Tomas Dirgėla: „Nuraminu – pabaigos dar nebus“

Bibliotekų duomenimis, Tomas Dirgėla – populiariausias lietuvių vaikų ir jaunimo rašytojas. Ir kai kalbame apie T. Dirgėlą, kalbame apie ištisą su knyga susijusią skaitymo kultūrą. Tomas – vienas pirmųjų autorių, kuris bendrauti su skaitytojais taip aktyviai pasitelkė socialinius tinklus, jis rengia koncertus su vaikų rašytojų grupe „Knygų vaikai“, rašymą paverčia linksmais iššūkiais ar pagal knygų siužetą kuria pramogas, pavyzdžiui, siaubo kambarį. Neseniai pasirodė 9-oji Domo ir Tomo serijos knyga – „Pasaulio pabaigos byla“, o viena laukiamiausių naujienų – jau 10-ieji, kalėdiniai Domo ir Tomo nuotykiai.

„Kai kas nors pasiekia „apvalų“ skaičių, gali atrodyti, kad čia jau pabaiga. Nuraminu Domo ir Tomo serijos gerbėjus, kad jokios pabaigos nebus, nes Domas ir Tomas atlieka labai svarbią misiją – sudomina knygomis tuos vaikus, kuriems iki to skaitymas neatrodė pats įdomiausias užsiėmimas. Bet skaitymas gali būti pramoga. Mano skaitytojai supras, ką turiu galvoje. Kaip ir supras kitas būsimas knygas, kur su humoru kalbėsiu apie sudėtingas temas. Naujoje knygoje apie Luką Šiaudelį paaiškės, kad ne piniguose laimė, su mokyklos budėtoju sulaužysiu stereotipą, kad seni žmonės nuobodūs, o pasakojime apie vieną garsų kompiuterinį žaidimą skaitytojai supras, kad net ir pats didžiausias blogiukas moka ištiesti pagalbos ranką.“

Birutė Garbaravičienė: „Leonidui visą laiką skaudėjo“

Leonidui Donskiui šiemet būtų sukakę 60 ir turbūt visą tą laiką, kai jo nebėra, pasigendame įžvalgaus, esmingo, o kartu ramaus žvilgsnio. Būtent dėl to L. Donskio bičiulė kultūrininkė, visuomenės veikėja Birutė Garbaravičienė nusprendė priminti ir į knygą sudėti ryškiausią bei šiandien stebėtinai aktualią paskutinių L. Donskio metų publicistiką. Daugelis filosofą asocijuoja su jo gyvenimo leitmotyvu tapusia fraze be pykčio, o knygai B. Garbaravičienė parinko dar vieną L. Donskio gyvenimui itin svarbią mintį – „Man skauda“.

„Leonidui visą laiką dėl ko nors skaudėjo. Jis sakydavo, kad, jei skauda dėl kitų, vadinasi, esi. Ir jis visą laiką stengėsi suprasti, įsiklausyti ir išgirsti net tą žmogų, kuriam širdyje galbūt jautė pyktį. Tad su bendraminčiais nusprendėme atnaujinti Leonido balsą, nes jis paliko išties daug ir to balso šiandien tikrai pasigendame. Paskutinių metų Leonido tekstai patys intensyviausi, jis buvo pasiekęs geriausią formą, tarsi nujausdamas lemtį. Galbūt šiandien dalis jo patirčių būtų gilesnės, skaudesnės, o gal atvirkščiai – būtų daugiau optimizmo, nes jis kalbėjo ir apie optimizmą. Knygoje tilps viskas, dėl ko Leonidui skaudėjo“.

Danutė Kalinauskaitė: „Visiška fikcija šiandien nebeveikia“

Lietuviškas romanas pastaraisias metais – nedažnas reiškinys, tad tampa laukiamu įvykiu, o ypač jeigu tai prozos meistrės Danutės Kalinauskaitės romanas, kurio teko laukti septynerius metus. „Baltieji prieš juoduosius“ – šeimos istorija, prasidedanti 19 a. pabaigoje perbėgėlio iš Vilniaus į Augustavo guberniją nuo gaudynių į rekrūtus istorija ir pasibaigianti įvykiais šių dienų prabangiame Vilniaus Plaza Hotel viešbutyje. Pasak rašytojos, tai iš tikrų šeimų likimų ir tikrų realijų suaustas pasakojimas.

„Pavargau nuo visiškos fikcijos, kurios daug buvo „Skersvėjų namuose“, be to, junti, kad ta fikcija nebeveikia. Veikia atkapstyti tikri dalykai, beveik dokumentuotos žmonių istorijos, tad knisausi, ieškojau, lipdžiau pasakojimą iš penkių realių šeimų likimų. „Baltieji prieš juoduosius“ – tai šachmatų partija, atminties kova prieš užmarštį. Visų siužeto niuansų neišpasakosiu, bet viskas prasideda, kai šeima gauna palikimą iš nežinomo Liuksemburge gyvenusio ir mirusio senuko giminaičio ir turi įrodyti giminystės ryšius. Dukra bando rekonstruoti istoriją, padedama motinos, kurios atmintis jau visai blėsta, pasakojimų. Tad man svarbūs dukros ir tolstančios motinos santykiai ir kaip per tas „mažas“ epochų istorijas dėliojasi praeities paveikslas, dramatiškiausi mūsų visų bendros istorijos momentai. Bus čia ir karo, ir pokario, ir skilandžio, galinčio badmečiu išplėšyti nosies šnerves kvapo, ir sovietinės pramonės negrabiai ištašytų batų ir sandalų, ir iš draudžiamos trispalvės raudonosios dalies pasiūto sijono („Dieve, užpakaliu pasėst Tėvynę“...). Parašiau tuos epizodus prieš keletą metų, galvodama, kam tai gali būti įdomu, dabar pati nustebau, kokia netikėta briauna jie atsisuka šiandieninių įvykių fone.“

Andrius Kleiva: „Nepaklusau japonams“

Pirma Andriaus Kleivos knyga „Kaip veikia Japonija“ buvo, kaip pats sako, žvilgsnis iš vienerių Japonijoje praleistų metų perspektyvos. Knygoje „Ką veikia Japonija“ – kur kas įdėmesnis ir gilesnis trejų metų autoriaus žvilgsnis. A. Kleiva šią knygą rašė ne tik tiems, kurie domisi Japonija, bet ir tiems, kurie tvirtina, kad nejaučia jokių jausmų šiai šaliai. Juk pažiūrėjus, kaip tie patys kasdienybės dalykai veikia kitoje pasaulio pusėje, kartais lengviau suvokti ir tai, kas vyksta čia.

„Kas vyksta japoniškuose namuose, kas vyksta japoniškuose laidojimo namuose, kas ant japoniško stalo ir už jo, kas japoniškam ekrane, kokios japoniškos atostogos – šįkart stengiausi įdėmiai pažvelgti į šalies kasdienybę. Japonai man lieptų nepasakoti apie visa tai, nes jiems tai atrodo taip neįdomu. Nepaklusau jiems, nes man atrodo priešingai – tas neparadinis, kasdienis vaizdas pats įdomiausias. Kai atsisuki į Japonijos kasdienybę, paskaičiuoji jos gyvenimo ritmą valandomis ir minutėmis, randi šiek tiek kitokią šalį. Nebūtinai tai išbaigtas vaizdas, bet tikrai gyvesnis ir tikresnis.“

Rimantas Kmita: „Rašyti apie S. Gedą vedė pyktis“

Rimanto Kmitos romanai „Pietinia kronikas“ ir „Remyga“ tapo įvykiais, o šįkart rašytojas ėmėsi dar ambicingesnio tikslo – knygoje „Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“ pažvelgti į vieną įdomiausių lietuvių literatūros asmenybių, o kartu jo gyventą laiką. Ne aprašyti, o suprasti, kodėl šio įvairiais mitais apipinto kūrėjo gyvenimas buvo toks – aštrus, konfliktiškas, maištingas. R. Kmita pripažįsta, kad apie S. Gedą būtų galima parašyti ir įtempto siužeto pasakojimą ar pjesę. Jo gyvenimas, jo dramos ir dilemos prikausto, o viena pagrindinių R. Kmitą vedusių idėjų buvo pyktis.

„Vadovėliuose niekas nekalba apie rašytojų pyktį, jie labai teigiamos asmenybės, bet S. Gedos poezijoje pyktis labai ryškus. Supratau, kad S. Gedos atveju tas pyktis turi dvi medalio puses: tas įniršis kūryboje yra varomoji jėga, kuri stumia eksperimentuoti, nedaryti jokių kompromisų, bet gyvenime ir buityje tas pyktis pasireiškia labai nemaloniais dalykais. Gimęs 1943 metais S. Geda ateina iš pokario. Baimė kalbėti, baimė įvardyti, baimė veikti, skurdas, nepritekliai, susipriešinimai – atšiaurus, rūstus ir negailestingas žmonių gyvenimas. Visa Lietuva tą išgyveno. Ir tai mus visus paženklino.“

Matas Maldeikis: „Pasaulis niekada nebebus toks, kaip iki šiol“

„Pasaulis, kuriame gyvenome iki šiol, pagrįstas laisvės idėja, žmogaus teisėmis, nėra duotybė. Jis buvo sukurtas po Antrojo pasaulinio karo, o dabar lemiamas laikas: išsaugosime jį ar ne“, – sako politikas Matas Maldeikis, knygoje „Pasaulio pabaigos pradžia“ nusprendęs skaitytojus supažindinti su pagrindiniais šiandieninio pasaulio tvarkos principais ir pasvarstyti, kas mūsų laukia ir kokia Lietuvos vieta pasaulyje. Be abejo, ši knyga bus kontroversiška ir, kaip tikisi autorius, sukels daug diskusijų.

„Per 30 Nepriklausomybės metų mums ėmė atrodyti, kad esame dievo užantyje ir kad tai, kas vyksta pasaulyje, mūsų beveik neliečia. Tačiau, kai šiandien susiduriame su didžiulėmis perturbacijomis, akivaizdu, kad klydome. Karas Ukrainoje yra tik maža dalis to, kas apskritai vyksta pasaulyje. Aš manau, kad Sovietų Sąjungos griūtis nebuvo Šaltojo karo pergalė, tai tebuvo Rusijos imperijos atsitraukimas, siekiant tolesnių tikslų, kurie dabar ir įgyvendinami. Kinija ir Rusija turi labai didelius šansus laimėti kovą tarp demokratijų ir autokratijų. Esame stipresni, bet per mažai suprantame ir skiriame per mažai dėmesio. Apie visa tai noriu papasakoti ir padėti suprasti, kaip svarbu ginti vertybes ir tą nuostabų pasaulį, kuriame gyvename.“



Liuda Matonienė: „Vilnius švęsdavo ir miestą ištikus negandoms“

Prieš penkerius metus pasirodžiusi istorikės ir gidės Liudos Matonienės knyga „Vilnius: meilės stotelės“ nemažai kam tapo parankine leidžiantis į pasivaikščiojimus po Vilniaus senamiestį ir atrandant netikėtas čia gyvenusių asmenybių istorijas. Antroje knygoje „Vilniaus mozaika: miesto šventės ir iškilmės“ L. Matonienė pasakos apie šventinį miesto gyvenimą, o kartu atskleis ir nemažai paradoksų.

„Panašiai kaip ir pirmoje knygoje pažvelgsiu į gana platų istorinį laiką tarp dviejų šventinių datų: nuo pirmo Vilniaus paminėjimo Gedimino laiškuose 1323 metais iki 1918 metų Vasario16-osios. Akivaizdu, kad šventės užėmė svarbią gyvenimo dalį, padėdavo adaptuotis prie pasikeitusių gyvenimo sąlygų, nes žymėdavo ir kokį nors ribinį miesto gyvenimo momentą. Noriu parodyti, kaip tos švenčių tradicijos kinta ir kokie jų atšvaitai pasiekė mūsų dienas. Mane nustebino švenčių ilgumas ir sąlygos, kuriomis kartais jos vykdavo. Didikų vestuvės ar laidotuvės trukdavo keletą mėnesių, o štai valdovo sutiktuvių eisena nuo Aušros Vartų iki Katedros aikštės tęsdavosi net 5-6 valandas. Paprastai šį atstumą įveiktume per 20 minučių, tačiau valdovo įvairiose vietose laukdavo triumfo arkos, pasveikinimai ir teatralizuoti ritualai. Šventės, beje, vykdavo ir per visokias negandas. Tarkim, po gaisrų triumfo arkos buvo statomos gaisravietėse, o po maro epidemijos valdovui atvykus į miestą, gyventojai jį pasitikdavo laikydamiesi tam tikrų iškilmių ritualų.“

Miglė Mikulėnaitė: „Vienas prieštaringiausių Vilniaus etapų ir Gražioji epocha“

Pirmosios parfumerijos parduotuvės, pirmosios perėjos, išpardavimai – istorikė ir gidė Miglė Mikulėnaitė apie sostinę knygoje „Modernėjantis Vilnius“ pasakos per pastatų ir žmonių istorijas, jų kasdienybės įpročius. Istorikės akiratyje prieštaringas laikas – 19 a.-20 a. pirma pusė – tuo metu Vilnius po šimtų metų praradęs nepriklausomos valstybės sostinės statusą ir tapęs carinės Rusijos provincija, tačiau M. Mikulėnaitė pastebi, kad miesto augimui tai buvo svarbus laikas ir daug jo ženklų išliko šiandienos mieste.

„Vilniui labai svarbi 19 a. antra pusė – tuo metu prasideda labai spartus miesto augimas. Panaikinama baudžiava, nutiesiamas geležinkelis ir į miestą ima plūsti nauji gyventojai, prasideda statybų bumas. Aišku, pirmiausia miestas plečiasi aplink dabartinį Gedimino prospektą ir tai, ką mes šiandien vadiname Naujamiesčiu. Į Vilnių užklysta ir Gražioji epocha – jos centru tampa Jurgio, dabartinis Gedimino, prospektas. Aš, kaip gidė, stengiuosi prakalbinti pastatus ir pasakoju, kad čia vilniečiai ėjo pirkti šokolado, čia paveiksluotis, čia vyko karnavalai, o čia buvo ruošiama puiki kava. Viskas vyko ten, kur kasdien vaikštome, ir to laiko žmonės nelabai skyrėsi nuo mūsų. Tikiuosi, kad „Modernėjantis Vilnius“ paskatins leistis į kitokią kelionę po miestą.“

Vaiva Rykštaitė: „Nuolat tvarkomi ir nesutvarkomi namai – vidinio gyvenimo atspindys“

Visos V. Rykštaitės knygos skirtingos, bet visos atranda savo skaitytoją. Štai rugpjūčio viduryje pasirodė naujas „Pirmąkart mama“ tiražas. Praėjusių metų pabaigoje įdomiausius tekstus V. Rykštaitė sudėjo į knygą „Kaip būti“, o dabar baigia autofikcinį romaną „Mėlynas namas Havajuose“, kuriame sako nagrinėjanti jai pačias svarbiausias temas.

„Remiantis Karlo Gustavo Jungo psichologija, namai – tai savastis, tad susikoncentravau į namus, į tai, kas ten vyksta, nes namai – ir vidinio gyvenimo atspindys. Kaip tvarkomės namuose, atspindi ir tai, kaip tvarkomės su vidiniais iššūkiais. Rašau apie frustraciją, kuri nuolat kyla valant, tvarkant ir niekad taip ir nesutvarkant namų. Ir apie vidinį namų šeimininkės gyvenimą toje buityje ir būtyje. Tikiuos, kad man pavyks atskleisti ir gyvenimo Havajuose ypatumus, ir namų šeimininkės kasdienybės bei minčių niuansus. Ir, žinoma, dar viena labai svarbi, jau amžina mano tema tapusi – motinystė.“

Ramunė Vėliuvienė: „Supratau, kad šeimos albumai neįkainojamas laiko dokumentas“

Žinoma grafikė Ramunė Vėliuvienė ėmėsi netikėtos, nelengvos, bet ir labai įdomios knygos – „Šeimos albumai. Regimoji atmintis“, kurioje per savo šeimos fotografijas, prisiminimus ir istorijas pasakos mūsų visų istoriją. Tai kasdienybės ženklai, šeimos įvykiai, pasiekimai, šventės, darbai – tai, iš ko susideda asmens, šeimos, o kartu ir visuomenės gyvenimas.

„Didžioji mano gyvenimo drama, nulėmusi tolesnius pasirinkimus – netikėta vyro Norberto Vėliaus mirtis. Supratau, kad turiu tvarkyti jo begalinius archyvus ir publikuoti jo mokslinę medžiagą, kuria šiandien vadovaujasi daugelis mokslininkų. Tai buvo pirmas impulsas. O taip pat – mamos albumai, kurių nebuvau varčiusi nuo vaikystės. Kai pažvelgiau į juos jau suaugusio žmogaus akimis, supratau, kad tai neįkainojami epochos dokumentai ir turiu ką nors su ta medžiaga daryti. Esu vaizdo žmogus, be to, šiandien informaciją pirmiausia suvokiame vizualiai, tad ir mano pasakojime svarbiausia bus vaizdas – fotografijos, o šalia jų rašau esė. Esu įsitikinus, kad šalia didžiosios istorijos, kurią rašo istorikai, politikai, žiniasklaida, labai svarbu mažosios istorijos. Ir ta mažoji istorija kartais gali kur kas geriau atspindėti ir padėti suprasti praėjusią epochą.“

Gina Viliūnė: „Žvangės ginklai ir skambės poezija“

Skaitytojai jau pamilo Ginos Viliūnės istorinius detektyvus, kuriuose veikia budelio mokinys Adas – „Žmogžudystė batsiuvio dirbtuvėje“ ir „Spąstai pirklio žudikui“. Metų pabaigoje pasirodys trečia serijos knyga „Mirtinas arkebuzos šūvis“. G. Viliūnė čia vėl meistriškai supina Vilniaus istoriją, mažiau žinomus, netikėtus faktus, įdomius personažus ir detektyvinę liniją. Visa tai laukia ir trečioje knygoje, kurios veiksmas vyksta sudėtingų istorinių įvykių išvakarėse.

„Pirmoje knygoje pasakojau apie 16 a. Vilniaus amatininkus, antroje – apie pirklius, o trečios centre – bajorai. Egzistavo tokia svečių apgyvendinimo prievolė, kai į Seimą susirinkusius bajorus apnakvindyti turėjo miestiečiai, nepriklausomai nuo jų noro. Yra išlikusių šaltinių, kad visokių tų bajorų buvo ir visko tuose namuose atsitikdavo. Taip pat mano akiratyje atsidūrė primirštos istorinės asmenybės – Andrius Volanas, Augustinas Rotundas, Petras Roizijus. Man smagu, kad 16 a. viduryje Vilniuje gyveno daug iš kitų kraštų atvykusių žmonių, kurie čia rado namus ir laikė save vietiniais. Ir dar noriu papasakoti apie primirštą Vilniaus priemiestį Puškarnę, kur buvo liejamos patrankos. Nustebsit, kad šiandien tai beveik pats miesto centras. Noriu, kad perskaitę mano knygas žmonės, vaikščiodami po miestą, prisimintų tos vietos istoriją.“

Agnė Žagrakalytė: „Norėjau pakeisti tą tylaus ir drovaus kataliko įvaizdį“

Agnės Žagrakalytės literatūrinis žvilgsnis visada apima platų istorinį laiką ir geografiją. Ne išimtis ir šįkart – romane „Triukšmaujantys: katalikai“ pasakojimas veda nuo 16 a. Kinijos iki pat 20 a. vidurio, pasiekia Belgiją, Lietuvą ir dar daug pasakojimui svarbių vietų. Rašytoja sako norėjusi pasakoti drąsių ir maištingų katalikų istorijas ir taip sugriauti ramaus ir nusižeminusio kataliko įvaizdį, parodyti, kaip jie keitė pasaulio istoriją. O visą romaną inspiravo Briuselio kapinėse atrastas neįprastas paminklas.

„Paminkle buvo iškaltas labai jautrus ir atviras meilės laiškas su kreipiniu brangi Berta, o tą kreipinį pasirašė benediktinų vienuolis. Suintrigavo, tad išsiaiškinau, kad tai buvo iš Kinijos kilęs ir Vakaruose karjerą sukūręs įtakingas diplomatas, po žmonos mirties tapęs vienuoliu, kurio religinė biografija irgi be galo įdomi. Kokių stiprių asmenybių buvo tarp misionierių, kaip jie bandė keisti arba pakeitė pasaulio vaizdą. Romano pasakojimą sukapojau į fragmentus, tačiau skaitytojai neturėtų išsigąsti, nes jis yra linijinis istorinis. Tiesiog galėsite skaityti arba iš eilės, arba pagal dominančią temą ir susidėlioti savo pasakojimą. Taip skaitytojas turės galimybę susikurti savo istorinio romano versiją.“