Namai kaip maistas ir vaistas
Oficialiuose atidarymo renginiuose ir sveikinimo kalbose ne kartą nuaidėjo mintis: ši bienalė ir apskritai architekto darbas – galimybė ne tik pažvelgti į ateitį, bet ir kurti ją kuo šviesesnę ateities kartoms. Simboliška, kad viena pagrindinių simpoziumo žvaigždžių, architektūros istorikė Beatriz Colomina, kuriai buvo patikėta savo pranešimu užbaigti renginį, kalbėjo ne apie ateitį, bet apie praeitį. Ji priminė teoriją, kuria vadovaudamiesi architektai kurdami pastatus galvojo, kaip tai gali padėti užtikrinti gerą žmonių sveikatą. Kai kur architektūros studentams netgi būdavo privaloma lankyti medicinos paskaitas – kad suprastų, kas sukelia ligas, kokia aplinka padeda gerai savijautai.
Gali būti, kad ateityje projektuojant pastatus bus galvojama ir apie tai, kaip juose slaugyti žmones, ar, prireikus, karantinuotis. Vėlgi, B. Colomina atkreipė dėmesį, kad namai iš esmės dažniausiai projektuojami galvojant apie sveiką, laisvai judantį žmogų – o juk kiek tarp mūsų yra kitokių.
Ji priminė dar 1884 metais daktaro Benjamino Wardo Richardsono sudarytą medikų ir architektų straipsnių rinkinį, pristatytą Londone, tarptautinėje sveikatos parodoje, kuris teigė, kad žmogus, konstruodamas sau apsaugą nuo aplinkos poveikio, susikūrė sau sąlygas plisti ligoms.
„Mes elgiamės lyg koronaviruso pandemija būtų pirmas kartas, kai kartu turime galvoti ir apie architektūrą, ir apie sveikatą. Bet istorija rodo, kad taip buvo visada. Miestų istorija yra ligų istorija. XIX amžiaus pandemijos mums atnešė tokią miestų architektūrą, kokią turime dabar: švaraus vandens sistemas, nuotekų sistemas, parkus miestuose ir tt“, – kalbėjo ji.
Visgi daugiausiai dėmesio bienalėje šįkart nuspręsta skirti ne sveikatos, o maisto ir energijos resursų klausimams. Tokią kryptį pasirinko bienalės kuratorės, iš Graikijos kilusios, bet JAV gyvenančios architektės, tyrėjos Areti Markopoulou ir Lydia Kallipoliti.
„Per pandemiją mes visi tapome liudytojais fakto, kad žmogaus kūnas yra pats galingiausias biopolitikos instrumentas. Kai staigiai keičiasi mūsų realybė, visi įprasti erdvės suvokimo kanonai, tai, kaip mūsų kūnai yra susiję su aplinka ir kaip ją formuoja, neišvengiamai kyla platesni klausimai – mūsų planetos tinkamumas gyventi, teisingas elgesys susijęs su klimato klausimais, aplinkosauginė etika. Visa tai tampa tokiais skausmingais dabarties klausimais. Neužtikrintumas dėl maisto, pandemijos įtaka industrinei maisto gamybai ir tiekimo procesams parodė, kad mes turime veikti skubiai ir būti tarsi mediumais visuomenėje, kalbant apie mūsų atsakomybę okupavus planetą, nuolatinį augimo vaikymąsi, nesibaigiantį mobilumą“, – bienalės temą pristatė kuratorės.
Prototipai sukurti, bet ar realiai prigis?
Talino architektūros bienalę tradiciškai sudaro penkios dalys: simpoziumas, kuratorių sudaryta paroda, vizijų konkursas, instaliacijų konkursas ir tarptautinė architektūros mokyklų paroda.
Vizualiausiai įspūdingiausia – Estijos architektūros muziejuje veikianti paroda „Metaboliniai namai“, kuri sudėliota taip, lyg lankytumeisi tikruose namuose, kurių kiekviena erdvė yra skirta skirtingam virškinimo etapui: galima aplankyti garažą ar sandėlį, kur dažnai laikomos maisto atsargos, virtuvę – kur maistas gaminamas, valgomąjį – kur valgomas, tualetą – kur, na, perdirbamas, ir toliau iškeliauja į sodą kaip trąša. Viskas konstruojama taip, kad namai būtų kuo draugiškesni aplinkai, pavyzdžiui, tualete sukonstruota vandens nuleidimo sistema iš perdirbto plastiko cirkuliuoja tik naudojant vandens svorį, o galiausiai tas pats vanduo panaudojamas laistant sodą.
Čia pat esančioje parodos dalyje „Nuo plytos iki dirvožemio“ pristatoma valgomų, perdirbtų ir kompostuojamų statybinių medžiagų kolekcija, kuri yra ne tik šiai parodai sukurti eksperimentai, bet veikiantys prototipai ir jau gaminami produktai. Pavyzdžiui, atrastas būdas, kaip plytas namams galima kurti perdirbant grybieną. „Maistas ir geopolitika“ tyrinėja, kaip mums tiekiamas maistas, kaip šiuos procesus keičia masinė migracija ir kaip transformuojasi mūsų maisto sistemos. Viršutiniame muziejaus aukšte pristatomos pasaulio architektūros universitetų architektų ir pedagogų sumanytos kulinarinės knygos ir vizionieriški manifestai – visa tai apjungia pavadinimas „Ateities maisto sandėris“.
Ko reikia, kad tokie manifestai taptų realybės dalimi? Pranešėjai vis atkartojo mintį – visuomenės susitelkimo ir apsisprendimo. Ir nors jie pabrėžė, kad tikrai nesiūloma grįžti į pirmykščius laikus ir atsisakyti šiuolaikinio gyvenimo būdo ar technologinės pažangos, visgi, kažkuriuos įpročius gali tekti keisti ir susitaikyti, kad ne viskas yra taip, kaip norėtume. Štai vienas iš pranešėjų paklausė publikos – kiek iš susirinkusiųjų negali pakęsti popierinių šiaudelių, kuriais pakeitė plastikinius? Akivaizdu – didžioji dauguma. Visgi, kartais reikės priimti sprendimus, kurie yra tiesiog pakankamai geri.
Skirtingais būdais įtraukia visuomenę
Talino architektūros bienalės organizatoriai visuomenę įtraukia ne tik kviesdami lankytis renginiuose. Žmonės gali dalyvauti konkursuose, siūlyti savo idėjas, o jose tinklas dažnai užmetamas dar toliau – dažnas konkursų dalyvis taip pat siūlo dar platesnį visuomenės įtraukimą.
Pavyzdžiui, Estijos architektūros muziejaus fojė, prieš pasiekiant pagrindinę parodą, galima apžiūrėti instaliacijų konkursų finalininkų darbus, o lauke pristatomas nugalėtojų „iheartblob“ projektas, medinė instaliacija „ Fungible Non Fungible“ (liet. pakeičiamas/nepakeičiamas). Ši instaliacija yra kuriama ir blokų grandinės principu – prisijungti ir tapti jos bendrasavininku ir bendrakūrėju gali bet kas, ir instaliacija keičiama reaguojant į visuomenės pasiūlymus, tad visos bienalės metu ji nuolat keisis.
