– Kodėl žmonės sugalvoja užsiimti tokiais keistais dalykais: ekstatiniais šokiais, meditacijomis?
– Kęstutis: Man atrodo, kad žmonės yra išvis keisti sutvėrimai. Pvz., man labai keista, kai jie neužsiima tokiais dalykais.
– Jurgita: Kažkuriuo metu žmonės išsisemia tame, kame buvo. Tuose išlikimo instinktuose. Namus turi, pavalgyti turi. Ir kas toliau? Dažnas laimės tame vis tiek neranda. Ir štai mato, pvz., kaimyną, – išsišiepusį ir džiaugsmingą. Ką jis tokio daro, ką jis tokio turi? Žmones traukia būsena, jie nori sužinoti.
– Ieva: Žmones traukia laisvė. Tie žmonės, laisvai šokantys be alkoholio, dažnam atrodo kažkokie keisti. Bet kartu jų laisvė traukia.
– Kęstutis: Ir kartu su ta laisve atsiranda drąsa judėti taip, kaip iš tikrųjų norisi. Pakeli ranką ir tavęs niekas nepasmerkia. Kad ir kaip pakeli ranką. Tada supranti, kaip neverta nešiotis viduje tų vidinių apribojimų.
– Jurgita: Man visas stebuklas atrodo tame, kad per savęs tyrinėjimo metodus (o šokis – vienas jų) mes turime galimybę apšviesti vis daugiau informacijos, esančios pasąmonėje. Tuomet suprantame, kad galime gyvenime patirti daugiau nei skaniai pavalgyti, nueiti į darbą, kuris, galbūt ne visai patinka...
– Kęstutis: Bet jeigu turėsi telefoną, tai prastumsi tą laiką scrolindamas. (Juokiasi)
– Viduje jaustis laisvi nori daugelis. Bet kaip išdrįsti, pvz., kad ir laisvai šokti?
– Moterys laisvesnės. Bet daug vyrų bijo šokti. Vyrai sustingę. Ir atsimenu savo asmeninę patirtį, kaip aš bijojau šokti. Dabar man daug kas sako: „Kaip tu gerai šoki, kaip tau gerai.“ Bet mažai kas žino (na, dabar jau viešai pasakysiu), kaip aš prieidavau prie šokių salės, pakeldavau ranką virš rankenos ir neišdrįsdavau jos paspausti į apačią. Apsisukdavau ir kiūtindavau atgal į automobilį besikeikdamas: „Koks idiotas, kokio velnio aš čia atvažiavau?!“
Sėsdavau į automobilį, apvažiuodavau ratą, grįždavau atgal prie šokių salės ir vis tiek pravažiuodavau. Tada pykdavau ant savęs: „Dar didesnis idiotas!“.
Ir man reikėjo lipti per visą šitą. Kai galų gale pradėjau šokti, galvojau: „Dieve mano, tiek metų iššvaisčiau nešokdamas.“ Tada ir mano vyriškumas pradėjo reikštis. Pradėjau suprasti, ką reiškia moterį vesti. Ėmiau suvokti, ką reiškia tas „vyras – krantai“, „moteris – upė“. Daug teorijų suvokimu virto praktikoje. Ir tai vyksta per tokį paprastą dalyką kaip šokis. Man atrodo žmonėms šokis atrodo per paprastas, dėl to galvoja, kad tai nesuveiks.
– Jurgita: Man patiko iš judesio terapijos mokymų išsinešta mintis: nėra nieko tokio nepatogaus, ko negalėtume iššokti. Per judesį mes turime galimybę sukontaktuoti su tomis savo dalimis, kurios yra viduje ir iki tol dar nebuvo pamatytos – įsisąmonintos. Tokiu būdu galime transformuoti daug nepatogių emocijų. Daugiau sužinoti apie save. Ir tie patyrimai gali būti labai stiprūs, o gali būti, kad tiesiog patirsi atsipalaidavimą, budrią ramybę ir išsineši į savo kasdienybę.
– Kęstutis: Žmonės bijo šokti, nes bijo kritikos. O didžiausi kritikai gyvena juose pačiuose. O kiek gyvenime mes atsisakome verslų, santykių, galimybių, nes save pasmerkėm? Ir per šokį tie vidiniai susispaudimai labai matosi. Kuo daugiau klibini tai, tuo daugiau ateina laisvės ne tik šokyje, o ir gyvenime.
– Ieva: Jausmas, kai gali atsipalaiduoti ir šokti be jokių svaigalų, yra neįkainojamas. Kaip tai patirti? Spalio 18 d. organizuojame ekstatinių šokių vakarėlį „Laisvūnai“. Jo metu surinktas pelnas bus skiriamas „Maltiečiams“, kad prisidėtume prie mūsų šaknų, senolių gerovės artėjant žiemai. Ir kartu norime, kad žmonės išdrįstų ateiti pašokti į renginį be svaigalų. Norime parodyti, kaip tai vyksta – kaip mes, vesdami tokius renginius, padedame žmonėms taip stipriai atsipalaiduoti be jokių svaigalų. Renginį vesime visi trys: aš, Jurgita ir Kęstutis Menų fabrike „Loftas“ Vilniuje. Leisk sau pasinaudoti šia galimybe.
Daugiau apie renginį ČIA.
