Pas karalienę atvyko raudonu „vabalu“, kurio bagažinė – prikimšta teptukų
„Šioje galerijoje kasmet organizuojama atvira jaunų menininkų paroda, čia eksponavau portretą, kuriame buvo atvaizduotas savo sode stovintis, raudonu švarku vilkintis vaikinas, rankoje laikantis teptuką. Paveikslą sukūriau fovizmo srovės pradininko prancūzų menininko Anri Matiso stiliumi. Ir tada sulaukiau galerijos direktoriaus Roberto Newello skambučio. „Ar tu sėdi?“, – paklausė jis manęs. „Karalienė Elžbieta II norėtų, kad tu nutapytum jos portretą.“ Prisimenu, kad šio skambučio sulaukiau bute, tuo metu su savo mergina Emma, dabar mano žmona, gyvenome Surbitone. Tai buvo nemenkas šokas, bet didelė garbė“, – prisiminė C. Furras.
Tapytojas pasakojo į Bekingemo rūmus nuvažiavęs savo raudonu „VW Beetle“, kurio bagažinė buvo prikimšta teptukų. „Kai pasakiau sargybiniams, kad atėjau piešti karalienės, jie juokėsi. Norėjau nupiešti karalienę gan iš arti, nes yra daug kitų portretų (įskaitant ir italų menininko Pietro Annigoni), kurie išlaiko didelį atstumą“, – interneto portalui countryandtownhouse.com apie išsikeltą tikslą kalbėjo jis.
„Norėjau, kad karalienės drabužiai paveiksle atspindėtų nacionalines spalvas – raudoną, mėlyną ir baltą, kad ją paryškintų kaip asmenybę ir ikoną. Karalienė pozuodama pasipuošė Didžiosios Britanijos ir Airijos merginos „Tiara“, vaizdas labai atpažįstamas, nes karalienė šitaip atvaizduojama ant banknotų ir monetų, – kalbėjo dailininkas. – Kai įėjo karalienė, ji nešėsi antklodę ir pasidėjo ją ant kėdės šono. Įtraukiau šį elementą į portretą, nes tai regėjosi taip žmogiška, tarsi parodė pažeidžiamumą... Ši patirtis, man, 28-erių metų jaunuoliui, pačioje karjeros pradžioje galėjo ir priblokšti, bet karalienė mane nuramino, manau, tai atsiskleidė ir paveiksle.“
Paveiksle – mįslinga šypsena
„Susitikome du kartus, karalienė buvo šneki, gyva ir žavinga. Ji paklausė, kokie paveikslai man patinka. Tuo metu man itin patiko anglų tapytojai Thomas Gainsborough ir Joshua Reynoldsas. „Manau, kad mes turime kelis“, – atsakė ji. Karalienė pasižymėjo aštriu humoro jausmu, ir tikiuosi, kad man pavyko pavaizduoti, kaip ji mįslingai šypsosi. Kai keitėsi sargyba, karalienė pasidžiaugė muzika lauke, buvo malonu matyti, kaip ji atsipalaiduoja“, – atsiminimais dalijosi C. Furras.
Paveikslą C. Furras baigė tapyti savo „Hackney Wick“ studijoje: „Užtrukau du ar tris mėnesius, jaučiausi prislėgtas. Tai buvo vienas iš labiausiai atpažįstamų žmonių pasaulyje... Maniau, kad jei bent vienas teptuko brūkštelėjimas bus neteisingas, liksiu pasmerktas. Tačiau karalienės asmeninis sekretorius seras Kennethas Scottas atvyko pažiūrėti paveikslo, jis buvo labai patenkintas! Vėliau iš jo gavau gražų laišką.“
