Sakoma, kad kiekviena šeima turi savo paslapčių. Motina Megė ir dukra Nina, taip ilgai gyvenančios po vienu stogu, – ne išimtis. Skirtumas tik tas, kad jų paslaptys nėra palaidotos giliai praeityje.
Kiekvieną vakarą Nina grįžta namo iš darbo, o kas antrą vakarą ji gamina sau ir motinai vakarienę. Baigus valgyti, Nina padeda Megei grįžti į jos kambarį palėpėje ir pririša ją sunkia grandine, kad ši negalėtų pabėgti iš namų. Mat kadaise Megė padarė kai ką baisaus, už ką Nina niekada jai neatleis, tad dabar tenka už tai kentėti. Praeityje slypi baisių dalykų. Nina dar nespėjo išsiaiškinti visų motinos Megės paslapčių. Jei kada nors jas išsiaiškins, Megė įsitikinusi, jog Nina supras, tačiau motina bijo pagalvoti, ką dukra gali jai pačiai padaryti.
Ši knyga – tai savotiškas žmogaus prigimties tyrimas: apie jo atsparumą, nepaisant iš pažiūros slegiančių situacijų, atkaklumą ir jėgą, galinčią padėti ištverti net ir sunkiausias akimirkas. Tai istorija apie apsėdimą, šeimą, neapykantą, kuri gali tik stiprėti, jei neieškoma išeities, ir tai, kaip kartais pavojinga saugoti paslaptis. Tai beprotiškas ir visiškai nenuspėjamas trileris, keliantis įtampą ir siaubą.
Iš anglų kalbos vertė Aidas Jurašius
Kviečiame skaityti knygos ištrauką:
Megė
Prieš dvejus metus
Tai turbūt panašu į panikos priepuolį, nes aš greitai kvėpuoju, o oda tarsi dega. Norisi vemti, bet negaliu tiek giliai įkvėpti, kad supykintų. Net jei tas sekinantis galvos skausmas temdo mąstymą, greitai pasidaro akivaizdu, kad Nina sužinojo bent vieną iš paslapčių, mano slėptų didžiąją jos gyvenimo dalį. Iš tyčinio moksidogrelio paminėjimo aišku, kad ji sudėjo kai kuriuos praeities gabaliukus į krūvą ir suprato, jog naudojau tuos vaistus norėdama išlaikyti ją ramią ir paklusnią.
Bet ar Nina žino to priežastį? Negaliu apsiginti, kol nežinau, kiek ji žino. O aš nenoriu būti pirma, išklojusi visą šią liūdną istoriją, nes galiu pateikti informacijos, kurią ji paskui panaudos prieš mane. Jeigu atskleisiu visas savo kortas, tai gali sukelti katastrofiškas pasekmes – Nina juk tokia trapi. Nenoriu sunaikinti to, ką myliu labiausiai pasaulyje.
Turiu išsigauti iš šio kambario ir praskaidrinti galvą. Kai atsistoju, Nina nebando manęs stabdyti. Vietoj to stebi mane su pasimėgavimu. Bandau suvaldyti kvėpavimą, išlaikyti pusiausvyrą rankomis įsikibdama į naktinį staliuką, paskui į sieną, pamažu einu į priekį.
Atsisuku pažiūrėti jai tiesiai į akis, sutelkiu žvilgsnį į jos veidą ir laukiu, kol kambarys nustos suktis. Atsargiai einu prie durų ir pasuku rankeną. Neužrakinta. Bet kai bandau peržengti slenkstį, prie mano kojos pritaisyta grandinė įsitempia. Trukteliu ją ir ji sužnybia mano odą. Pasilenkiu ir trukteliu spyną, bet ji nepasiduoda.
Ninai toliau stebint nugalėta grįžtu į lovą. Jeigu ji nemeluoja ir tikrai man davė moksidogrelio, vadinasi, rūsio lagaminuose rado pilnų pakuočių. Keikiu save, kad seniai jų neišmečiau. Ketinau išvežti tuos lagaminus su Alisterio drabužiais ir kitais kompromituojančiais daiktais į sąvartyną, bet niekaip neprisiverčiau, o paskui ir pamiršau. Kaip kvaila iš mano pusės laikyti visas paslaptis vienoje vietoje po šiuo stogu, per keletą jardų nuo žmogaus, kurį jos paveiktų labiausiai.
Palikau visų savo kaip motinos nesėkmių įrodymus, kad Nina juos rastų.
– Aš tai padariau dėl tavęs, – prabylu.
– Kurią dalį? – klausia Nina.
– Visas.
– Išvardyk jas. Dalis, kai sukėlei man persileidimą? Dalis, kai pasakei, kad mano duktė gimė negyva, nors tai buvo berniukas, kurį tu atidavei? O kaip ta dalis, kai tavo duoti vaistai pavertė mane nevaisinga? Arba dalis, kai nužudei mano tėtį ir kiekvienais metais siuntei man gimtadienio atvirukus apsimesdama juo? Kurią būtent dalį padarei dėl manęs?
Ji žino beveik viską.
– Turėjau tave apsaugoti, – sakau.
– Nuo ko?
Noriu atsakyti „nuo tavęs pačios“, bet negaliu. Vietoj to randu ką apkaltinti.
– Nuo Hanterio.
– Visa tai padarei tiesiog tam, kad mus išskirtum? Na, tai melas, nes tėtį nužudei mums su Džonu dar nesusipažinus. Žinau, kodėl tai padarei. Tu negali dalintis manimi su niekuo – nei su tėčiu, nei su Džonu, nei su mano sūnumi. Tu negali pakęsti, kai kas nors ketina stoti tarp mūsų. Net kai norėjau įsivaikinti.
– Ne, Nina, tu viską ne taip supratai. – Nebegaliu sulaikyti ašarų.
– Tada paaiškink man, kodėl, Mege, – atkerta ji. – Kodėl visa tai padarei?
Bet aš negaliu. Negaliu atskleisti jai savo priežasčių. Jos sukaustytos grandinėmis ir spynomis lyg mano koja ir aš to niekada neatversiu. Nina negali sužinoti tiesos. Reikia toliau meluoti.
– Hanteris tau netiko. Jis būtų tave įskaudinęs.
– Jis norėjo būti tėvu.
– Jis buvo nevertas meilės. Jis buvo tave suviliojęs pedofilas. Hanteris turėjo merginą, apie kurią tau nepasakojo, jis ją nužudė. Tu lengvai galėjai atsidurti Sali Anos Mitčel vietoje. Negi viso to nesupranti?
– Tu nepažinojai jo taip, kaip aš. – Nina tik atsainiai mosteli ranka. – Džonas mane mylėjo.
– Su juo ir vaiku būtum pražuvusi. Išgelbėdama tave iš šios situacijos aš suteikiau tau antrą gyvenimo šansą.
Nina nelinksmai nusijuokia.
– Gyvenimo? Tu šitaip tai vadini? Būtent tu ir esi priežastis, kodėl aš nieko neturiu savo gyvenime.
– Tai visa tai dėl šito? – klausiu papurtydama grandinę. – Visa tai darai tam, kad nubaustum mane už bandymą sukurti tau geresnį gyvenimą? Kad bandžiau suteikti savo anūkui geresnes galimybes?
– Neturėjai teisės priimti tokio sprendimo! Tai buvo mano vaikas, o tu jį atidavei.
– Tavo būklė buvo tokia, kad negalėjai atlikti motinos pareigų.
Nina pakyla ir smeigia pirštu man į krūtinę.
– Tu nesuteikei man galimybės pabandyti. Neturėjai teisės spręsti už mane.
Žinau, ką ji gali padaryti įsiutusi, o aš dabar negalėčiau apsiginti. Turiu ją nuraminti, bet nenutuokiu, kaip tai padaryti.
– Aš tavo motina, – sakau. – Dariau tai, kas, mano galva, buvo tau geriausia.
– Pavyzdžiui, kai pasakei, kad mano chromosomos blogos ir man pastojus joks vaikas neišgyvens?
– Norėjau tave įbauginti, kad būtum atsargesnė.
– Kodėl neprivertei manęs gerti tablečių nuo pastojimo?
– Aš tuo metu negalėjau nieko tavęs priversti daryti. Netgi po to, kai pasakiau apie tą ligą, tu nesugebėjai apsisaugoti.
– Apie ligą, kuria niekada nesirgau, nes tu ją išgalvojai? Iš kur tu apskritai ištraukei tokį dalyką?
– Skaičiau vieną tyrimą, kai mokiausi akušere. Įstrigo į atmintį.
– Ar kada nors ketinai man pasakyti tiesą?
– Taip, kai suaugsi.
– Man trisdešimt šešeri, velniai rautų. Kiek dar turėjau laukti?
Į tai neturiu ką atsakyti.
– Kodėl pasakei, kad gimė duktė, o ne sūnus? – toliau klausinėja Nina.
– Nes troškau, kad turėtum ką nors, ko iš tiesų nori.
– Rūpestingoji Megė. Tarsi tau būtų rūpėję.
– Man ir rūpėjo! Ir teberūpi. Galbūt net per daug.
– Jei abejojai, kad būsiu gera motina, kodėl nepadėjai man jo auginti?
– Nebūtum su tuo sutikusi.
– Iš kur žinai? Ir šį kartą nepaklausei.
– Dėl to, kad tu buvai apsėsta Hanterio, o jis nebuvo tau geras. Ir dėl to, kad neklausei nė žodžio, ką tau sakiau. Darei, ką norėjai, pareidavai ir išeidavai bet kuriuo paros metu. Du kartus pastoti keturiolikos metų? Ar tikrai nuoširdžiai manai, kad tu ir tas narkomanas buvote tinkami būti tėvais?
Nina žino, kad aš teisi, nes nebando prieštarauti, tik iškart pakeičia temą.
– Kiek laiko Dylanas išbuvo čia?
– Neprisimenu.
– Žinoma, kad prisimeni.
– Tai buvo labai seniai.
– Nepamirštum tokio dalyko.
– Dvi dienas, gal tris.
– Kaip tu sugebėjai prižiūrėti ir jį, ir mane? Kodėl negirdėjau jo verkiančio?
– Buvau atsargi.
– Nori pasakyti, kad apkvaišindavai mane vaistais.
Akivaizdžiam jos nusivylimui, aš į tai nieko neatsakau, kaip ir į visus kitus klausimus apie tas kelias dienas, kol radau Dylanui naują šeimą. Taigi Nina pakeičia temą.
– Ar žinojai, kad moksidogrelis gali sukelti ankstyvą menopauzę? Kad būdama devyniolikos nebegalėsiu turėti vaikų?
– Žinoma, ne. Niekas nežinojo apie šalutinius poveikius, o kai tai paaiškėjo, buvo jau per vėlu, juos tiesiog išėmė iš prekybos.
– Jei nebūtum vertusi manęs jų gerti, būčiau galėjusi turėti šeimą.
– Žinau ir dėl to apgailestauju, Nina, labai apgailestauju. Privalai manimi patikėti.
– Aš niekuo neprivalau tikėti. Ar apgailestauji, kad atidavei Dylaną?
Sudvejoju ir atsargiai parenku žodžius.
– Tuo metu tai buvo teisingas sprendimas.
– Tu netgi neįrašei į gimimo liudijimą mano vardo. Kodėl įrašei savąjį?
– Kad jei vieną dieną jis sugalvotų ieškoti motinos, kreiptųsi į mane. Maniau, kad tau būtų per sunku su tuo tvarkytis.
– Nori pasakyti, kad tau būtų per sunku su tuo tvarkytis. Ir tu būtum melavusi jam taip, kaip melavai man. O kaip tėtis? Kodėl jį nužudei?
Nusuku akis. Aš neapgailestauju, kad jis miręs, nė trupučio. Bet sakyti tai Ninai būtų neišmintinga.
– Man labai gaila, kad viskas baigėsi šitaip.
– Kodėl tai padarei?
Papurtau galvą, bet neatsakau.
– Kodėl? – iškošia Nina, bet aš negaliu paaiškinti. Mano lūpos lieka surakintos, aš nusuku galvą, kad nežiūrėčiau į ją.
Mano tylos užtenka, kad Nina prarastų savitvardą. Be jokio įspėjimo ji pasilenkia, ir aš nieko negaliu padaryti, kad ją sustabdyčiau.
Nina
Prieš dvejus metus
Įniršis dėl visko, ką per pastarąsias penkias savaites sužinojau apie Megę, išsiveržia vienu greitu veiksmu, kurio negaliu suvaldyti. Čiumpu ją už kaklo, paguldau ant čiužinio ir apžergiu. Jos rankos vis dar silpnos, tad ją lengva priremti. Mano pirštai dar tvirčiau susigniaužia aplink Megės gerklę.
Nežinau, kuo tapau, bet tai jau nebe aš. Atrodo, lyg tikroji Nina stovėtų kambario kampe ir stebėtų, kaip kažkas panašus į mane smaugia motiną. Mano rankos dar labiau įsitempia, jos trachėja nebeįtraukia į plaučius oro. Megė praveria lūpas ir bando kalbėti, bet jai sunku ištarti žodžius. Viena jos koja man už nugaros kilnojasi, spardo visomis kryptimis, bet manęs nepasiekia. Kita dreba ir žvangina grandinę.
– Nekenčiu tavęs, nekenčiu tavęs, nekenčiu tavęs, – vis kartoju, bet balsas visai nepanašus į maniškį.
Iš pradžių manau, kad niekada nejutau tokio įsiūčio, bet paskui apima deja vu pojūtis. Tai migloti, greitai besikeičiantys, prietemoje skendintys, juodai raudonų dėmių nusėti vaizdai, leidžiantys manyti, kad tai ne pirmas kartas, kai mane įveikia noras pulti ir žaloti. Tačiau negaliu įvardyti, kada tai buvo ir dėl kokios priežasties. Visa tai greitai sušmėžuoja ir greitai išnyksta – aš vėl grįžtu į dabartį. Ir suvokiu, kad jeigu tučtuojau neatleisiu savo gniaužtų ant Megės gerklės, vargu ar apskritai kada nors tai padarysiu. Aš nužudysiu moterį, kuri suteikė man gyvybę, bet kartu ir tiek daug iš manęs atėmė.
Po truputį mano pirštai atsileidžia, mano rankos vis dar ant Megės kaklo, bet aš jo nebesmaugiu. Nulipu nuo jos, tačiau lieku šalimais. Ji sunkiai žiopčioja. Aš dabar naujas žmogus ir pirmą kartą po šio virsmo įkvepiu oro. Pasinaudoju jos trapumu, išimu raktą iš kišenės, atrakinu spyną, pakeičiu grandinę ant jos kojos ilgesne, kurią laikau po lova. Tada pakylu, griebiu ją už rankos, išstumiu iš lovos ir pastatau ant kojų.
Dar niekada nemačiau Megės tokios silpnos ir apstulbusios – ir mane nustebina tai, kiek daug pasitenkinimo man tai teikia. Man pakanka sveiko proto suvokti, kad normalūs žmonės taip nesielgia, bet Megė nėra normali mama, be to, ji nesuteikė man pasirinkimo – tai ji pavertė mane šia pabaisa. Aš esu jos tęsinys.
Velku ją per kambarį ir laiptų aikštelę. Antroji grandinė leidžia man nuvesti ją iki valgomojo. Mes einame pro indaują ir stalą prie lango, kur atsiveria vaizdas į galinę sodo dalį. Čiumpu ją už sprando ir priverčiu žiūrėti į gėlių lysvę, paslėptą už medžių, kur palaidotas tėtis.
– Tu padarei taip, kad visą gyvenimą manyčiau, jog tėtis mane paliko, – rėkiu. – Tu stovėjai už manęs ir per petį žiūrėjai, kaip rašau jam laiškus, kuriuose maldauju jo grįžti pas mus. Tu nušluostydavai man ašaras ir žadėdavai, kad jis su manimi susisieks. Visą tą laiką tu žinojai, kad jo nebėra, nes tu jį nužudei.
– Aš neturėjau pasirinkimo, – kūkčioja Megė.
– Žinoma, kad turėjai! Tai aš neturėjau pasirinkimo, nes tu priimdavai sprendimus už mane. Ir ką tu galvodavai vėliau, kai matydavai, kad aš sėdžiu ten, manydama, jog tai mano vaiko kapas? Ar jausdavai sąžinės graužatį?
– Taip, žinoma. Aš kiekvieną savo gyvenimo dieną jaučiau kaltę dėl visko, kas tau nutiko.
Negaliu suprasti, ar Megė verkia dėl to, kad sako tiesą, ar dėl to, kad galiausiai atskleidžiau jos melą ir ji sulauks pelnyto atpildo.
– Aš apgailestauju, – kalba ji. – Privalai manimi patikėti, Nina, viskas gerokai sudėtingiau nei tu manai.
– Tada pasakyk man. Kodėl nužudei tėtį? Ar jis tave apgaudinėjo? Ar smurtavo prieš tave? Pralošė tavo pinigus? Aš turiu žinoti, aš turiu suvokti. Juk supranti tai?
Megė prasižioja tarsi ketintų atsakyti, bet sudvejoja.
– Viskas ne taip, kaip galvoji, – sako tyliai ir purto galvą, pralaimėjusi ir susitaikiusi su likimu.
Ir dabar mes verkiame abi.
– Aš mačiau jį, Mege, – sakau bandydama pažadinti jos gerąją pusę. – Aš laikiau rankose savo tėčio kaulus, aš nuvaliau žemes nuo jo kaukolės. Dabar esu praradusi jį du kartus. Aš praradau visus, kuriuos mylėjau, ir visų jų bendras vardiklis esi tu.
– Bet juk aš vis dar su tavimi, – sako Megė.
Ir akimirką patikiu, kad Megė tikrai galvoja, jog viskas, ko man reikia, yra ji, kad nuolatinis jos buvimas mano gyvenime atperka viską, ką ji padarė.
– Nepaisant visko, aš niekada tavęs nepalikau. Niekada nemečiau tavęs, visada buvau greta, net kai tu šito nenorėjai.
– Bet tavęs niekada nepakako, – atsakau sąmoningai bandydama įskaudinti. – Aš penkias savaites bandžiau suvokti visą gyvenimą trukusį tavo melą. Daugiau kaip dvidešimt metų buvau atskirta nuo savo tėvo ir sūnaus, tad dabar padarysiu tą patį tau. Aš tave įkalinsiu, lygiai kaip tu buvai įkalinusi mane. Nesimatysi su draugais, neisi į lauką, su niekuo daugiau nesikalbėsi, tik su manimi. Būsi užšaldyta laike visais atžvilgiais, kaip buvai užšaldžiusi mane.
– Prašau, – verkia Megė, – Nina, mieloji, nedaryk šito. Juk žinai, kad tai neteisinga.
Čiumpu ją už rankos ir nutempiu į viršų. Kai ji pasiekia savo kambarį, priverčiu apsisukti ir pakelti koją, tada pakeičiu ilgąją grandinę trumpesne, kuri siekia tik iki durų. Ir tada palieku ją vieną, kad įprastų prie savo naujojo gyvenimo. Jos verksmas pamažu slopsta, o kai uždarau garso nepraleidžiančias duris, namuose tampa vėl tylu.
Nina
Guziukas. Tas prakeiktas guziukas Megės krūtyje. Apie nieką kita negaliu galvoti. Visą rytą dariau kvailas klaidas įvesdama naujų knygų pavadinimus į bibliotekos kompiuterinę sistemą, nes nerimavau dėl to guzo ir kaip tai gali viską sugriauti. Megės amžiuje sveikata visada kelia rūpesčių, bet nesitikėjau, kad tai nutiks taip greitai. Be to, neramina ir mano pasikeitę santykiai su ja. Aš turėjau neapkęsti Megės iki pat jos mirties. Vietoj to dabar dėl jos nerimauju.
Nepaisant visko, tarp mūsų susiklostė abipuse priklausomybe grįsti santykiai – ne draugystė, bet sąjunga. Taigi jos galima mirtis pirma laiko neduoda man ramybės. Megė buvo vienintelis pastovus dalykas mano gyvenime trisdešimt aštuonerius metus ir aš nesu tikra, ar jau įstengčiau likti be jos.
Dabar pietų pertrauka, aš sėdžiu palinkusi prie stalo tuščiame mokslinių tyrimų kabinete. Prieš mane guli atverstas geltonas bloknotas. Per puslapio vidurį raudonu tušinuku nubrėžiau liniją, vienoje pusėje parašiau „Būdai padėti“, kitoje – „Su tuo susiję pavojai“. Pirmiausia įrašau „Nuvesti Megę pas apylinkės gydytoją“. Iškart žinau, kad to nebus, nes jos darbdaviai ir kolegos mano, jog jai demencija ir ji gyvena už 300 mylių jūros pakrantėje. Jeigu Megė staiga ten pasirodys, jiems nereikės daug laiko, kad suprastų, jog ji toli gražu nėra kvanktelėjusi.
Paskui užrašau „Nuvežti į medicinos punktą, kur priima be registracijos“. Kitoje puslapio pusėje paaiškinu, kodėl tai beprasmiška. Ten jai nedarys mamogramos ir biopsijos. Jie nusiųs Megę į specializuotą kliniką.
Svarbiausia visų šių galimų variantų sąlyga – jei išėjusi iš namų Megė neprasižiotų apie tai, kur praleido pastaruosius dvejus metus. Ar galiu tikėtis, kad ji tylės? Ne, žinoma, negaliu. Jei būčiau jos vietoje, vos išėjusi į lauką pasileisčiau bėgti greičiau už Useiną Boltą.
Žiūriu į bloknoto puslapį ir praradusi laiko nuovoką bandau sugalvoti kitą sprendimą. Galiausiai užrašau vienintelį likusį variantą.
„Nedaryti nieko“.
