Brutalios jėgos akivaizdoje menas (ne)pralaimi?
„Man, kaip menotyrininkui, kyla dvilypės mintys: pasižiūrėkime, klasikinis menas, jis visada kažkokios globalios galios, prievartos, karvedžių pusėje – šlovina užkariavimus. Renesanso, viduramžių, pagaliau baroko menas... visi karžygiai ant žirgų, visi iškėlę kardus, ir tik kažkur XIX a. prasideda savirefleksija. Kodėl mes tos brutalios galios pusėje, kodėl nesigiliname į blogio esmę ir nebandome jos kaip menininkai perteikti?“, – kėlė klausimą V. Kinčinaitis.
Visgi tokių pavyzdžių menotyrininkas atrado, vienas jų – ispanų dailininkas Francisco Goya – su savo garsiu pilietinio karo ciklu. Po 1810 m. F. Goya sukūrė seriją, pavadinimu „Karo negandos“ (Los desastres de la guerra), vaizduojančių scenas iš Prancūzijos–Ispanijos karo.
„Po jo sekė kiti menininkai, kurie vis dėlto sako, kad apginti savo žmogiškąją laikyseną karo atveju galbūt svarbiau, nei stoti į vieną ar kitą pusę. Jau pusė metų mes tokioje būsenoje, jaučiamės kaip amerikietiškų kalnelių situacijoje – tai prasmengame į pasyvumo ir pralaimėjimo būseną, tai vėl kaip optimistai puolame kažką daryti, taisyti situaciją. Suprantame, kad kaip menininkai galime labai nedaug, matome, kaip brutalios jėgos akivaizdoje menas pralaimi, nutyla, kaip jis yra žlugdomas ir užgniaužiamas. Nors mes, kaip meno pasaulio atstovai, nuolat save tikiname, kad esame svarbūs, daug ką nulemiam“, – samprotavo V. Kinčinaitis, priėjęs prie išvados, kad reikšmingi pokyčiai šiame amžiuje visgi įvyko – menas karo akivaizdoje nebėra toks jau bejėgis.
Aktyvavosi humoro kultūra
Ukrainos meno centro „Ya Gallery“ įkūrėjas ir vadovas Pavlo Gudimovas atviras: pačioje pradžioje žinios apie Kyjivo bombardavimą ir karo veiksmus – visus šokiravo.
„Ya Gallery Kyjive tapo slėptuve nuo bombų, tokiame formate ji egzistavo du mėnesius... Lvive galerija tapo prieglobsčiu žmonėms, kurie atkeliavo iš Vakarų Ukrainos. Svarbiausia – vidinis jausmas, kuris gimsta menininkų ir kuratorių sielose. Pirmosiomis dienomis tu tiesiog negali atsitraukti nuo žinių ir socialinių tinklų, nuolat seki pokyčius per žinias“, – apie būseną užklupus karui pasakojo P. Gudimovas.
Galerininkas teigė, jau kitą karo dieną pastebėjęs, kad socialiniuose tinkluose aktyvavosi humoro kultūra: „Dar nebuvo kuo pasigirti fronte, bet jau buvo matyti, kad randame jėgų pasijuokti iš situacijos. Tas juokas buvo psichinis, tarsi vakcina nuo depresijos. Padariau savotišką parodą iš tų įrašų savo feisbuko puslapyje. Pastebėjau, kad po kelių dienų tuos juokingus įrašus pakeitė meno kūriniai. <...> Svarbiausias akcentas, kad mes nepraradome gebėjimo juoktis, tuo laiku, kai iš tikrųjų reikia verkti. Pastebėjau tokią tendenciją – kuo geresni Ukrainos kariuomenės reikalai fronte, tuo geriau jautėsi patys žmonės, taip pat ir kultūra. Tokie buvo pirmieji jausmai – kelios savaitės adaptacijai, mėnuo ar du – pratinimuisi.“
Savo krauju tapo Ukrainos kontūrus
TSEKH galerijos vadovas Oleksandras Ščeluščenka, paklaustas, kokios yra protesto meno galimybės brutalios karo galios akivaizdoje, ir ką gali kūrėjai protesto akcijomis prieš ginklą, sakė, kad šiandien pagrindiniai menininkai yra kariai, kurie savo pastangomis, savo gyvenimais ir savo krauju tapo Ukrainos kontūrus.
Ukrainos visuomenė per pirmąsias karo dienas, kaip pastebėjo O. Ščeluščenka, buvo pasidalinusi – vieni nusprendė išvažiuoti iš Ukrainos, kiti nusprendė likti.
„Buvo bombarduojami visi regionai – situacija tikrai šokiruojanti. Todėl asmeniškai man ir mano galerijos menininkams pagrindinis protestas – pasilikti. Iš tikrųjų, neturiu karo patirties – tik priklausau trečiai ar ketvirtai mobilizacijos bangai... Buvo tokių menininkų, kurie negalėjo eiti į karą dėl amžiaus ar sveikatos būsenos, bet visi mano galerijos menininkai liko Kyjive, Ukrainoje. Mūsų protestas – atidaryti galerijos duris, dirbti. Mes tai padarėme liepos pradžioje, kai Kyjivas buvo bombarduojamas. Tokia buvo mūsų visuomeninė pozicija“, – pasakojo galerijos vadovas.
Protesto metu, anot O. Ščeluščenkos, kiekvienas pilietis tampa menininku, kaip senovės Graikijos teatre, kai aktoriais tapdavo žiūrovai.
„Tarsi visi piešia savo šalies ateitį... Dabar, manau, pagrindiniais menininkais yra kareiviai. Jie savo pastangomis, savo gyvenimu, krauju piešia valstybės kontūrus. Menininkai, kurie sugebėjo dirbti – jie dirba. Tačiau daugelis dėl šios situacijos išsekę, apimti depresijos – jie padeda kaimynams, ligoninėms, tampa savanoriais. <...>Tokiais laikais turi veikti kaip karys arba savanoris“, – sakė jis.
Žaizda vis dar gyva
Galerijos VFMC7:14 vadovė, menininkė Dovilė Dagienė pastebėjo, kad nors ir bandoma iš laiko perspektyvos pažvelgti į karo Ukrainoje pradžią, reflektuoti jausmus, kurie tuo metu ištiko, – žaizda visgi dar labai gyva.
Kūrinius, anot menininkės, reikėtų vertinti įvykių kontekste, nes šios sąsajos karo metu tampa neatskiriama kūrinio dalimi.
„Kaip ir kolega O. Ščeluščenka sakė – nėra palankus metas užsiimti kūryba karo metu, nes ji visada bus pririšta prie konteksto, jį svarbu žinoti, jisai veikia kaip dalis meno kūrinio. Paroda „Ukraina“ buvo sumanyta kaip palaikymas ukrainiečiams, suburiant menininkus, kad jie išreikštų tam tikras pozicijas, parodytų, ką jie galvoja apie karą. Vėliau kūrėjai tuos darbus aukojo kaip paramą atvykstantiems į Dailės akademiją studentams iš karo zonų Ukrainoje. <...> Nebuvo sunku tuos darbus surinkti, atrinkti – karo nuojauta pilnai atsispindėjo parodoje. Per kūrinius pasimatė bendra dvasia – ir protestų elementų, ir bandymų atvaizduoti jausenas. Tai tapo terpe menininkui išreikšti savo balsą – paroda subūrė 40 autorių. Laimos Kreivytės kūrinys labai konkrečiai siūlė atšaukti Maskvos laiką, kažką pakeisti. Tokie momentai labai svarbūs – įgalinti menininką kalbėti, išvesti iš bejėgystės pozicijos“, – sakė D. Dagienė.
Išmušė pagrindą iš po kojų
Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) pirmininkė, menininkė Eglė Ganda Bogdanienė sakė, kad pirmasis patyrimas sužinojus apie karą Ukrainoje – emocinis.
„Vasario 24-osios ketvirtadienio, matyt, niekada nepamiršime, jis kažkiek asocijuojasi su 1991-ųjų sausio 14-osios rytu, kai visi išgyvenome didžiulį šoką ir nežinomybę. Dirbu keliose institucijose – ir Dailės akademijoje, ir LDS, tą ketvirtadienį teko permąstytį daugelį dalykų – tiek esminių, tiek egzistencinių, tiek ir politinių. Su studentais taip pat buvo sudėtinga dirbti, atrodo, tarsi jiems būtų visiškai išmuštas pagrindas iš po kojų. Susibūrę su LDS kolegomis irgi galvojome, kaip čia dabar bus – ir mintis atėjo paprastai – tiesiog reikia daryti tai, ką darėme iki tol, tik daug geriau. Jeigu esame kultūros laukas ir organizuojame kultūros įvykius, inicijuojame kūrybą, tai turime tą daryti kelis kartus geriau, nei darėme iki tol. Su šia žinia atėjo absoliutus aiškumas – laiko planavimas, ir dėliojimas kas, su kuo, kada“, – prisiminė E. G. Bogdanienė.
LDS pirmininkė pasakojo, kad jau kitą rytą nuspręsta pasiūti didžiulę, 15 metrų ilgio Ukrainos vėliavą.
Nors LDS pirmininkė save priskyrė prie „institucinių kritikuotojų“, bet šiuo atveju pastebėjo, kad susibūrusios organizacijos nuveikė nemažai gerų darbų.
„Turėjome susitarimų – tiek su Kultūros ministerija, tiek su Lietuvos kultūros institutu, ir mūsų bendro judėjimo jėga – nemažai nuveikta. Kai prasidėjo karas Ukrainoje, turėjome video skambutį su O. Ščeluščenka – klausiu, na, Saša, kaip tu laikaisi? Saša – užmiestyje, regione, krosnis už nugaros, sako, prižiūriu senolius, tuoj vešiu maistą kariams, čia lavonai aplinkui guli, taip, mes kare... Bet jo balse buvo tiek ramybės... ir mes klausiame, kaip galime padėti? Atsakymas paprastas – pirmiausia, mes turime laimėti karą, o paskui pagalvokime, kaip galėtume padėti Ukrainai atstatyti visą kultūrinį gyvenimą“, – į atmintį įstrigusį pokalbį perpasakojo E. G. Bogdanienė.
Iki šiol LDS galerijoje, anot E. G. Bogdanienės, saugoma virš šimto Ukrainos meno aukso fondo kūrinių, kurie liepos mėnesį parodyti „Arkos“ galerijoje, parodoje „Erdvės“.
„Net neįsivaizdavau, į kokią avantiūrą mes einame organizuodami tą parodą. Reikėjo tuos darbus kažkaip atsivežti, logistinės kompanijos nevyksta į karo zoną, neveža darbų. Paaiškėjo, kad ne kiekvienas jaunuolis gali vežti tuos darbus... Kiekvienas žingsnis ypatingas, pareikalavęs pastangų, pergalvojimo, lankstumo, išminties ir gero noro. Pirmiausia, gero noro, – kad ta paroda turi įvykti, kad tie darbai privalo atvažiuoti į Lietuvą“, – apie iššūkius kalbėjo E. G. Bogdanienė.
Rankos sviro, bet sumanymus įgyvendinti pavyko
Rankos sviro, bet viską, anot LDS pirmininkės, pavyko įgyvendinti. „Didelėje bendrystėje su Lietuvos kultūros institutu, kuris finansavo dalį kelionės, darbų atvežimo išlaidų, visas problemas bendromis jėgomis sprendėme. Kitas pozityvus dalykas, visi menininkai, kurie dalyvavo mūsų parodose – ir „Arkos“ galerijoje ir Užutrakio tarptautiniame meno festivalyje – gavo atlygį. Parašėme projektą į Kultūros tarybą, dėkui Dievui, laimėjome konkursą – galėjome visiems menininkams sumokėti. Apie ką svajojame? Kad visiems menininkams būtų galima mokėti už jų dalyvavimą parodose – tai yra jų darbo dalis, jie pristato tai, ką kūrė metus, dvejus, galbūt ir visus dešimt“, – problemą išryškino E. G. Bogdanienė.
Moralinė nuostata itin svarbi
LDS pirmininkė pažymėjo, kad po šios deklaracijos paskelbimo sekė ilgos diskusijos, įsijungė pasaulio meno kūrėjų organizacijų atstovai, klausdami, kad vis dėlto, galbūt menas neturi būti politiškas, o būti aukščiau, būti tuo, kas jungia visas šalis?
„Mus stūmė taikos link, bet laikėmės principingos pozicijos. Pavyko pasirašyti visos Europos meno kūrėjų organizacijų deklaraciją, su žinia, kad dviejų šalių – Rusijos ir Baltarusijos Meno kūrėjų asociacijų veiklos yra suspenduojamos. Prieš savaitę vyko Generalinė Asamblėja Helsinkyje, kur mes vėlgi iškėlėme idėją visos Europos kūrėjų asociacijos kontekste – siūlome tokį patį sprendimą priimti ir Pasaulio meno kūrėjų organizaciją (Generalinė Asamblėja turėtų vykti Turkijoje lapkričio mėnesį). Lauksime sprendimo“, – kalbėjo E. G. Bogdanienė.
Kiekvieną kartą, kai atsisveikina su savo kolegomis ukrainiečiais, E. G. Bogdanienė pasakojo, apsikabinantys, kartu viliasi, kad kitąsyk jau bus galimybė susitikti Lvive, Kyjive arba Charkive.
„Kai paskutinį kartą su ukrainiečių galerininkais rašėme projektą, vis susitikdavome online, nors fone girdisi šaudymai ir sprogimai, tų žmonių balse neišgirdau nė krislelio abejonės, kad pergalė ateis. <...> Visiškai skirtinga situacija, lyginant su kitu mūsų projektu, kurį nutraukėme sąmoningai, su Prancūzijos, Vokietijos ir Ispanijos meno galerijomis. Vieno iš paskutinio mūsų online susitikimo metu sprendėme klausimą, kokie menininkai atviro šaukimo metu gali patekti į projektą. Pasiūlėme, kad jame negalėtų dalyvauti menininkai iš šalių agresorių, kurios kariauja. Kadangi nepriėmė mūsų pasiūlymo – pasitraukėme, atsisakėme dalyvauti projekte. Moralinė nuostata šiais laikais labai svarbi“, – pabrėžė E. G. Bogdanienė.
