Ministras pasisakė konferencijos sesijoje „Paveldas ir kultūros įvairovė krizių kontekste“. S. Kairys pabrėžė, kad užpuldama Ukrainą Rusija pamynė esminius Jungtinių Tautų Chartijos, UNESCO Konstitucijos ir kitus tarptautinės teisės principus. Rusija taip pat sulaužė įsipareigojimus saugoti kultūros paveldą, įtvirtintus 1954 m. Hagos konvencijoje, bei UNESCO 1970 m. Konvencijoje įtvirtintą įsipareigojimą gerbti kitų šalių kultūros paveldą.
„Kiekvienas Jungtinių Tautų narys privalo gerbti tarptautinės teisės normas, kurias drauge kūrėme dešimtmečius. Tačiau noriu paklausti: ar mes galime toleruoti tarptautinės bendruomenės narį šiame melo ir cinizmo kare? Ar šalis, brutaliai naikinanti kitos suverenios šalies kultūrinį paveldą, gali pirmininkauti UNESCO Pasaulio paveldo sesijai? Tai pažeidžia UNESCO principus, griauna šios organizacijos reputaciją ir patikimumą, – teigė S. Kairys. – Karas nėra gamtos stichija. Kiekvienas karas turi kaltininką. Kiekvienas karas turi savo skerdėją ir savo Bučą. Mes privalome tai sustabdyti. Kiekvienas mūsų dabar renkamės, kurioje istorijos pusėje būti. Pasirinkime teisingai ir dėl mūsų pačių, ir dėl ateities kartų.“
Pasak S. Kairio, Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą taip pat rodo, kad reikalingos tvirtesnės tarptautinės bendruomenės pastangos apsaugoti kultūros paveldą. Siekiant šio tikslo būtina plėsti Hagos konvencijos dėl kultūros vertybių apsaugos ginkluotų konfliktų metu Antrojo protokolo ratifikavusių šalių ratą. Be to, būtina dėti tvirtas pastangas sutelkiant įgūdžius ir prevencines priemones kultūros paveldui apsaugoti.
„Nuo pat karo pradžios daug šalių priėmė Ukrainos pabėgėlius – rūpestis jais yra solidarumo ir žmogiškumo aktas. Tačiau dabar turime išgirsti, ko mūsų prašo pati Ukraina. Ji prašo mūsų padėti ukrainiečiams Ukrainoje. Jie nori gyventi savo šalyje. Jie nori sugrįžti. Ir tam jiems reikia mūsų sutelktos pagalbos“, – kalbėjo S. Kairys.
Meksikoje vykstanti UNESCO pasaulinė konferencija MONDIACULT 2022 „Kultūros politika ir darnus vystymasis“ – didžiausias pastarųjų dešimtmečių kultūros politikos renginys, suburiantis kultūros ministrus, vyriausybines agentūras ir nevyriausybinį sektorių iš viso pasaulio.
