Tokios akcijos sulaukia daug ažiotažo, atkreipia dėmesį

Menotyrininkė Danutė Gambickaitė tikino panašių akcijų nepalaikanti, ji nemano, kad meno kūriniai turėtų „kentėti“ dėl kažkokių siekių, kad ir aukštų.

„Aišku, tai yra ir tam tikrų problemų, jų masto atspindys. Taip, įdomu pasigilinti, kodėl tai buvo padaryta, bet šiuo atveju – nematau ryšio tarp Vincento van Gogo ir naftos pramonės, tad sunku komentuoti – galbūt tai suplanuota akcija, netgi paties muziejaus?“, – samprotavo D. Gambickaitė ir atkreipė dėmesį į faktą, kad muziejaus apsauga ilgai nesureagavo į šį veiksmą.
SODAS2123 komplekso vadovė Danutė Gambickaitė (Evelinos Joteikaitės nuotr.)

Priežastis, kodėl renkamasi panašias protesto akcijas rengti garsiuose muziejuose, anot D. Gambickaitės, labai akivaizdi.

„Tokie kūriniai yra visuomenės branginami. V. van Gogo „Saulėgrąžos“ – ikoninis kūrinys, visur reprodukuojamas, atpažįstamas, tad akivaizdu, kad tokios akcijos sulaukia daug ažiotažo, atkreipia dėmesį – tiek į pačius akcijos atlikėjus, tiek į pačią temą. Svarbu išsiaiškinti visas aplinkybes. Dažnai gali būti net taip: nežinia, ar iš tiesų tikima ir kovojama būtent dėl klimato kaitos ar kitų aktualių problemų, galbūt tiesiog norima patiems pasirodyti? Šis atvejis, regisi, kiek keistokas, lyginant su kitomis radikaliomis akcijomis, panašu į reklamos kampaniją (aktyvistės į paveikslą sviedė „Heinz“ pomidorų sriubos skardinę, – aut. past.)“, – pasvarstė D. Gambickaitė, tačiau konkretaus vertinimo nesiėmė – į šią naujieną labai nesigilino.

Paklausta, ar pateisina tikslą, kad ir patį kilniausią, tokios drastiškos priemonės, D. Gambickaitė sakė, kad ne, vienintelis pateisinimas – gyvybės klausimas. „Ar karas, ar gaisro situacija – tada svarbiau žmogaus gyvybę išsaugoti, nei patį kūrinį. Žinoma, aktyvistų keliamos problemos gilios, iš tolimesnės perspektyvos žvelgiant – galbūt ir reiškia visų gyvybės ir mirties klausimą... Vis dėlto reikėtų ieškoti kitų būdų. Kita vertus, kūrinys uždengtas stiklu, galbūt ir akcijos iniciatoriai tai žinojo, kad kūriniui nepakenks – tiesiog tokiu būdu norėjo atkreipti dėmesį į problemą. Aplinkybės visada skirtingos, istoriškai jau yra buvę tokių atvejų, bet šiais laikais tarsi koks trendas – „išstoti“ kur nors muziejuje“, – pastebėjo pašnekovė.

Stipri poveikio priemonė demonstruojant savo poziciją

Menotyrininkė, parodų kuratorė Sonata Baliuckaitė sakė, kad panašius aktus galima būtų palyginti su Lietuvoje vykstančiomis akcijomis dėl Ukrainos karo.

„Visi tapo performanso menininkais, neįsigilinę į patį žanrą, tačiau bet kas juo negali tapti, tam turi būti profesionalų pripažinimas. Meno srityse yra tam tikri vertinimo kriterijai, taisyklės. Kiek dviprasmiškai žiūriu į Lietuvoje vykstančias akcijas, kad ir skambiai pavadintas performansais. Galima pavadinti socialinėmis akcijomis, protestu, kuriuo išreiškiama tam tikra pozicija. Ar tai yra meninis veiksmas? Kartais gali pavykti, kaip sėkmingai įvykęs performansas su Rūta Meilutyte ir Neringa Rekašiūte. Galėjo ir nepavykti, bet šių kūrėjų atveju, pavyko: buvo poveikis, įvyko rezonansas ir temos išgryninimas. Bet daug kitų akcijų – tikrai nepasiteisinusios. Einama per meną, nes tai stipri poveikio priemonė demonstruojant savo poziciją. Visgi kalbant apie šiomis dienomis atliktą akciją – tai vandalizmas, bandant prisidengti menu“, – kalbėjo S. Baliuckaitė.
Sonata Baliuckaitė (Mariaus Žičiaus nuotr.)

Organizuojant panašias pilietines akcijas yra žengiama į garsius pasaulinio lygio muziejus, S. Baliuckaitės manymu, dėl stipresnio poveikio.

„Tokiu atveju visas pasaulis apie tai kalba. Jeigu tu užėjęs į mažą galeriją apipiltum vietinio menininko darbą, tokios reakcijos, stipraus rezonanso – nebūtų. Žmonės tvirtai tiki tuo, ką daro, todėl pasirenka tokius ryškesnius, svarbesnius darbus – šedevrus. Kaip ir nieko naujo, visais laikais taip buvo, meno istorijoje yra daug tokių atvejų, ir mes apie tai kalbame, ir jie netgi įtraukti į meno istorijos vadovėlius“, – pažymėjo S. Baliuckaitė ir pridūrė, kad tokio masto akcijos dėl didesnio poveikio orientuotos į pasaulinius vardus ir šedevrus.

Pasaulyje panašių protesto akcijų, per kelis mėnesius, S. Baliuckaitė pažymėjo, ne viena. „Tarsi kokia banga! Galbūt tokių priemonių imtis vieni kitus paskatina, bet ši banga, kaip ir visos kitos, turėtų atslūgti. Muziejuose apsaugos stiprios – ir stiklai specialūs, ir kita. Nuėjus į Paryžiaus Luvro muziejų pasižiūrėti „Monos Lizos“ – daug stiklų, tvorelės – nežinau, kaip dar labiau apsaugoti tuos kūrinius – jie tada taps nematomi visuomenei“, – svarstė ji.

Protestų akcijų dalyviai bando skleisti savo žinią per meno kūrinius, kitąsyk juos ir sugadindami – meno istorijoje, anot menotyrininkės, tai jokia naujiena. Tačiau tikrai ne kiekviena protesto akcija yra menas. Nemažai menininkų taip pat protestuoja per savo kūrybą. S. Baliuckaitė svarstė, kad, ko gero, taip įvyksta todėl, kad menininkai yra jautrioji visuomenės dalis, kuri greitai sureaguoja į visus įvykius – politinius, socialinius, ekonominius, ekologinius taip pat.

„Menas stipri poveikio priemonė, galbūt todėl ir aktyvistai pasirenka būtent tokį kelią. Visi kūrėjai – jautrioji visuomenės dalis, todėl kai panašios akcijos vyksta muziejuose – visuomenė irgi jautriai sureaguoja. Vieni eina protestuoti į gatves, o kiti – labiau save identifikuojantys su menu – eina į muziejus. Arba tiesiog nori pasiekti dar platesnę auditoriją. Apie šias akcijas parašė ir garsiausi meno portalai, kurie tikrai nerašytų apie į gatves išėjusius žmones su plakatais ar pan. Nemanau, kad tai demonstruoja šių dienų požiūrį ar visuomenės pokyčius – visais laikais ir vienokia, ir kitokia protesto forma buvo, o kovos vyko dėl skirtingų dalykų. Lietuvoje šiais metais tikrai daugiau „meninių“ protestų, tačiau tai iš dalies ir džiugina, nes rodo, kad meno kalba plačiojoje visuomenėje kelia diskusijas, yra svarbi“, – sakė S. Baliuckaitė

Turi būti sudaryta galimybė reikšti nuomonę

Lietuvos nacionalinio muziejaus (LNM) direktorė dr. Rūta Kačkutė neabejojo, – demokratinėse valstybėse turi būti sudaryta galimybė reikšti nuomonę. Problema, anot jos, atsiranda, kai tai pradeda kelti grėsmę kitų žmonių, organizacijų turtui arba vyksta pasinaudojant jais kaip platforma be pačių žinios ir pritarimo.

„Tai ypatingai problemiška muziejuose, kur yra saugomos mūsų visų kultūros vertybės, o jų sunaikinimas yra negrįžtamas. Verta pabrėžti ir tai, kad mes kaip muziejus skiriame daug dėmesio įvairių nuomonių atspindėjimui, stengiamės sukurti kuo palankesnes sąlygas dialogui. Tą darome ir parodose, ir renginiuose. Norėtųsi tikėtis, kad turintys savo žinutę ir norintys ją komunikuoti, visų pirma, pasirinktų dialogo su muziejumi formą. Sulaukę idėjų mes galime ieškoti geriausių diskusijos formų, prie kai kurių akcijų muziejus galėtų ir pats prisijungti bei kartu ieškoti, kaip jas padaryti įtaigesnes“, – pabrėžė R. Kačkutė.
Rūta Kačkutė

Lietuvos nacionalinis muziejus, pasak LNM direktorės, yra susidūręs su bandymais naudotis Gedimino kalnu kaip platforma žinutei skleisti, todėl tam tikros instrukcijos, prevenciniai ir krizinių situacijų planai, kaip tikino direktorė, yra sukurti ir darbuotojams pristatyti.

„Tam tikra prevencija yra ir muziejuose esančios daiktadėžės, kuriose lankytojai privalo palikti kuprines ir didesnes rankines – nešantis didelį ir neaiškų daiktą jis iškart kristų į akis. Vis dėlto tokius atvejus iš anksto užkardyti yra labai sunku, tą rodo ir atvejis Londone. Reikia skirti nuolatinį dėmesį mokymams kaip atpažinti galimas grėsmes, kaip į jas reaguoti“, – reziumavo ji.

Šimtaprocentinio saugumo nebūna

Lietuvos nacionalinio dailės muziejaus (LNDM) Tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vyr. parodų kuratorius Skaistis Mikulionis konstatavo, kad apsidraudžiant nuo panašių atvejų „šimtaprocentinio saugumo nebūna“.

„Netgi JAV prezidentą Ronaldą Reiganą, ir tą pašovė, puikiai saugomą... Mano supratimu, Nacionalinėje galerijoje Londone įvykusi akcija, be abejo, yra vandalizmas. Negali būti jokių kovų, naikinant paveikslus, kad ir kokie nuostabūs idealai už to stovėtų! Ar tikėjimo, ar gamtos apsaugos reikalai – nesvarbu, kas. Manau, kad tai kriminalinis nusikaltimas prieš žmoniją. <...> Reikia vadinti daiktus savais vardais. Ar paauglys jį padaro, ar kažkas kitas – tai yra terorizmo forma“, – sakė S. Mikulionis.

Apsaugoti meno kūrinius nuo panašių išpuolių, anot S. Mikulionio, – sudėtingas reikalas. „Aišku, visi muziejai daro viską, kas įmanoma, kad tokių nelaimių neatsitiktų. Deja, tokių dalykų pasaulio muziejuose pasitaiko...“, – nutęsė jis.
Skaistis Mikulionis

Pasaulio šalys skirtingos, saugojimo galimybės, S. Mikulionis pabrėžė, taip pat. „Apsaugos niekada nebūna per daug, bet visko numatyti neįmanoma. Su šita problema susidūriau dar studijų metais, studijuodamas Peterburgo dailės akademijoje. Tuo metu lietuvis, psichinis ligonis sunaikino Rembranto šedevrą „Danaja“ – apipylė jį sieros rūgštimi. Man taip pasisekė, kad to paveikslo saugotojas kitą dieną po to siaubingo įvykio skaitė paskaitą, žvelgdamas man į akis, ir žinodamas, kad aš irgi lietuvis, pasakė, kad „vandalai tautybės neturi“. Deja, labai skaudūs atvejai, bet jų būna. Dėmė. Muziejuose ir nuo psichinių ligonių reikia saugoti kūrinius“, – atkreipė dėmesį į problemą pašnekovas ir pridūrė, kad visų rizikų kiek galėdami visi pasaulio muziejai stengiasi išvengti.

Siekiant išvengti provokacijų, S. Mikulionio kuruotą parodą „Ukrainos civilizacijos. Nuo Tripolės kultūros, skitų aukso iki Maidano“saugojo ginkluota Lietuvos šaulių sąjungos apsauga.
„Mes džiaugiamės, kad LNDM turi bendradarbiavimo sutartį su Šaulių sąjunga. Mūsų parodas konvojuoja ginkluoti šauliai su specialiu transportu, už ką mes esame labai dėkingi. Taip sutapo, kad parodą „Ukrainos civilizacijos. Nuo Tripolės kultūros, skitų aukso iki Maidano“ atidarėme Kovo 11-osios išvakarėse, o jau po dviejų dienų Lietuvoje buvo paskelbtas karantinas... Supratome, kad mums pasisekė, buvo dėkingi šauliams, kurie nuo pat karantino pradžios saugojo šią parodą. <...> Tai nereiškia, kad kariškiai mus saugo, bet vėlgi, – bendras reikalas: jie saugo valstybę , o muziejus – valstybės sudėtinė dalis. Viskas kaip visuma labai svarbu“, – kalbėjo S. Mikulionis.

Apsaugos lygių muziejuose yra daug – tai ir fizinė apsauga, ir įvairios technologijos. Tai, S. Mikulionio teigimu, reikalinga, vienas kito nepakeičia. Deja, ir karai parodo – apsauga reikalinga.

„Atsiminus minėtą ukrainiečių parodą. Kol kai kurie kūriniai buvo eksponuojami Vilniuje, karo metu pats Melitopolio muziejus buvo išplėštas... Yra tokios informacijos, kad skitų vertybes pagrobė rusų kareiviai... Žinoma, anksčiau ar vėliau jos atsiras, bet karo metu reikia saugoti vertybes. Evakuoti dailės kūrinius taip pat didžiulis iššūkis... Tų pavojų kūriniams daug – ir vandalai, ir gaisrai, ir stichinės nelaimės. Dėl to dar labiau reikia juos saugoti. Saugoti nacionalinį, pasaulio paveldą – muziejininkai daro viską, kas įmanoma“, – tikino S. Mikulionis.

Šaltinis
Temos
Griežtai draudžiama Delfi paskelbtą informaciją panaudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur arba platinti mūsų medžiagą kuriuo nors pavidalu be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Delfi kaip šaltinį.
www.DELFI.lt
Prisijungti prie diskusijos Rodyti diskusiją (1)