Vienos dalies tragikomiško spektaklio istorija sukosi aplink motinos ir suaugusios dukters santykius, persmelktus tiek nuoskaudų, baimių, nutylėjimų, tiek nuoširdaus rūpesčio viena kita. Spektaklyje sudėtingos temos buvo narpliojamos, išryškinant paprastus, netgi elementarius gyvenimo kampus.
Anot režisierės Ievos Stundžytės paprasti dalykai visuomenėje dažnai yra nuvertinami kaip perdėm elementarūs, nors būtent kalbėjimas apie tai, kuo gyvename kasdienybėje, leidžia atpažinti kito skausmą bei vienatvę: „Ši medžiaga man patinka, nes ji kalba apie labai paprastus dalykus, kurie ir glumina, ir priverčia sustoti. Kai tu nekalbi apie elementarius dalykus, praleidi tą momentą, kada galėjai kitam žmogui pasiūlyti petį.“
Paklausta, kodėl ši pjesė gali būti svarbi žiūrovui, I. Stundžytė atsako, jog ji primena apie kalbėjimo, iš tikrųjų įsiklausant į kitą, svarbą. Kaip teigia režisierė: „Mes dažniau ne matome žmogų tokį, koks jis yra, bet įsivaizduojame jį tokį, kokiu norėtume, kad jis būtų. Juk ir prisimename dažniau gerus dalykus, nes blogi mus skaudina. Taip ir gaunasi, kad tiek metų pragyvename kartu ir nesuprantame, kad kitas žmogus kenčia.“
