėje... bet padarėme išvadą, kad vienas žiūrovas mums per mažai, nejauku“, – nusijuokė A. Dubaka.
Artūras Dubaka

A. Dubaka pagal išsilavinimą aktorius, o savo besiskleidžiančią poetinę pusę, tikino jis, pajutęs dar mokykloje: „Klausydavausi Vytauto Kernagio, patikdavo dainuojamoji poezija, tekstai, pradėjau skaityti pagal ką jis dainuoja – pagal geriausius poetus: Sigitą Gedą, Marcelijų Martinaitį, Oną Baliukonytę... Pradėjau skaityti pagal tai, ką jis dainavo, vėliau ir pats pradėjau kurti muziką, tekstus. Tada įstojau į Muzikinį teatrą ir viskas susijungė, Aktorystė, poezija, muzika – visada eina kartu. Rašau eilėraščius, bet jų nepublikuoju, nelaikau savęs geru poetu, dažniausiai savo parašytus eilėraščius paverčiu dainomis.“

Šių laikų poetas

Beje, A. Dubakos naujasis muzikinis klipas „Šių laikų poetas“ „Odiseja72“ iššūkyje laimėjo žiūrovų simpatijų prizą. Tad atsispiriant nuo šio dainos pavadinimo, – koks yra tas šių laikų poetas, kokį jį įsivaizduoja šiuolaikinė visuomenė?

„Manau, kad poetas, kokį mes matome, kaip archetipinį–stereotipinį vaizdinį – galbūt ir nelabai egzistuoja... Poetų yra daug, visokių, poezijos nemažai rašoma Lietuvoje. Kas išsiskiria, laimi premijas, patenka po padidinamuoju stiklu? Tai dažniausiai būna aštrūs poetai, atliepiantys šį laikmetį, nebandantys pakartoti to, kas buvo, o randantys poeziją „čia ir dabar“, nebijantys visų naujausių, technologinių vaizdinių. Yra tokių, kurie vis dar rašo apie žalią girią... Paulius Širvys, kai rašė apie šilus ir girias – tuo metu tai buvo aktualu. Kodėl jis toks didis poetas? Todėl, kad rašė taip, kaip reikia tam laikui. Jeigu rašytų šiems laikams lygiai taip pat, nežinau, ar kas jį skaitytų. Manau, jei P. Širvys gyventų šiais laikais – jis nebijotų visuomenės progreso“, – įsitikinęs A. Dubaka.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)